Magistrantai G.Zemlicko nuotr.

Netrukus peržengsime ne tik naujojo amžiaus, bet ir naujojo tūkstantmečio slenkstį. Taigi gyvename ypatingu laikmečiu, kada nauja yra prie sena, nauja konfliktuoja su sena, kuriasi naujos tradicijos, laužomos senos dogmos. Naujovės ir universitetų - jie yra mūsų tikrovės dalis. Todėl nenuostabu, kad senų tradicijų laužymas kartais sukelia tikrą sumaištį. Tada retoriškai klausiama - ar reikalingas dėstytojas universitete? Tie, kurie jau šiandien gyvena trečiojo tūkstantmečio ritmu, norėtų mūsų universitetuose matyti dar daugiau pokyčių. Tada vėlgi klausiama - ar universitetinis mokslas tenkina visuomenę?

Lietuva turi šimtmetinis universitetinio mokymosi tradicijas. Tie, kurie daugiau kaip prieš 400 metų kūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmąjį universitetą, vargu ar mąstė kitaip ir turėjo kitų tikslų negu mūsų dienų mokslo strategai.

Ir jiems, ir mūsų amžininkams universitetas buvo ir išlieka pagrindiniu intelekto, žinių ir kultūros puoselėtoju. O „vidinių“ universiteto problemų visada buvo.

Peržvelgę mokslo istoriją, rasime daugybę pasakojimų apie dėstytojus, kurių paskaitose auditorijos „lūžo“ nuo studentų gausos ir atvirkščiai kai kurie pasaulinio garso mokslininkai buvo tokie prasti pedagogai, jog auditorijoje likdavo su trim, o kartais ir vienu jo paskaita besidominčiu studentu. Mat dažnas jų uždavinį spręsdavo „pats sau“, atsukęs nugarą auditorijai, arba nepakeldamas galvos nuo konspekto. Taigi paskaitų lankymas, „špargalkos“, egzaminavimo būdai, metodai ir kt. turbūt visada buvo ir liks amžina diskusijų bei aptarimų tema.

Dėstant Mokslotyros kursą Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete tokių diskusijų būdavo. Įdomu buvo išklausyti studentų nuomonę: „… aukštasis mokslas reikalingas. Tai vienintelis šansas gauti tinkamą išsilavinimą nepasiturinčių šeimų protingiems vaikams, iškilti jiems į norimas aukštumas“ (Vaidilė). „… aukštasis mokslas nereikalingas. Jei žmogus, baigęs mokyklą, nusprendžia, jog jam nereikia specialiai mokytis tos disciplinos, kuri dėstoma kuriame nors universitete, jis tikras, pasitikintis savimi, tai jis geriau sumokės už kursus, pamokas, kur jis jausis genijumi. Ir jam gerai. Jis tobulai išmanys savo dalyką ir įdomu bus mokytis“ (Vaida). „… universitetuose pačius dėstytojus reikėtų patobulinti, kad „neskaitytų diktantų“, kad akylai nestebėtų lankymo ir vertintų objektyviai - ne už lankymą ar konspektavimą, bet už užduoties įvykdymą ir įgytas žinias“ (Vaidilė). „Manau, studentams, kurie pradeda studijuoti, dėstytojas reikalingas. O jau magistrantūroje dėstytojas studentams turėtų būti kaip patarėjas, padėjėjas; paskaitos galėtų vykti rečiau“ (Aušra). „… dėstytojas universitete reikalingas kaip tarpininkas tarp žinių srauto ir studento. Informacijos yra labai daug, ir jos vis daugėja. Studentui, ypač pradedančiam, sunku atsirinkti, kuri medžiaga svarbi, į ką verta atkreipti dėmesį…“

"Dėl laiko stokos (studentui trūksta laiko ir darbui, ir mokslui) kyla kliūčių lankyti paskaitas. Todėl manyčiau, kad paskaitos neturėtų būti privalomos. Seminarai, kolokviumai - būtini, nes čia įgijamos žinios, kurias sunku gauti savarankiškai“ (Rasa).

„Šiuo metu ne kiekvienas studentas turi galimybę dirbti kompiuteriu, tad apie nuotolinį (distancinį) mokymąsi kalbėti dar ankstoka. (…) Pirmų kursų studentų kontaktas su dėstytojais būtinas, kaip ir paskaitų lankymas“ (Rūta).

Susipažinus su keliolikos studentų nuomone, žinoma, nereikėtų daryti jokių apibendrinimų, tačiau vienas ryškus bruožas krinta į akis - universitete vis daugiau laisvos kritiškos minties, tiesos ieškojimo, savarankiškumo ir atsakomybės, o pats universitetas yra svarbi atrama individui. Neturime užmiršti, kad jaunimas vieną dieną perims visas mūsų pareigas. Tai, kas bus svarbiausia jiems, privalės būti svarbu ir mums. Ir Lietuvos vieta Europos Sąjungoje, į kurią taip veržiamės, jos sėkmės ir nesėkmės joje taip pat priklausys nuo jaunimo. Todėl kokios reikšmingos ar sudėtingos bebūtų mūsų paskaitos, seminarai ar užduotys, nepaprastai svarbu didžiausią dėmesį kreipti į geresnio pasaulio viziją.

Ir dar. Staigių ekonominių ir politinių pasikeitimų laikais, kai beatodairiškai vyksta reformos švietimo, kultūros ir ekonomikos srityse, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių neatsilaikė prieš pereinamojo laikotarpio skurdą ir vertybių krizę, iš esmės nepakeitus visuomenės požiūrio į mokslą, neinvestavus į jį ir į mūsų universitetus didžiulių lėšų, vargu ar trečiajame tūkstantmetyje galėsime kaip lygus su lygiu varžytis su geriausiais Europos ir pasaulio universitetais. O gal universitetai visai nereikalingi?! Juk Joška Fišeris - Vokietijos - tokios galingos, garsėjančios protingais žmonėmis ir turtingos šalies, užsienio reikalų ministras nebaigęs jokios aukštosios mokyklos. Gal net ir vidurinio mokslo. O štai pasaulio visuomenė turės įsiklausyti į jo pamokymus. Pasaulyje daug kuriozų…