Gediminas Zemlickas

Adomas Mickevičius. Diukarmė (Ducarme) pagal Bernardo Žiuljeno (Julien) piešinį. Litografija.

Kalbėdami apie Adomo Mickevičiaus tremties metus Peterburge, Odesoje, Maskvoje turime nepamiršti ir kai kurių svarbių to meto Rusijos imperijos aplinkybių. Iš aktyvios veiklos po truputį traukiantis senajam elitui, kurio išraiškingiausias atstovas buvo ir Vilniaus generalgubernatorius Nikolajus Novosilcevas, jo vietą pamažu užpildo jauni valdininkai. Šiaip ar taip tai jau ir kito mąstymo atstovai, neapsunkinti senais minties ir jausenos stereotipais. Dažnai tai netgi ne tikri rusai. Slaptosios policijos valdininkų nemažą dalį sudaro būtent vokiečių kilmės asmenys. Tačiau sunku rasti labiau carui ir Rusijai atsidavusius tarnautojus už tuos kitataučius.

Surusėjęs lenkas Tadeušas (tapęs Fadėjumi) Bulgarinas, nemėgiamas Aleksandro Puškino ir jo aplinkos žmonių, bet labai įtakingas, rodo Adomui Mickevičiui savo ypatingą draugiškumą. Poetas jam atsilygina tuo pačiu, kartu pietauja ir nesibodi jo paramos. Daugeliui rusų inteligentų III skyriaus viršininko Benkendorfo ir ypatingųjų užduočių valdininko Bulgarino vardai – tai žandarų, slaptų seklių sinonimas. Bet A. Mickevičius puikiausiai randa bendrą kalbą ir su jais. Galimas dalykas, jog A. Mickevičių ir F. Bulgariną suartino ir tai, jog įtarusis Novosilcevas įtarinėjo ir skundė visus, net ir III skyriaus aukštus valdininkus - kad šie nepakankamai atsidavę tarnybos reikalams. Senatorius rašė skundus ir prieš Bulgariną, kaltindamas jį “lenkišku patriotizmu“. Nieko stebėtina, kad nuo skundiko Novosilcevo nukentėjęs poetas rasdavo užtarėjų ir tarp III skyriaus valdininkų.

Reliatyvus pasaulis - reliatyvūs vertinimai. Nikolajų I šokiravo tai, kad tarp dekabristų maišto - karinio sąmokslo- dalyvių pasirodė besą kilmingiausių Rusijos aristokratų šeimų atstovų. Mus šiandien ne mažiau šokiruoja tas faktas, kad tų kilnių siekių valstybės elitas, laisvės idealų šaukliai savo programoje buvo numatę be skrupulų susidoroti su caru ir visa jo šeima.

Daugeliui rusų inteligentų, Maskvos ir Peterburgo literatūrinių salonų lankytojų, Adomas Mickevičius - tai laisvės kankinys ir tremtinys, Novosilcevo puikybės ir niekšiškumo auka, plačiai žinomas talentingas poetas, kuris nusipelno visokeriopos globos. Be to, jis visai neagresyvus, malonus bendravimo partneris. Regis, su visais jis sugeba rasti bendrą kalbą. Išimtis nebent Varšuvos literatūros kritikai, klasicizmo poezijos apologetai - nuo jų A. Mickevičių skiria pernelyg gili praraja. Apskritai A. Mickevičiaus asmenybės žavesys jam padėdavo įgyti vis naujų draugų. Štai kaip jį charakterizavo kunigaikštis Piotras Viazemskis (1792-1878), poetas, vėliau ir Peterburgo mokslų akademijos akademikas (1841), su A. Mickevičiumi susipažinęs 1826 m.:

„Visa Mickevičiaus esybė jaudrino ir žadino užuojautą. Jis buvo labai protingas, gerų manierų, pokalbiuose dvasingas, bendraudamas subtiliai mandagus. Laikėsi jis paprastai, tai yra tauriai ir išmintingai, nevaizdavo esąs politinė auka... Nepaisant melancholiškos veido išraiškos, buvo linksmo būdo, sąmojingas, taiklaus ir tikslaus žodžio kišenėje neieškojo. Prancūziškai jis kalbėjo ne tik laisvai, bet grakščiai ir su kitataučio poetinio originalumo išraiška, kuri gyvino ir raiškiai nuspalvindavo jo kalbą. Rusiškai jis kalbėjo taip pat gerai ir todėl bemat galėjo suartėti su įvairia draugija. Jis visur pritapdavo: mokslininko ir rašytojo kabinete, protingos moters salone ir už pietų stalo linksmoje draugijoje“.

