Knygos autorės - Rasa Racevičiūtė, Audronė Glosienė ir Ramunė Petuchovaitė

1998 m. išleista knyga „Viešoji biblioteka: tradicija ir modernumas". Jos autorės - Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės katedros vedėja doc. Audronė Glosienė ir dėstytojos Ramunė Petuchovaitė ir Rasa Racevičiūtė. Mūsų pašnekovė - viena šios knygos autorių doc. Audronė Glosienė.

Žodis „biblioteka“ mums asocijuojasi visų pirma su knyga. Tačiau šiuo metu knyga jau turbūt praranda savo ankstesniąją reikšmę ir prasmę. Ar neatsitiks taip, kad knyga, bent jau tradicinė, popierinė, po truputį užleis savo vietą kitoms žmonijos bendravimo formoms, atmirs kaip atmirė epistoliarinis žanras. Dabartiniame didelių greičių amžiuje daugeliui žmonių nei laiškų rašymui, nei knygų skaitymui paprasčiausiai nebelieka laiko ir jėgų. O kaip Jums gerai pažistamos Skandinavijos šalių bibliotekos sprendžia šią problemą?
       Pasaulio viešosios bibliotekos šias problemas labai giliai išgyveno dar prieš 20 metų. Jau tada buvo pareikšta: knyga tėra forma. Taip, kultūriškai ir tradiciškai prisodrinta ji mums labai brangi. Tačiau tiek pat vertingos yra bet kokioje laikmenoje užfiksuotos žinios, patyrimas, informacija. Bibliotekos turi būti atviros ir lankytojams duoti tai, ko jiems šiuo metu labiausiai reikia ir kuo jie linkę naudotis. Štai kodėl komplektuodamos muzikos įrašus bibliotekos pirmiausia siekia neprarasti ryšio su paaugliais, nes būtent jie save labiausiai tapatina su muzika, o ne su knygomis. Komplektuodami ne pačios aukščiausios kokybės literatūrą - komiksus, bestselerius - ir dėl to priversti atsisakyti daug vertingesnių knygų, bibliotekininkai visų pirma taikosi prie vartotojo, kliento.
       Priminsiu vieną pavyzdį, kuris mane įkvėpė. Helsinkio miesto viešoji biblioteka, kuri yra maždaug tokio pat dydžio kaip Vilniaus viešoji biblioteka ir turi tiek pat filialų - 35, per metus aptarnauja apie 6,5 mln. lankytojų. Tai daugiau negu gyvena Suomijoje. Jei skaičiuosime tik pagal Helsinkio gyventojus, įskaitant kūdikius ir senelius, tai kiekvienas bibliotekos skaitytojas perskaito daugiau kaip vieną knygą per mėnesį. Labai aukštas rodiklis, rodantis, kaip biblioteka naudojamasi. Tai nereiškia, kad žmonės labai daug skaito. Jie ateina į biblioteką pasiklausyti muzikos, padirbėti su „Internetu“ - tai irgi bibliotekos paslaugos. Man teko matyti, kaip 10 val. ryto atidaroma biblioteka. Užplūsta skaitytojai ir darbuotojams tenka suktis lyg operacinėje. Pokalbiams, pasivaikščiojimui ir kavos gėrimui laiko nebelieka. Užtat politikams ir miesto vadovams bibliotekininkai didžiuodamiesi gali pasakyti: sunaudodami mažiau kaip 1 proc. miesto biudžeto, aptarnaujame 70 proc. gyventojų. Tokio efektyvumo turbūt daugiau niekur nerastume, nepaprastas sugebėjimas kurti savo įvaizdį. Prisirišus vien prie knygų ir tradicinių bibliotekos paslaugų, tokio rodiklio nebūtų pasiekta. Iš suomių bibliotekininkų reikia pasimokyti ir savireklamos.

Ar Lietuvos viešosios bibliotekos atviros skaitytojams ir visiems, kurie nori jomis naudotis?
       Prieš atsakydama į šį klausimą, noriu dar šiek tiek pasakyti apie Skandinavijos šalių bibliotekas. Ten esama bendruomenių, kuriose vos gimusiam vaikui viešoji biblioteka nusiunčia sveikinimą ir pakvietimą tėveliams aplankyti biblioteką. Ten iš tikrųjų dirbama pagal principą, kad viešoji biblioteka nediskriminuoja skaitytojų pagal amžių. Kiekvienas vaikas gali gauti skaitytojo bilietą, taip pat ir nepagalintis senelis, kuris jau seniai nesilanko bibliotekoje, bet jį aplanko bibliotekininkas.
       Mes apsiribojame darbingais ir sumaniais skaitytojais, žinančiais, ko galima bibliotekoje tikėtis. Tuo požiūriu mūsų bibliotekos uždaros. Juk kodėl Suomijoje veikia gal net pačios geriausios pasaulyje bibliotekos? Net mažuose kaimeliuose, miškuose, šiaurėje viešosios bibliotekos tiek savo architektūra, tiek naudojamomis technologijomis, automatizacijos lygiu tiesiog stebina. Informacinės visuomenės kūrime jos yra pasiekusios neįtikėtinų aukštumų. Tokia valstybės politika. Suomiai sakė turį jau dabar tokį viešųjų bibliotekų tinklą, kad šalis drąsiai gali žengti į trečiąjį tūkstantmetį. Norint savo piliečius mokyti informacinio raštingumo įgūdžių jiems nieko naujo nereikia kurti, tereikia panaudoti tai, ką turi. Planuojama pusę lėšų gauti iš vietos valdžios ir antrątiek - iš valstybės iždo. Tos lėšos skiriamos kompiuteriniams tinklams plėtoti ir darbuotojų apmokymui, kad vėliau jie galėtų mokyti naudotis naujovėmis vaikus ir visus norinčius.

