Akad. Janis Stradinis yra daugelio knygų, mokslo ir populiarių straipsnių autorius, solidžių žurnalų radaktorius ir redakcinių kolegijų narys. Bet gal bus geriau, jeigu žodį suteiksime pačiam Vilniaus svečiui. Jį kalbina „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų bendrijų pirmininkai, iš kairės – prof. J. Stradinis (Latvija), prof. J. A. Krikštopaitis (Lietuva) ir prof. K. Siilivaskas (Estija)

Gerbiamas akademike, žinau, kad esate chemikas, tiksliau - elektrochemikas. Tačiau XIX Baltijos šalių mokslo istorijos konferencijoje skaitėte pranešimą „Mokslas ir XX amžiaus Latvijos tautinis valstybingumas". Turėjau malonumą skaityti ir Jūsų straipsnį Latvijos valstybingumo klausimais. Matyt, ši tema atrodo dar aktualesnė prisiminus praėjusiais metais minėtą Latvijos Respublikos 80-metį. Būtų įdomu sužinoti ne tik apie Jūsų skiriamą dėmesį šiaip mokslo istorijai, bet būtent Latvijos valstybingumo tematikai.

       Pirmiausia turiu prisipažinti, kad į Latvijos valstybingumo atkūrimo procesus man pačiam teko aktyviai įsitraukti nuo 1988 m. O ir anksčiau dalyvavau Latvijos Respublikos moksliniame ir kultūriniame gyvenime. Todėl valstybingumo, nepriklausomybės klausimai man visados buvo artimi. Lygiai rūpėjo ir kitų Baltijos valstybių - Lietuvos ir Estijos – nepriklausomybė, turint minty bendrus mūsų tautų istorijos bruožus.

Ar galima pasakyti, jog būtent šis platus istorinis kontekstas Jus ir atvedė į mokslo istorikų gretas?
       Nuo 1958 m. vykstančiose mokslo istorijos konferencijose būta ir tam tikro užslėpto kultūrinio pasipriešinimo totalitariniam režimui išraiškos. Tai jokiu būdu nebuvo atvira opozicija, bet tuose renginiuose kalbėdavome ir pasakydavome daugiau negu patekdavo į publikacijas. Buvo N. Chruščiovo atšilimo metas, ir aš save priskiriu šeštojo dešimtmečio kartai, susiformavusiai santykinio liberalumo sąlygomis. Universitetą baigiau 1956 m., o disertaciją Maskvos universitete apsigyniau 1960 m. Kad nesame bevardė sudėtinė Tarybų Sąjungos dalis, visiems mums buvo aišku. Tuo metu siejome viltis su visų mūsų didesniu tautiniu sąmoningumu, kuris vėliau galėtų peraugti ir į nepriklausomybės idėją.
       Pasakyčiau, kad Lietuvoje to meto sąlygos buvo gerokai liberalesnės negu Latvijoje. 1959 m. mūsų respublikoje buvo susidorota su Edvardo Berklavo nacionalkomunistine grupe - nušalinta visa partijos vadovybė. Kiek žinau, Lietuvoje tokio susidorojimo nėra buvę.

