Man teko laimė dalyvauti kuriant laikraštį „Mokslo Lietuva„. Dalyvavau posėdyje, kai buvo parenkamas šio leidinio pavadinimas. Rašiau šiam laikraščiui nuo pat pirmojo numerio. „Mokslo Lietuvos„ pirmajam numeriui, išėjusiam 1989 m. rugpjūčio 1 d. (taigi artėja dešimtmetis), parašiau straipsnį „Trukdyti, neleisti…„ Jame teigiau, jog sovietų įkurtos įstaigos - Aukštosios atestacinės komisijos (AAK) prie SSRS Ministrų Tarybos tikslas - daugeliui buvusių sąjunginių respublikų mokslo įstaigų ir aukštųjų mokyklų neleisti ar apsunkinti gauti leidimus organizuoti specializuotas mokslo tarybas net kandidatinėms disertacijoms ginti. Dar sunkiau buvo gauti leidimą įsteigti Tarybą daktaro disertacijoms ginti. Tame pačiame straipsnyje siūliau Lietuvoje kurti vienkartes tarybas, į jas pasikviesti dalyvauti žinomus užsienio mokslininkus, šių tarybų sprendimus tvirtinti tiesiog aukštojoje mokykloje. Tik šitaip buvo galima išspręsti mokslo daktarų disertacijų gynimo problemą.

Vilniaus Gedimino technikos universitetą savo apsilankymu pagerbė Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis; sėdi rektorius prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas ir Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Leonas Saulis

Paskutiniame 1998 m. „Mokslo Lietuvos“ laikraščio numeryje skaitytojai kviečiami nebūti abejingais, svarstant rengiamą Lietuvos aukštojo mokslo baltąją knygą. Rašinyje konstatuota, kad „svarbiausiais aukštojo mokslo organizavimo klausimais dar labai trūksta gilesnių svarstymų ir argumentų“. Teisingai pastebėta, kad „būtina kelis kartus pasverti, koks esamo mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos poveikis tolesnei mokslo ir studijų plėtrai“. Kvietime dalyvauti svarstymuose akcentuojama, kad „visose viešose diskusijose šiuo klausimu vyravo konservatyvios nuostatos dėl dviejų mokslo laipsnių sistemos išsaugojimo“. Buvo išsakyta mintis, kad „diskusija gali būti gerokai turtingesnė, paremta mūsų pačių ir kitų šalių patirtimi“.

Esu iš konservatyviųjų. Dar 1991 m. buvau vienas iš Lietuvos mokslo įstatymo rengėjų. Jau tada keletas šio įstatymo rengėjų pritarė, kad Lietuvoje būtų įvesta vienpakopė mokslo laipsnių sistema ir panaikintas buvęs mokslų daktaro laipsnis. Tada pasisakiau prieš tokią reformą. Ne vieną kartą prieštaravau įvairaus lygio posėdžiuose ir pernai.

Kodėl manau, kad tikslinga išsaugoti dvipakopę laipsnių sistemą?

Pirmiausia dėl to, kad dabar visi kalba daugiausia apie „habilitaciją“ motyvuodami, kad toks laipsnis mažai kur yra. Tai netiesa. Habilituoto daktaro laipsnis buvo ir yra Vokietijoje, Lenkijoje. Daugelyje kitų Europos valstybių taip pat yra antrasis mokslinis laipsnis, tik pavadinimas kitoks. Antrąjį mokslinį laipsnį turi Didžioji Britanija, Prancūzija, Danija, buvusios TSRS respublikos (Rusija, Ukraina, Baltarusija ir kt.), Čekija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija ir kt. Taigi visiškai priešingai - antrojo mokslo laipsnio neturi mažuma Europos valstybių. Ir Europos Sąjungos kai kuriose valstybėse yra antrasis mokslo laipsnis, todėl motyvacija, jog reikia jį naikinti, kad priimtų į Europos Sąjungą, taip pat neturi pagrindo.

