Skubant į Europą daug įstatymų, papročių ir sampratų mechaniškai mums brukama. Panagrinėkime, kas iš to išeina dėstant universitete.

Nuostata, kad paskaitas studentas gali klausyti ar ne, patogi abiems pusėms: dėstytojas mažiau plėšo balso stygas, studentui atsiranda proga dirbti UAB ar tinginiauti. Tikėtina, remiantis pavyzdžiais, kad vakarietiškas studentas (ne „amžinasis“) žūtbūt stengiasi įgyti daugiau žinių. Jis, išklausęs dalyko apžvalgą, kartais gali pasinerti į bibliotekos lobius. Nusirašinėjant, nusiperkant diplomą neišmokstama savo verslo. (Be to, už viską reikia mokėti, jei nesi „vunderkindas“).

O kaip Lietuvoje? Universitetų bibliotekose vakarietiškų ir naujai išleistų rusiškų vadovėlių mažai. Jie brangūs, kainuoja šimtus ir daugiau litų. Kuris jų geriausiai tinka duotai disciplinai, galima atsakyti tik perskaičius keliolika ir ne vien angliškai. O svarbiausia - iš kur paimti laiko ir mokslui, ir darbui, kad pragyventum?

Formaliai žiūrint, jei paskaitos privalomos, tai visai normalu, kai auditorija visiškai tuščia. Nedraudžiama paskirti kolokviumą ir už 5 min. pasisakymą sau pasižymėti. Bet iš kur dėstytojui gauti laiko su visais taip pabendrauti? Telieka egzaminas vakarietiškai, raštu, pateikiant visiems vienodus klausimus. Ir štai didelėje auditorijoje ruošiasi 30-40 studentų kokias dvi valandas. Ar įmanoma visus prižiūrėti, kad nenusirašinėtų vienas nuo kito ar nuo „špargalkos“. Remdamasis savo 35 m. pedagoginiu patyrimu, tvirtinu – neįmanoma. (Žinoma, egzaminatoriui lengviau sėdėti prie staliuko ir skaityti laikraštį.) Pažymys rašomas už tai, kas parašyta, nesiklausant paaiškinimų. Minėtą „vakarietišką“ egzaminavimo būdą kai kurie dėstytojai laužo pateikdami grupei keletą klausimų blokų, išdėstant juos šachmatine tvarka auditorijoje ir paklausinėjant, ką reiškia, pavyzdžiui, šis simbolis formulėje.

Apie skolininkus. Jie dekanatams nepageidautini, kaip ir nubyrėjimas; mažiau studentų, mažiau ir dėstytojų, ir administracijos. Vadinasi, reikia organizuoti taip, kad visi išlaikytų. (Fakultetai kaip ir sovietmečiu „lenktyniauja“ savo pažangumo rezultatais).

Manyčiau, skubant į Europą reikia atkreipti dėmesį ne tik į laisves, bet ir į atsakomybės įgyvendinimą. Darželinukui būtina auklė, studentui (ir ne tik jam) drausmė. Visais laikais profesoriai, dėstytojai ir mąstytojai savo klausytojus žodžiu ir pavyzdžiais mokė. Instrukcijos, kaip skraidyti ar išpjauti apendiksą, neužtenka. Magistrantams ir doktorantams taikytinos kontraktacijos principas, t. y. atsiskaitymas už pusmetį pateikiant medžiagą, o po to gaunant materialinę paramą.

Šiandien dėstytojų kiekis turėtų priklausyti tik nuo grupių skaičiaus. Paskaitos turi būti labai rekomenduotinos, o pirmuose kursuose privalomos. Praktiniai darbai būtini be jokio pagreitinto atlikimo ir užskaitymo už kokius nors nuopelnus.

Keli žodžiai apie kai kurių firmų ir įmonių priekaištus universitetams. Jie reikalauja iš jauno specialisto, kad jis ne tik gerai mokėtų užsienio kalbą, bet ir galėtų kaip profesionalas dirbti kompiuteriu ir pan. Paklauskime šių ponų, kiek jie padeda universitetams materialiai ir kodėl nenori priimti studentų praktikai?

Baigdamas pakartosiu klausimą: „Ar reikalingas dėstytojas universitetuose?“ Gal užtektų programų, bibliotekų ir diplomų išrašinėtojų?