Prof. Sigitas Kudarauskas d'Artois universitete su studentais

Gruodžio 14-18 d., paskutinę savaitę prieš Kalėdų atostogas, buvau pakviestas skaityti paskaitų Prancūzijos Artua (d'Artois) universiteto Taikomųjų mokslų fakultete. Tai ganėtinai naujas regioninis universitetas, išsidėstęs net keturiose Prancūzijos šiaurėje esančio Pa de Kalė (Pas-de-Calais) departamento miestuose: Ara (Arras), Lan (Lens), Dūė (Douai) ir Bėtiun (Béthune). Pastarajame ir įsikūrę techniškųjų mokslų fakultetai.

Šių metų gegužės mėnesį dalyvavau mokslinėje konferencijoje Béthune mieste, skirtoje elektros mašinų triukšmų ir vibracijų problemoms. Šios konferencijos organizatorius ir buvo minėtojo universiteto Elektros inžinerijos skyriaus profesorius Žan Fransua Briudny (Jean Francois Brudny). Tuo metu ir pasisiūliau galįs skaityti elektromechanikos problemų paskaitas. Neteikiant didesnių vilčių man buvo paaiškinta: jų universitetas praktikuojąs vizituojančių užsienio profesorių kvietimą, tačiau toks kvietimas turįs būti pakankamai argumentuotas, o jo apiforminimas užtrunkąs labai ilgai…Tačiau kai mokslo metų pradžioje nusiunčiau konkretų galimų paskaitų - „Švytuojančio judesio elektros mašinos ir bendrieji energijos keitimo principai„ - planą, tai visi pakvietimo formalumai pasirodė labai trumpi. Žodžiu, buvo rimtai susidomėta mano siūlymu (prof. Ž. F. Brudny jau buvo susipažinęs su mano mokslinėmis publikacijomis, paliktomis pavasarį). Dar daugiau: siūliau paskaitas skaityti kitų metų pavasarį, tačiau spalio pabaigoje pranešė, jog pirmąją paskaitų dalį pageidautina pradėti jau gruodžio mėnesį.

Tad praėjusių metų pabaiga man buvo labai įtempta, bet tuo pat metu ir pakankamai produktyvi. Prie nemažo rudens pedagoginio krūvio prisidėjo skubus numatomų paskaitų iliustracijų bei tezių rengimas. Nors jau 36 metus dėstau Klaipėdos studentams (o sakoma, kad aukštosios mokyklos dėstytojo tik pirmieji dvidešimt metų yra sunkūs), nors jau yra tekę skaityti paskaitas ir kitose aukštosiose mokyklose, tačiau pirmą sykį teko ruoštis paskaitoms prancūzų kalba. Be to, per šį laikotarpį dar parengiau tris pranešimus tarptautinėms kitų metų konferencijoms, teko priimti delegaciją iš Danijos (Alborgo universiteto ir „Danfoss„ firmos), kuri lapkričio pradžioje buvo atvykusi susipažinti su mūsų moksliniais darbais. Nenorom šis ruduo priminė įtemptą ir turiningą praeitį, kai neatsisakius nei pedagoginės, nei mokslinės veiklos 1989-1990 m. teko lakstyti į „Aukščiausiojo Sovieto„ posėdžius Maskvoje ar įsitraukti į diplomato veiklą Taline 1990-1993 m.

Galiu pasidžiaugti, kad pirmasis bandymas skaityti paskaitas Prancūzijoje pavyko. Teko dėmesingi, smalsūs ir supratingi Aukštųjų specializuotų studijų studentai, kurie jau pernai ar prieš kelerius metus baigę aukštąją mokyklą ir gavę magistro laipsnį, o šių studijų metu dar gilina savo žinias. Žinoma, tenka pavydėti šiuolaikinės laboratorijų įrangos (ypač kai Klaipėdos universitete mokomosioms laboratorijoms jau kiek laiko nubyra tik trupiniai, o mokslinėms - nė tų).

Aukštojo technikos mokslo sistema Prancūzijos universitetuose gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Pirmasis dviejų metų ciklas skiriamas bendrosioms universitetinėms studijoms. Antrojo vienerių metų ciklo metu įgyjamas licenciato laipsnis. Trečiojo (taip pat vienerių metų) ciklo metu įgyjamas magistro ar inžinieriaus magistro laipsnis. Po to dar gali būti kvalifikacijos kėlimas Aukštosiose specializuotose studijose ar doktorantūros studijos. Pažymėtina, kad po kiekvieno ciklo studentas gali pasirinkti tolimesnių studijų tikslą (profesinė veikla, moksliniai tyrimai, pedagoginis darbas), o ir nebestudijuodamas toliau gauna atitinkamą diplomą. Kiekvieno ciklo disciplinų temos gali ir kartotis (pavyzdžiui, kad ir apie elektros mašinas studentai gauna žinių visuose cikluose), tačiau aukštesnėse studijų pakopose studijuojama giliau, sudėtingiau.

Atrodo, kad tokia „mobili„ studijų sistema pakankamai tobula, o prisiminus turtingas laboratorijas galima tikėtis ir gero specialistų parengimo. Tačiau pastebėjau ir kai kurių abejotinų tendencijų. Pasklaidžius įvairius vadovėlius, pasikalbėjus su studentais susidarė įspūdis, kad daugeliu atvejų (ypač žemesnėse studijų pakopose) pamėgtas pernelyg konkretizuotas, beprobleminis techninių žinių pateikimas.

Dar apie savo specialybę - elektros mašinas. Apie jas studentams aiškinama glaustai, „sausai„, tarytum jau nebebūtų jokių mįslių - lyg apie kokį džiovintą baravyką, kuris tinka vienokiems ar kitokiems patiekalams… Mano požiūris (jį stengiausi perduoti ir prancūzams, pateikiu ir savo studentams), susiformavęs per specialiųjų - švytuojančio judesio - elektros mašinų tyrimų dešimtmečius, yra platesnis, netradiciškas. Tai lyg miškas, kuriame gali išaugti ir baravykas, ir kitokių grybų. Bet jei tų grybų niekas nerinks, nevirs ir nedžiovins - jokios naudos. Štai kodėl maloniai pasinaudojau galimybe pasidalyti savo žiniomis ir su Prancūzijos studentais, o ir šie susidomėję klausėsi jiems beveik negirdėtų dalykų.

Gal ne pačiam apie tai reikėtų rašyti, bet jeigu ir technikos mokslų specialistai kviečiami užsienio universitetų - tai nedaro gėdos Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakultetui (tiesa, dar 1992 m. skaičiau paskaitų ciklą Helsinkio universiteto doktorantams).

Nuotrauka iš S. Kudarausko asmeninio archyvo