Estija paskubėjo panaikinti antrąjį mokslo laipsnį, sekdama artimiausiais savo kaimynais suomiais ir, kiek tenka bendrauti su Estijos mokslininkais, nelabai tuo džiaugiasi. Latvijos Seimas taip pat priėmė politinį sprendimą ateityje panaikinti antrąjį mokslinį laipsnį, sekdamas estais ir švedais, su kuriais juos sieja glaudaus bendradarbiavimo ryšiai. Šis sprendimas Seime priimtas drastiškai, ignoruojant Aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos, Latvijos mokslų akademijos ir Latvijos mokslo tarybos priešingas nuomones. Taip buvo Latvijos mokslininkams parodyta, kad deputatai geriau už mokslininkus „išmano“, kaip turėtų būti. Apie kokį pasekmių prognozavimą galima kalbėti?

Verta prisiminti, kad Lietuvoje dviejų laipsnių sistema jau buvo prieš karą ir Vytauto Didžiajame universitete. Manau, kad tikslinga ir svarbu, kiek įmanoma, išsaugoti mūsų valstybės istorines tradicijas.

Artimiausios Lietuvai valstybės, su kuriomis mus sieja glaudus ekonominis bendradarbiavimas, - tai Lenkija, Danija, Vokietija, Rusija. Visos šios valstybės turi dviejų mokslo laipsnių sistemą ir su jomis pasirašytas arba rengiamas pasirašyti sutartis dėl laipsnių atitikimo ir abipusio pripažinimo. Siūlant panaikinti antrąjį mokslo laipsnį dažnai motyvuojama, kad rengiant habilitacinį darbą sugaištama daug laiko neproduktyviam darbui, kad tuo metu galima parengti naujų mokslinių straipsnių, bet tai netiesa. Taip, rengiantis ginti antrąjį laipsnį buvusioje SSRS reikėjo parengti didelės apimties disertaciją, buvo labai daug formalių trukdymų. Šiandieną habilitacinio darbo apimtis labai nedidelė, turinio reikalavimai taip pat mažesni, nekalbant jau apie formalumų minimumą. Žinoma, tie, kurie negynė antrojo laipsnio pagal buvusio AAK’o reikalavimus, neturi su kuo palyginti, ir kai kuriems habilitantams atrodo, kad viskuo už juos turėtų pasirūpinti mokslo prorektoriai ar kiti asmenys. Tačiau daug kas pamiršta, kad habilitantas privalo parodyti, kad jis sugeba apibendrinti savo per ilgesnį laiką atliktus tyrimus, sujungti juos į bendrą visumą, pabrėžti atliktų tyrimų reikšmę mokslo šakos ar srities kontekste, parodyti galimas tolesnio mokslinio darbo kryptis, šitaip suformuluodamas galimas temas ir būsimiesiems savo mokiniams - doktorantams. Ar tai niekam nereikalingas ir nenaudingas darbas? Visa bėda, kad yra nemažai mokslininkų - gerų vykdytojų, sugebančių vykdyti vadovo nurodymus, gauti neblogų rezultatų, bet nesugebančių ar nenorinčių dirbti savarankiškai. Nesugebančių apibendrinti savo tyrimų rezultatų habilitaciniame darbe arba tiesiog sugebančių, bet atsisakančių tai daryti „dėl šventos ramybės“, nes geriau būti mažiau atsakingu, bet geru darbuotoju, nei silpnu habilituotu daktaru, kuriam tuoj pat keliami visai kiti ir nemažai įpareigojantys reikalavimai. Be to, rengiant ir ginant habilitacinį darbą, išlieka ir nesėkmės tikimybė, o apsijuokti niekas nenori.

Daugiausia oponentų, pasisakančių prieš antrąjį mokslo laipsnį, kaip tik ir priklauso negalinčių, tinginčių ar „nenorinčių“ grupei. Šie asmenys pasitelkia ir tokius motyvus, kad antrojo laipsnio nėra kitose ne Europos valstybėse (pavyzdžiui, JAV, Kanadoje, Australijoje), pamiršdami, kur gyvename, ir nėra jokio reikalo pamėgdžioti buvusių emigrantų iš Europos tradicijas.

