Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

ML. Kokios įmonės ir firmos jau artimiausiu metu galėtų įsitraukti į darbą - tiek rengiant Lietuvos nacionalinę saulės programą, tiek ir ją vykdant? Kokios tų galimų partnerių galimybės?

Vidos ir Stepo Janušonių rankose - 10 W sulankstoma Saulės jėgainė

Mokslininkų sąjungos instituto direktorius habil. dr. Stepas Janušonis. Neabejotinas mūsų partneris galėtų būti UAB „Saulės energija“, kurios prezidentas dr. Edmundas Žilinskas yra tarp mūsų. Tikriausiai geras partneris bus ir AB „Vilniaus Venta“, nors jai dar ir reikia prasibrauti pro bankroto procedūras. Šios įmonės veikiantys padaliniai techniškai yra visiškai pasirengę įsitraukti į Saulės programos veiklą, specialistų taip pat turi pakankamai.

„Vilniaus Ventos“ vyriausiasis technologas Lechas Valeika. Jau šiuo metu mes gaminame saulės daviklius ir pagal kontraktą juos tiekiame firmai į Švediją. Kas mėnuo išsiunčiame apie 50 tūkst. daviklių. Jei gautume užsakymą ir finansavimą, tai galėtume įsitraukti į saulės programą. Turime įrenginių, darbuotojų, pakanka ir gamybinio ploto.

Suprantama, kalbu apie monokristalinio silicio technologiją, nes tik tokią turime. Žaliavų pakaktų maždaug 50-60 tūkst. saulės elementų, bet apskritai šį klausimą tektų nagrinėti, matyt, pasirašant sutartį su NVS tiekėjais.

Tenka pripažinti, kad mūsų gaminių savikaina dar neleidžia mums laisvai konkuruoti su panašiais užsienio produktais. Pamėginome prasisprausti į Kinijos rinką, tačiau su buvusia technologija ir esant brangiai rusiško silicio savikainai, konkuruoti negalėjome. Gamybininkų prašymas mokslo žmonėms: siekiant, kad gaminiai būtų konkurentiški, taikytinos būtent galvaninės dangos, nes vakuuminio garinimo dangų gamybos procesas pernelyg brangus. Reikėtų keisti legiravimo būdus ir metodus, naudoti kuo pigesnius procesus. Taigi mokslininkų pagalba mums labai svarbi.

Žinoma, svarbu ir aplinkosaugos reikalavimai. 1998 m. rudenį iš aplinkosaugos institucijų gavome oficialų leidimą eksploatuoti savo technologijas. Europos valstybių reikalavimus vykdome. Jei per mėnesį pagamintume iki 30 tūkst. saulės elementų, sunkumų dėl aplinkosaugos nebūtų. Gamybos apimtims padidėjus, problemų gal iškiltų.

Sudarant būsimą Nacionalinę saulės programą, svarbu užsitikrinti kuo platesnę rinką. Vadinasi, gerai būtų pritraukti ir statybininkus, kurie būtų suinteresuoti saulės kolektoriams panaudoti pastatų stogų konstrukcijas. Būtų gerai, jeigu įsitrauktų ir kelininkai, pasiryžę instaliuoti šviečiančius kelio ženklus. Taip daroma Vakarų šalyse.

ML. Kuo plačiau naudoti būtent atsinaujinančios energijos šaltinius labai suinteresuota Europos Sąjunga. Tai jos proteguojama programa. Tad gal iš ES palankiomis sąlygomis galima būtų gauti ir modernių technologijų, įrangos, gal ir paskolų?

S. Janušonis. Manau, kad tarp firmų galioja komerciniai santykiai. Tačiau esu beveik tikras, kad iš Vakarų bankų pavyktų gauti lengvatinių arba be palūkanų paskolų, jeigu dalyvautume Pasaulio saulės programoje, kuri yra ir ES programos dalis. Joje numatyta ir muitų bei PVM mokesčio panaikinimas, įsivežant bei išvežant įrangą ar technologijas. Tai didelė parama firmoms, dirbančioms atsinaujinančios energetikos srityje. Kuriant bendras su užsieniu įmones, taip pat galima būtų tikėtis tam tikrų lengvatų.

ML. Tikėtis - geras dalykas. Bet kiek Lietuva pasiruošusi šiandien teikti tokių lengvatų diegiantiems naujas technologijas? Kaip mūsų ministerijos, valdininkai suvokia modernizacijos svarbą valstybei? Be to, juk yra ir kita šios problemos dalis: jei vieną dieną tie muitai būtų nuimti, tai ar Lietuvos įmonės atlaikytų Vakarų firmų spaudimą?

Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas Gontis, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos mokslo komiteto pirmininkas. Kadangi man teks rūpintis būsimosios Nacionalinės saulės programos teisiniais klausimais, tai pamėginsiu atsakyti bent į pirmąją klausimo dalį. Šiuo metu Lietuvoje neskubama teikti mokesčių lengvatų nei mokslininkams, nei naujų technologijų diegėjams. Tačiau mes kalbame apie būsimą valstybinę programą. Jai sudaryti reikės daug pastangų. Tikriausiai ne mažiau jėgų kainuos ir lengvatų bei naujų galimybių paieškos. Dabar pradėta naujų technologijų inovacinio fondo kūrimo iniciatyva, kurio paramos su savo darbais galėtume tikėtis. Jau ir aukštuose valstybės ešelonuose pasigirsta balsų, kad inovacijoms galima būtų skirti ir privatizavimo fondo lėšų tam tikrą dalį. Jeigu Nacionalinė saulės programa bus vykdoma UNESCO vardu, tai turėtume sulaukti paramos iš įvairių fondų bei institucijų. Žinoma, daug kas priklausys ir nuo programos vykdytojų užsispyrimo.