1958 m. už „politinio pobūdžio klaidas“ iš Vilniaus universiteto buvo pašalintas rektorius Juozas Bulavas. Jis neteko ir komunistų partijos bilieto. Maždaug tuo pačiu metu iš universiteto buvo pašalintos ir trys talentingos dėstytojos, kurios šiuo metu šalyje yra žinomos mokslininkės. Būta ir daug kitų intelektualinio persekiojimo ir net susidorojimo faktų.
       Manau, kad esama tam tikro skirtumo. 1951 m. visa Latvijos MA vadovybė su pirmuoju prezidentu P. Lejiniu (Lejinš) turėjo pasitraukti kaip neįtinkanti režimui. 1959 m., minėjau, nušalinta ir visa partijos vadovybė. Latvija buvo pirmoji sąjunginė respublika, virš kurios veržėsi sovietinio imperializmo varžtai. Suprantama, kodėl. Rygoje buvo Pabaltijo karinės apygardos centras, į Latviją buvo atvykę daug latvių kilmės denacionalizuotų asmenų, iš viso nemokėjusių latviškai. Visa tai kėlė tautos pasipriešinimo dvasią. 6-7 dešimtmečiais Latvijos intelektinio ir kultūrinio suvereniteto siekis atrodė vienintelis įmanomas, kadangi apie tikrą nepriklausomybę svajoti neteko.
       Ta tema domėjausi, esu parašęs keletą knygų, pvz., „Didysis mokslo pasaulis ir mes“ (1980) - apie pasaulio mokslo klasikų ryšius su Latvija, „Idėjos, eksperimentai, žmonės“ (1965) - apie didžiuosius mokslininkus, dirbusius Latvijoje, „Etiudai apie mokslo praeitį“. Šios mokslo istorijos knygos latvių kalba buvo išleistos gana dideliais tiražais - 15-30 tūkst. egz. Maskvoje išėjusios mano knygos apie Teodorą Grothusą (1966) ar Paulą Valdeną (1988, su J. Solovjovu) buvo kito - mokslinio ir biografinio pobūdžio.
       Prasidėjus 1988-iesiems, užuot rašęs knygą apie elektrochemiją, mėginau pagrįsti latvių nacionalinę simboliką, laikraštyje „Padomju jaunatne“ paskelbiau publikaciją ir kreipiausi į žmones, kad jie pareikštų savo nuomonę tuo klausimu.

Įdomu, kokių atsiliepimų sulaukėte?
       Gavau 113 tūkst. parašų, pritariančių tautinei vėliavai, o nepritariančių - 300 ar 400. Prieš pasisakė seni latviai bolševikai. Būta atsiliepimų ir kituose spaudiniuose. Maždaug 10 proc. Latvijos gyventojų nepalaikė neprikausomybės atkūrimo idėjos, juos gąsdino „buržuazinė Latvija“, vaidenosi „buržuaziniai nacionalistai“ ir legionieriai.
       Paskui teko rūpintis Rygos miesto toponimų, t.y. istorinių gatvių, aikščių pavadinimų, atkūrimu. Vyko didelis nervų karas, nes tuometinis Rygos miesto meras buvo Alfredas Rubikas, kuris vėliau tapo interfronto veikėju, Latvijos nepriklausomybės aktyviu priešininku.
       Man teko būti vienu iš Latvijos tautų forumo organizatorių 1988 m., pasisakyti už tautinių mažumų kultūrinę nacionalinę autonomiją, norint tas mažumas patraukti į latvių pusę. Mat Latvijos etninė situacija buvo daug keblesnė už Lietuvos.
       Vėliau teko rašyti dekretų tekstus - dėl valstybinių švenčių, simbolikos, atminimo dienų ir pan., nes buvau Latvijos Aukščiausiosios Tarybos konsultantas. Ne kartą buvau siūlytas kandidatu į Latvijos Saemą, bet juk nesu politikas ir mano sveikata negeležinė. Užsiimu mokslu, dar tebedirbu Organinės sintezės instituto Fizinės-organinės chemijos laboratorijoje. Dirbu ir Latvijos istorijos institute, turiu grantą, skirtą mokslo istorijos temai, esu istorijos garbės daktaras - istorikai man šį vardą suteikė būtent už veiklą atgimimo metais. Esu parašęs labai daug mokslo populiarinimo ir publicistinių straipsnių apie Latvijos atgimimą. Tuos straipsnius surinkau į knygą „Trečiasis atgimimas“. Beje, šį terminą - trečiasis atgimimas („treša atmoda“) - aš pirmas ir suformulavau.