Dažnai mėgstama aiškinti, kad habilituoti daktarai nieko nedirba, arba labai mažai dirba, kad jie trukdo jaunimui, nes nori išsaugoti savo vietas. Be abejonės, pasitaiko ir tokių faktų. Suprantama, kad habilituoti daktarai, nedirbantys mokslo ar studijų įstaigose, dažnai jau nebedirba mokslinio darbo. Tačiau tie, kurie dirba mokslo ir studijų institucijoje, jei ir neatlieka laboratorinių matavimų, dalyvauja planuodami tyrimus, eksperimentus, vadovaudami doktorantų, magistrantų darbams, rašo monografijas, vadovėlius. Šiandien mokslo ir studijų institucijos dažnai remiasi būtent pagyvenusiais profesoriais, habilituotais daktarais, kurie šiek tiek mažiau padaro nei ankstesniais metais, tačiau daugiau ne dėl amžiaus ar tingėjimo, o visai dėl kitų priežasčių.

O priežastys tokios. Jei prieš 9 metus profesorius gaudavo tokį atlyginimą, kaip ir ministras, o panašų atlyginimą gaudavo ir tuometiniai docentai, kurie turėdavo bent vieną užsakomąjį mokslinį darbą, tai dabar, siekdamas gauti tokį atlyginimą, kaip ministro, profesorius turi dirbti ne viename universitete, šitaip profesoriai (ir docentai) sėkmingai ir daro. Be to, visiškai neskiriama pinigų atnaujinti mokslinę įrangą, tyrimams reikalingų medžiagų įsigyti. Tuo pat metu mokslininkams siūloma konkuruoti su tų valstybių mokslininkais, kuriose mokslui skiriamos milžiniškos pinigų sumos ir publikuotis tuose pačiuose prestižiniuose žurnaluose.

Lietuvos mokslo tarybos narys prof. Kęstutis Makariūnas paskaičiavo, kad vieno straipsnio, paskelbto žurnaluose su svorio koeficientu ir parengto Vakarų valstybių autorių, kaina yra nuo pusės iki milijono litų. Norima reikalauti tokių pačių Lietuvos mokslininkų rezultatų, neskiriant net bendro naudojimo bibliotekoms pinigų užsienio šalių žurnalams įsigyti.

Vienų „reformatorių“ motyvas yra tas, kad Lietuvos aukštųjų mokslų profesoriai yra senyvo amžiaus ir kad profesoriais būtų tampama turint maždaug 35 metus. Į tai galima atsakyti, kad Lietuvos mokslo taryba tikrai tam sudarė galimybes. Habilitacijai gali būti teikiamas apibendrinantis darbas, parašytas remiantis ne mažiau kaip 15 publikacijų recenzuojamuose žurnaluose. Ar galima iki 35 metų amžiaus parengti tiek publikacijų. Manau, kad labai nesunkiai. Jei mokslininkas netinginiavo ir daktaro disertaciją apgynė iki 27-30 metų, iki 35 metų jis turi 5-8 metų laiko. Per metus skelbti 2-3 publikacijas tikrai aktyvus mokslininkas gali ir net turi. Abejotina, ar gali tapti profesoriumi asmuo, kuris yra paskelbęs 2-3 straipsnius iš savo siauros srities daktaro disertacijos. Paskelbus dar 15 straipsnių, tenka išnagrinėti daug išsamiau ar plačiau daugiau problemų, ir toks asmuo įgyja teisę būti pripažintas habilituotu daktaru, o vėliau - ir profesoriumi. „Reformatoriai“ nutyli, kad jauni užsienio dėstytojai tituluojami profesoriais dažniausiai yra vyr. asistentai, adjunktai ar asocijuoti profesoriai (docentai). Labai mažai galima sutikti 35 metų amžiaus mokslininkų, turinčių tikro profesoriaus vardą.

Anglijos politikas ir filosofas Fransis Bekonas 1597 m. „Esė“ išsakė tokias mintis apie jaunystę ir amžių:

„Jauni žmonės labiau tinka tyrinėti negu spręsti, teisti negu užjausti, kurti naujus produktus negu užsiimti pastoviu bizniu;

Pagyvenę žmonės pernelyg daug prieštarauja, pernelyg ilgai patarinėja, pernelyg mažai rizikuoja…;

Naudinga derinti ir vienų, ir kitų užsiėmimus, … nes bet kurio amžiaus privalumai gali pataisyti abiejų trūkumus …“

Šios mintys labai tinka ir sprendžiant ginčą dėl antrojo mokslo laipsnio reikalingumo (ar nereikalingumo).