AB „Vilniaus Venta“ vyr. technologas Lechas Valeika

L. Valeika. „Vilniaus Venta“ moka PVM už įvežamą iš Vokietijos ar Japonijos silicį, kadangi visus pagamintus daviklius išvežame į Vakarų šalis, vadinasi, silicį įvežame apdirbti, t.y. laikinai. Išvežant pagamintą produktą PVM mums grąžina. Jeigu gamintume Lietuvos rinkai, tai tas PVM mums būtų nenaudingas. Taip pat būtų ir su įvežama įranga - reikėtų tuos dalykus nagrinėti ir ieškoti sprendimo. Dirbant užsienio rinkai nepatogumų nejaučiame.

Praėjusių metų birželio mėn. buvo įvesti nauji apribojimai strateginėms medžiagoms. Įvardintos ir silicio plokštelės, tiesa, kitos modifikacijos. Taigi kol kas tų sunkumų išvengiame.

ML. Nors kuriama Saulės programa, bet joje daug vietos bus skirta ir kitiems atsinaujinančios energijos šaltiniams. Gal prisiminkime kai kuriuos vėjo energetikos dalykus.

Lietuvos energetikos instituto prof. habil. dr. Vladislovas Katinas. Reikia sukurti Lietuvoje bent vieną vėjo energetikai skirtą technologinį parką. Savo siūlymus mūsų šalies vartotojams šiuo metu teikia vokiečiai, danai, ir nemaža savamokslių ryžtasi statytis vėjo jėgaines. Surenka kaip išmano, o praėjus pusei metų iškyla daugybė nenumatytų problemų. Štai vienas pilietis netoli Kėdainių pasistatė vėjo jėgainę – trenkė žaibas ir viską sudegino. Kitas vidury miško sumontavo, kur vėjo nėra. Dabar ten riogso dekoratyvinis elementas, gal bus miško muziejus. Tad be mokslininkų rekomendacijų vartotojai neišsivers. Vadinasi, technologinio parko būtinybė akivaizdi.

Dėl vėjo energetikos kainos. Latviai, supirkdami vėjo energiją iš gamintojų, už ją moka du kartus brangiau negu už pagamintą tradiciniu būdu. Lietuvoje už alternatyviąją energiją geriausiu atveju siūloma po 15 ct už kwh. Suprantama, kad tada jos gaminti neapsimoka. Jeigu būtų siūloma dukart tiek, tikrai būtų norinčių gaminti.

Energetikos strategijoje svarbu tuos klausimus numatyti. Kai Vokietijoje už alternatyviąją energiją pradėta dvigubai brangiau mokėti, tai per trejus metus pagal jėgainių skaičių vokiečiai ne tik pavijo, bet ir aplenkė JAV. Vokiečiai norėjo ir Lietuvoje panašų projektą įgyvendinti, bet mūsų šalyje nesugebėta rasti bent 10 proc. lėšų, kurių reikėjo projektui įgyvendinti. O juk visa įranga būtų likusi Lietuvoje. Projektas iš viso kainavo apie 6 mln., o Lietuvai tereikėjo 600 tūkst. dolerių. Bet mūsų valdininkai nesuinteresuoti tokiais dalykais, todėl lėšų nerado.

ML. Profesorius kalba apie alternatyvios energijos kainas, valdininkų abejingumą ir įstatymų netobulumą. Bet ką reiškia statyti Lietuvoje vėjo fermas? Visų pirma, tai invazija į kraštovaizdį. Ne paslaptis, kad būtų norima statyti vėjo jėgaines pajūryje, kur to vėjo daug. Bet nedaug paties pajūrio turime. Be to, nuo vėjo jėgainių tikriausiai sklis didžiulis triukšmas, vibracijos, ypač turint mintyje, jog ta įranga veiks 15-20 metų. Taigi kalbant apie vėjo jėgaines – tai ne vien centai ir kilovatvalandės, bet ir daugybė kitų problemų.

Vėjo energetikos specialistas prof. habil. dr. Vladislovas Katinas, doc. dr. Ignas Šateikis

V. Katinas. Jeigu tie įrenginiai atitinka normatyvus, gamtosaugos reikalavimus, tai blogybių išvengiama. Jei neatitinka, tai paprasčiausiai uždaromi. Lietuvoje galima gaminti atskirus vėjo jėgainių mazgus, detales, tačiau svarbiausios konstrukcijos būtų įvežamos iš kitų šalių. Įsivaizduokime, kad šalia Būtingės terminalo įrengtume vėjo jėgainių aikštelę. Jau ir taip subjaurotas kraštovaizdis, nemanau, kad vėjo jėgainės jį dar pablogintų. Gal priešingai - papuoštų. Pagaliau juk yra vandenvalos teritorijų, kurias taip pat galima būtų praturtinti vėjo jėgainėmis.

Aišku, nesiūloma veržtis į pajūrį, pagaliau niekas ir neleis. Tiesa, panašaus atvejo būta, kai 4 kW galios „Vetroen“ jėgainė buvo sumontuota Palangoje, kone pliažo teritorijoje.

Pagaliau juk tam ir kuriama Nacionalinė saulės programa, kad numatytume ir įvertintume visus alternatyviųjų šaltinių energetikos privalumus bei trūkumus.