Gera proga prisiminti ir aptarti visus tris Latvijos atgimimo periodus.
       Pirmasis atgimimas - kultūrinis judėjimas - sietinas su 1859-1870 m. jaunalatvių judėjimu. Peterburge latviai turėjo santykinai laisvą spaudą, tad Krišjanis Valdemaras, Krišjanis Baronas, poetas Auseklis ir kiti jaunalatviai tuo kaip įmanydami naudojosi. Šiuo laikotarpiu latviai pradėjo reikštis kaip nacija.
       Antrasis atgimimas jau buvo politinio pobūdžio ir sietinas su 1915-1920 m. įvykiais. Peterburge, Maskvoje iš vokiečių išvarytų latvių bėglių susiformavo stiprus judėjimas už Latvijos nepriklausomybę. Svarbų vaidmenį čia atliko latvių šaulių pulkai.
       Trečiasis atgimimas pribrendo po ilgo depresijos periodo 1985-1986 m. Įsimintinas to meto Latvijos rašytojų sąjungos plenumas ir Liaudies fronto įkūrimas. Mežaparke vykusiuose mitinguose, kuriuose dalyvaudavo po 200 tūkst. žmonių, tekdavo ir man kalbėti. Priėmėme ir rezoliuciją, palaikančią Lietuvos nepriklausomybę.
       Naktimis Rygoje ir man teko laipioti per barikadas, kalbėtis su žmonėmis. Buvo nuostabus laisvės ir išsivadavimo pojūtis. Trečią valandą nakties eini Rygos gatvėmis ir susitinki žmones, su kuriais jautiesi kaip draugas.

Ar šiandien tie žmonės taip pat nedvejodami liptų ant barikadų?
       Nėra paprasta atsakyti. Manau, jeigu Latvijai iškiltų mirtinas pavojus, gal ir eitų. Bet daugelis gyventojų labai nusivylę. Ir šioje Vilniaus konferencijoje kalbėjau, kad už nepriklausomybę tenka mokėti tam tikra kaina. Galimas dalykas, kad mūsų mokslininkai taip pat sumokėjo, nes didysis mokslas prarastas, juo užsiimti nebėra galimybių.

Prof. Janis Stradinis ir dr. Libertas Klimka

Maža valstybė ir didelis mokslas – nesuderinami dalykai?        Per tuos nepriklausomybės metus man teko būti Ministro Pirmininko patarėju mokslo klausimais, taip pat ir kitų institucijų patarėju. Visada įrodinėdavau, kad mokslas reikalingas ir mažai šaliai. Pirma, kad būtų palaikomas aukštojo mokslo ir apskritai šalies intelekto lygis. Antra, reikia išsaugoti tautinį identitetą ir, trečia, kad šalis galėtų įsisavinti modernias technologijas.

       Deja, Latvijoje įsivyravo kai kurių politikų nuostatos, kad mūsų valstybė gali verstis kaip tranzito šalis (eksploatuodama naftotiekius, dujotiekius, dujų talpyklas ir pan.) ir finansinis tarpininkas tarp Rusijos ir Vakarų. Kai kas siūlo būti agrarine šalimi, orientuota į maisto pramonę, dirbti ir eksportui, verčiantis be ypatingo mokslo. Štai alaus darykla „Aldaris“, panašiai kaip ir „Kalnapilis“, visas reikalingas technologijas gauna iš Švedijos, tad poreikio vietiniam mokslui lyg ir nebelieka.
       O mes labai norime išsaugoti Latvijos mokslą. Neblogai palaikome, pvz., informatiką, turime sutartį su „Siemens“ kompanija. Kompiuterinių programų kūrimui nereikia ypatingų technologijų, tik protinių sugebėjimų. Skiriame dėmesio žaliavos, pvz., medienos, perdirbimui. Kaip tik šiuo metu vienas mūsų kolega profesorius Tokijuje kuria furfurolo gamybos technologiją.
       Žodžiu, norime išsaugoti latvių mokslininkų bent kai kuriuos laimėjimus, taip pat ir pačius mokslininkus, kad Latvija nedingtų iš pasaulio mokslo žemėlapio.