Manau, kad visai nepagrįstai Baltojoje knygoje pateikiamas siūlymas sugriežtinti pirmojo mokslinio laipsnio - daktaro disertacijos reikalavimus. Lietuvoje rengiamos daugelio mokslo krypčių ir šakų daktaro disertacijos nėra silpnesnės už panašias disertacijas, ginamas užsienio valstybėse. Esant ir dabartiniams daktaro disertacijos reikalavimams ir keturių metų jos rengimo trukmei (t.y. daug ilgesnei nei užsienyje), baigiančių tam pasirengti nėra daug. Didelė dalis apgynusių daktaro disertacijas vėlgi nepasilieka aukštosiose mokyklose ir mokslo institutuose, o išeina ieškoti solidesnio atlyginimo kitur.

Sugriežtinus daktaro disertacijų reikalavimus dar labiau sumažėtų jas apsigynusiųjų. Taip pat ir stojančiųjų į doktorantūrą. Taigi universitetų, mokslo institutų mokslo personalo amžiaus vidurkis ir toliau dar labiau ilgėtų. O šios įstaigos vėlgi remtųsi ne „reformatoriais“ (dažniau dirbančiais ne mokslo įstaigose), o būtent „konservatoriais“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir įvykdžius mokslo reformą, buvo geros sąlygos visiems, kas tik galėjo ir norėjo (o tai ne tas pats), įgyti habilituoto daktaro laipsnį. Nemažai „reformatorių“ per tuos metus užuot, kaip visi, dirbę, puoselėjo viltį, kad jiems būtų kitaip ir nereikėtų persistengti.

Pavadinus tikrais profesoriais jaunus mokslo daktarus, neturinčius tam reikiamos patirties, mes tik susikompromituosime ir žlugdysime ne tik mokslo, bet ir studijų lygį. Tai yra parengtume prastesnius specialistus.

Projektai ir siūlymai naikinti antrąjį mokslo laipsnį jau dabar daro didelę žalą. Dalis potencialių habilituotų daktarų pradėjo abejoti, ar reikia baigti rengti habilitacinius darbus.

Per pastaruosius penkerius metus buvo nemažai reformų ir pakeitimų, siekiant sugriežtinti habilitacinių darbų reikalavimus. Ginančiųjų tokius darbus skaičius nusistovėjo ir nėra didelis. Mano giliu įsitikinimu, nėra jokio pagrindo vėl reformuoti mokslinių laipsnių sistemą. Šitaip būtų supriešinti „reformatoriai“ ir „konservatoriai“. Visų mokslininkų siekiai turėtų būti bendri, laikantis dar F. Bekono suformuluotų principų. Bet kokie sprendimai siekiant reformuoti mokslo laipsnių sistemą turėtų remtis ne atskirų „reformatorių“ neaiškiais motyvais ar dedukcine logika, bet taikant rimtus empirinio tyrimo metodus. Ir tik tada, jei bus numatytos moksliškai pagrįstos pasekmės. Visiškai nesuprantama, kodėl rimtų pasekmių turėsiantys sprendimai gali būti priimti paminant pagrindines beveik 80 metų egzistavusias, ir ne tik Lietuvoje, akademines tradicijas. Kiekvienam mokslininkui suprantama, kad norėdami įsigilinti į kurį nors reiškinį, turime pirmiau jį stebėti, surinkti daug faktų, juos išanalizuoti ir tik po to indukcinio mąstymo būdu daryti iš jų išvadas. Ir tik tada galima galvoti apie reformas.

„Reformatoriai“ užsimojo panaikinti ir valstybinius profesoriaus ir docento atestatus. Šie siūlymai labai susiję ir su siūloma mokslinių laipsnių reforma. Tačiau tai jau atskiro straipsnio tema. Čia tik norisi priminti, kad ir „reformatoriai“, ir „konservatoriai“ mokslininkais tapo profesorių, habilituotų daktarų žinių, patarimų ir išminties dėka. Norėtųsi, kad ir „reformatoriai“ pateiktų spaudoje savo argumentus, o ne tik parengtus dokumentų projektus.