Rašytojas Tadeušas Lubienskis (dešinėje) bendrauja su poezijos bičiuliais Vilniaus universiteto Teatro salėje

Veikiausiai jokia kita A. Mickevičiaus savybė taip nežavėjo draugijos, kaip jo improvizatoriaus talentas. Todėl dar šiek tiek P. Viazemskio pastebėjimų: „Improvizuotos eilės laisvai ir veržliai liejosi iš jo lūpų skambiu ir įspūdingu srautu. Jo improvizacijoje buvo mintis, jausmas ir tobula poetinė išraiška. Galima buvo pagalvoti, kad jis įkvėptas iš atminties skaito jau parašytą poemą." Maskvoje A. Mickevičius galėjo atsidėti kūrybai. Oficialiai jis Maskvos generalgubernatoriaus D. Golicyno kanceliarijos valdininkas, tačiau jokiomis užduotimis neapkraunamas, gali netgi išvis nesirodyti tarnybos vietoje.

Maskvoje A. Mickevičius sumano leisti lenkišką žurnalą „Iris“ („Iridė“), kuris turėjo būti skirtas lenkų ir rusų kultūrų suartinimui. Lenkų skaitytojas būtų pažindinamas su iškiliausiais rusų literatūros kūriniais, o rusų ir visų pirma Maskvos skaitytojui būtų prieinama lenkų literatūra. 1827 m. rudenį A. Mickevičiaus prašymas dėl leidimo steigti žurnalą buvo perduotas į Maskvos cenzūros komitetą, o iš ten persiųstas švietimo ministrui. Kadangi tuo pačiu metu poetas baigė poemą „Konradas Valenrodas“ (pradėta rašyti Odesoje, bet sumanyta dar gal gyvenant Lietuvoje), tai 1827 m. gruodį A. Mickevičius atvyksta į Peterburgą - poemos bei žurnalo leidybos reikalais.

Žurnalas nepasirodė - valdžia leido suprasti, kad nepasitiki Mickevičiumi. Užtat „Konradas Valenrodas“ „prasibrauna“ pro visas cenzūros užkardas. Matyt, padeda ir protekcija, juk poema dedikuota ... carui Nikolajui I. Tam pačiam tironui, kuris žiauriausiai susidorojo su dekabristų sukilimo vadovais, tarp kurių būta ir A. Mickevičiaus draugų: K. Rylejevas pakartas, A. Bestuževas ištremtas į katorgą.

Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje rūsyje

Norėdami ne tiek pateisinti poeto poelgius, kiek suprasti epochos realijas, turime nepamiršti, kad kito kelio išspausdinti poemą nė nebuvo. Bizantiškame pasaulyje reikėjo priimti ir bizantiškas žaidimo taisykles. Galimas dalykas, kad gyvenimiškus poeto poelgius šiek tiek paaiškina pati poema, joje užšifruota makiaveliška mintis: nuo žmogaus nepriklausomomis aplinkybėmis išlikti bet kuria kaina, kad ir apsimetus lape, o atėjus palankiam metui staiga virsti liūtu - iš tų aplinkybių išsiveržiant. Konradas Valenrodas - būtent toks herojus. Tai lietuvis Alfas, kurį dar mažą berniuką pagrobė kryžiuočiai, pakrikštijo Valteriu ir išaugino Ordino pilyje. Vaikinas nepamiršo esąs lietuvis ir po daugybės gyvenimo peripetijų sumano baisų kerštą amžiniems Lietuvos priešams. Lapinas, tiek laiko derinęsis prie aplinkybių, staiga virsta liūtu. Tapęs didžiuoju magistru Konradas Valenrodas pražudo Ordino galybę, nors ir pats žūva.

Ar ne tokiu pat Konradu (tiesa, kol kas tik lapinu) jaučiasi į Rusiją ištremtas A. Mickevičius? „Nors kaip žaltys įgytum kitą odą, / Bet sieloj lieka praeitis vienoda“, - rašo jis „Konrade Valenrode“. Tiesa, Vilniaus laikų draugams tokios satisfakcijos lyg ir per maža, jie per daug nesidžiaugia poeto sėkmėmis Maskvoje ir Peterburge. Užtat budrusis Vilniaus generalgubernatorius N. Novosilcevas, kuruojantis Vilniaus mokslo apygardą, bemat užuodžia poeto klastą. Senatorius pastebi tai, kas praslydo ir pro akylių cenzorių bei paties caro akis. Didžiajam kunigaikščiui Konstantinui Novosilcevas pateikia slaptą raportą, kuriame gana įžvalgiai nagrinėja poemoje „Konradas Valenrodas“ keliamus tikslus. Esą lapinu apsimetusio liūto įvaizdžiu poetas norįs atgaivinti beišblėstantį lenkų patriotizmą, kviečia išlaukus nepalankų metą siekti savo tolesnių tikslų. Šis raportas pasiekė ir Nikolajų I, kuris liepė sudaryti net specialią komisiją, kad būtų ištirtas N. Novosilcevo kaltinimų pagrįstumas. Laimei, komisijai vadovauti paskiriamas A. Mickevičiaus draugas puikus poetas V. Žukovskis, o ir nariai - jei ir ne A. Mickevičiaus draugai, tai bent jau pripažįstantys didelį Vilniaus poeto talentą.