Noras suprantamas, bet kaip tai pasiekti? Kaip Latvijos MA prezidentas, ką galite padaryti, kad Latvija, Jūsų žodžiais, neišnyktų iš pasaulio mokslo žemėlapio?
       Matau keletą veikimo būdų. Pirmas – būtina kelti mokslo prestižą visuomenėje. Didžiosios visuomenės dalies permainos, vykstančios Latvijos mokslo gyvenime, ir apskritai mokslo dalykai nedomina. Čikagos universitetas buvo surengęs gyventojų apklausą 24 pasaulio valstybėse. Tyrinėta, kaip visuomenė domisi mokslu. Latvija toje apklausoje liko už Filipinų – tik vos 12 proc. apklaustųjų parodė dėmesį savo šalies mokslui.
       Kodėl nesidomima? Priežasčių daug. Mokslas buvo susijęs su tarybiniu militarizmu, beatodairiška pramonės (pvz., chemijos) plėtra, kuri buvo grindžiama ir mokslo rekomendacijomis, teršė ir niokojo aplinką, pagaliau mokslas daug žadėjo, bet toli gražu ne viską išpildė.
       Bus liūdna, jeigu pasijusime esą buvusių Latvijos kolonijų – Tobago ar Gambijos – lygio. Beje, pagal bendrą vidaus produktą, gyvenimo indeksą ir gerbūvį Latvija atrodo blogiau už Tobagą ir Trinidadą. Kita vertus, pastaroji Lotynų Amerikos šalis yra neblogai išsivysčiusi, tad iš aukšto neturėtume į ją žiūrėti.
       Taigi labai svarbu visuomenėje palaikyti mokslo idėjas, apskritai mokslo autoritetą, tada bus galima tikėtis, kad vyriausybė mokslui skirs ir deramą finansavimą. Mes šiuo metu gauname tik 0,27 proc. nuo bendro nacionalinio produkto, o tarybiniais laikais – 1,6 proc., t. y. kone 6 kartus daugiau. Suprantama, iš tos sumos buvo finansuojamos ir Maskvai bei visai TSRS kuriamos technologijos. Pvz., projektuoti greitieji traukiniai, buvo išlaikomas ir Jūrų geologijos mokslinio tyrimo institutas. Būtent šio instituto jūrų geologai Baltijos jūroje rado naftos, dabar dėl jos paaštrėjo santykiai tarp kaimyninių šalių. Beje, šis institutas rado naftos ir Lenkijos bei buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritoriniuose vandenyse. Buvo aptikta ir kitų įdomių telkinių, pvz., bromuoto karšto vandens prie Liepojos ir pan. Institutas turėjo savo filialus Vladivostoke, Novorosijske, o centras veikė Rygoje. Institutą Latvijoje uždarius, geologai išsivaikščiojo kas sau.

Neliko užsakymų – neliko ir instituto?
       Toks mokslo darinys negalėjo ilgiau egzistuoti, lygiai kaip ir institutas, projektavęs greituosius traukinius. Panašius, tik nepalyginamai geresnės kokybės, kūrė ir japonai. Pastarasis institutas buvo iškeltas į Pamaskvę.
       Suprantama, tai buvo mokslas imperijai, o mes turime iš naujo kurti mokslą savo mažai šaliai.

Grupė Baltijos valstybių mokslo istorikų Vilniuje vykusioje konferencijoje

Kaip šį strateginės reikšmės uždavinį sieks įgyvendinti Latvija?        Matau kelias galimybes. Pirmiausia svarbu kooperuotis su Europos Sąjungos Bendrosiomis struktūrinėmis programomis. Nuo šių metų pradeda veikti jau Penktoji bendroji programa (FRAMEWORK V). Dalyvavimui šioje programoje Latvijos vyriausybė šiems metams išskyrė 1 mln. JAV dolerių (240 tūkst. iš PHARE lėšų, o likusius - iš mokslui skirto biudžeto). Kovo mėn. Ministrų Taryba turėtų šiuos skaičius galutinai patvirtinti.