Pats V. Žukovskis neslėpė savo susižavėjimo „Konradu Valenrodu“, poemoje jis pajuto Valterio Skoto dvasią, o juk to meto Maskvos ir Peterburgo literatams toks lyginimas buvo jau savaime aukščiausias įvertinimas.

Skamba gana paradoksaliai, bet į Rusiją ištremtas poetas Peterburgo ir Maskvos salonuose pateko į gerokai europietiškesnę aplinką, negu iki tol jam buvo tekę sukiotis Vilniuje ar juo labiau visai provinciniame to meto Kaune. Šiuose miestuose A. Mickevičius geriausiu atveju galėjo remtis savo bendraamžių ir bendraminčių T. Zano ir J. Čečioto kultūriniu išprusimu bei poetinėmis nuojautomis - jie buvo pirmieji kritikai ir geranoriški „cenzoriai“. Mažokos pajėgos, norint sėkmingai pralaužti įsisenėjusio klasicizmo poezijoje „ledus“. Romantizmo novacijos, kurias savo kūriniais diegė A. Mickevičius, nežavėjo Varšuvos literatūros kritikų. Jie ir užgimusiai romantinei poezijai, aišku, taikė įprastus klasicizmo kriterijus. Konfliktas buvo neišvengiamas.

Peterburgo ir Maskvos literatūriniuose salonuose buvo godžiai gaudomas kiekvienas naujas J. V. Goethe posmas ar Valterio Skoto žodis. Netenka stebėtis, kad A. Mickevičius tokioje aplinkoje jautėsi savas, nes jį supo bendraminčiai, tų pačių visuomeninių ir literatūrinių idealų reiškėjai. Tai ne Vilniaus ir netgi ne Varšuvos vertintojai, kuriuos erzino A. Mickevičiaus laužomos klasicizmo poetikos taisyklės, liaudiškos kalbos įsiveržimas į poeziją ir net barbarizmai, kai norima charakterizuoti vieną ar kitą veikėją. „Vokiečiai savo baladėse apdainuoja bent jau savo baronus, o mes turkus, totorius, kazokus - ir tai netgi jų pačių kalba“, - piktinosi iš Varšuvos K. Kozmianas, kurį kaip ir kitus klasicizmo apologetus suerzino A. Mickevičiaus „Krymo sonetai“, išspausdinti kartu su „Meilės sonetais“ dar 1826 m. gruodį Maskvos universiteto tipografijoje.

Dar vienas A. Mickevičiaus žingsnis gali šokiruoti, ir į tai atkreipė dėmesį rašytojas Tomašas Lubienskis. Poetas prašosi paskiriamas į Rusijos diplomatinę tarnybą, ir svajoja būti nusiųstas į Prancūziją, Italiją ar Ispaniją. Laisvamaniams, kuriems Nikolajaus I režimo realybė nepakenčiama, tokia galimybė ištrūkti į mažiau varžomos minties šalis gali atrodyti labai viliojanti. Bet ką darytų poetas, jeigu jo prašymas būtų patenkintas? Išvykęs į užsienį, t. y. iš lapino staiga virtęs liūtu, mestų diplomato darbą ir taptų politiniu emigrantu? Reikia tikėti, kad tai vis to paties valenrodizmo apraiška, nes kitų būdų išsiveržti iš imperijos gniaužtų lyg ir nėra. Galima galvoti, jog A. Mickevičius vis dar žaidžia lapiną, bet ar su juo panašaus žaidimo nežaidžia valdžia?

Kaip ten bebūtų A. Mickevičius į Rusijos diplomatinę tarnybą nebuvo priimtas. Tačiau poetui atsivėrė kita galimybė. 1829 m. sausį jis kreipėsi į III skyriaus vadovą Benkendorfą, prašydamas užsienio paso ir leidimo vykti į užsienį. Gal čia poetui padėjo Bulgarinas, gal kiti įtakingi užtarėjai, bet leidimas ir pasas buvo gauti. Gegužės 15 d. A. Mickevičius iš Peterburgo uosto anglų garlaiviu „George IV“ paliko Rusiją. Prasidėjo naujas poeto gyvenimo etapas.