       Neabejotinai iškils ir problemų. Ar būsime konkurentiški, t. y. ar sugebėsime įdėtus pinigus atgauti? Beje, norėtume laimėti ir daugiau, ir būtent per informacines technologijas. Kol kas ta konkurencija Baltijos šalims gana sėkminga, bet laikui bėgant mums keliami reikalavimai griežtės, tad turime tam rengtis.
       Aišku, valstybėje didės ir „smegenų“ nutekėjimas. Kita vertus, estai sako: į darbą važiuojame iš Tartu į Taliną ir avirkščiai, tai kodėl nevažiuoti į Stokholmą, Boną ar Grenoblį?.. Ir tai teisinga – esant dabartinėms komunikacijų galimybėms. Paskaičiavau, kad JAV, Japonijoje dirba apie 700 iš Latvijos išvykusių mokslininkų. Mano sūnus 5 metus gyveno JAV, dabar jau 2 metus dirba Japonijoje ir neaišku, kada grįš į Latviją. Jis fizikas, baigė Maskvos fizikinės teorijos institutą, dirba lazerinės fizikos srityje, padarė įdomių darbų, tyrinėdamas amorfines medžiagas, įvairių medžiagų struktūras. Latvijoje paprasčiausiai nėra tokios aparatūros.
       Jei prisiminsime iš Latvijos išvykusius žydus ir rusus, tai pamatysime, kad praradome nuo 3 iki 5 tūkst. mokslo darbuotojų. Daugelis dirbo įvairiose pašto „dėžutėse“, tad sunku pasakyti tikslų skaičių. Apskritai Latvijos mokslo srityje dirbo 30 tūkst. žmonių. Pvz., vien VEF taikomųjų tyrimų sektoriuje buvo 1,5 tūkst. darbuotojų. Iš viso Latvijoje turėjome 13,8 tūkst. mokslo darbuotojų, iš jų pusę – mokslo kandidatų ar daktarų. Dabar beliko 4 tūkst. mokslininkų, gal net mažiau. Mat kai kurie turi tik pusę etato, o kiti dirba trijose vietose.

Ne vien Latvijai kelia nerimą „smegenų“ nutekėjimas. Bet gal latviai yra išradę kokį nors būdą, kaip išsaugoti šalies intelektą?
       Su šia realybe beviltiška kovoti. Visiškai akivaizdu, kad laisvame pasaulyje šis procesas vyksta ir vyks. Bet labai svarbu su tais išvykusiais žmonėmis palaikyti ryšį, kad jie nepamirštų Latvijos. Į senatvę jie sugrįš. O dabar reikia siekti, kad jie atvyktų į Tėvynę bent ilsėtis, taip pat į konferencijas, pagaliau kviestų į savo laboratorijas mūsų mokslininkus.
       Nemažai laiko praleidau Taivane, Izraelyje, domėjausi, kaip yra ten. Taivane veikia Kinijos mokslų akademija (Academia Sinica), jai vadovauja Nobelio premijos laureatas fizikas Lee. 72 proc. tos šalies akademijos akademikų gyvena JAV. Jie atvyksta į sesijas kartą per porą metų, o šiuo metu pastebimas ir kitas procesas. Ypač vyresnio amžiaus akademikai, kurių aktyvi mokslinė veikla artėja prie saulėlydžio, grįžta ir dirba Taivane arba stengiasi į savo laboratorijas pasikviesti jaunus taivaniečius mokslininkus.
       Panašūs dalykai stebimi ir Izraelyje, kur aštrėja konkurencija tarp vietos žydų ir atvykėlių. Toks reiškinys gali prasidėti ir Latvijoje. Beje, su šios šalies Mokslų akademija dabar pasirašome bendradarbiavimo sutartį, į Latviją atvyksta tos akademijos prezidentas prof. Jacob Ziv.

Gedimino Zemlicko nuotraukos