Ar vien lėšų stygius trukdo mums bent jau mėginti siekti tų pačių tikslų?
       Veikiau tų lėšų panaudojimas. Trukdo bibliotekų ir apskritai visos kultūros strategijos neturėjimas. Stinga ateities vizijos. Juk nežinome, kur link mes einame? Bibliotekos tebėra labai priklausomos nuo savivaldybių ir valstybinės valdžios, tam tikri pereinamojo laikotarpio sunkumai. Niekam ne paslaptis, kad tarybinio laikotarpio bibliotekos buvo labai ideologizuotos ir politizuotos. Ir dabar bet kokia pilietinė ir aktyvesnė veikla dažnai lydima įtarumo šešėlio, bibliotekų darbuotojai kartais net vengia politiškai angažuotis.

Bet tarybiniais laikais visos gyvenimo sritys buvo ideologizuotos. Pradedant nuo vaikų darželio, kur vaikučiai skaitydavo eilėraštukus ne tik apie kiškučius, bet ir apie Leniną. Vidurinė, aukštoji mokyklos, ypač kultūrinio gyvenimo sritys buvo ideologizuotos. Ir vis tik išlikome lietuviai ir galutinai nesumankurtėjome.
       Nenoriu absoliutinti, bet pačioje bibliotekininkų sąmonėje tam tikro nepilnavertiškumo komplekso esama. Visi žmonės su tam tikro palikimo „kupra“.
       Manau, kad bibliotekos, atsikračiusios „raudonųjų“ įstaigų vardo ir palikimo, turėtų labai ryžtingai pasukti tautinės kultūros ugdymo ir propagavimo keliu. Tai sietina su kraštotyra, vietinėmis ir visos tautos tradicijomis. Tačiau jeigu visuomenė nebrangina šių vertybių, jos neturi paklausos, bibliotekai sunku dirbti.

Suprantu, kad bibliotekininkai gali jausti tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą. Lygiai kaip ir daugelio profesijų atstovai pereinamuoju valstybės gyvenimo laikotarpiu. Bibliotekininkai gal net labiau už kitus buvo priversti jausti savo nereikalingumą - jiems mokami vieni mažiausių atlyginimų, bibliotekos negauna lėšų knygoms įsigyti. Ką bekalbėti apie „Internetą“ ar naujas technologijas. Bet juk taip negali tęstis amžinai.
       Yra bibliotekininkai, yra politikai ir visuomenė, kuri vis labiau nori žinoti, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Artėja metas, kai iš kiekvienos institucijos - ar tai būtų mokykla, policija ar gaisrinė – bus reikalaujama aiškaus atsakymo, kaip panaudojami gaunami pinigai ir koks socialinis efektas. Taip pat ir bibliotekos. Jos spaudžiamos įvairiausių apribojimų, bet visuomenė dar per mažai domisi jų veikla ir nesuvokia, ką jos iš tikrųjų galėtų duoti. Net ir tokios, kokios yra šiandien. Visuomenė nežino net apie šio meto bibliotekų galimybes, kai kurie žmonės stebisi išgirdę, kad bibliotekoje galima pasiklausyti muzikos, pasižiūrėti dailės kūrinių. O ką jau bekalbėti apie modernesnius dalykus.

Dažnai tenka lankytis įvairiuose bibliotekų renginiuose. Tiesiog stebiuosi bibliotekininkų atsidavimu savo profesijai, darbui. Iš kur jie semiasi tiek jėgų - nejaugi iš knygų teikiamų gyvenimo pavyzdžių? Nemanau, kad bibliotekininkų, rankraštynų darbuotojų, senosios knygos žinovų darbas turėtų būti menkiau vertinamas ir apmokamas negu, pavyzdžiui, informatikos specialistų darbas. Juk iš tiesų Suomijoje ir kitose Skandinavijos šalyse informacinės visuomenės kūrimo darbe nepaprastai reikšmingas vaidmuo tenka būtent bibliotekoms.
       Paskutiniais metais visose auditorijose ir paskaitose kartoju: bibliotekos turi susirūpinti ne tiek savo profesijos standartais, kiek savo kaip organizacijų tobulinimu ir plėtra. Būtina pradėti rūpintis savo personalu, darbo planavimu, darbo sąlygomis, pagaliau ir tuo, kad žmonės išties būtų patenkinti savo darbu. Taigi būtina galvoti apie tuos dalykus, apie kuriuos galvoja verslo organizacijos. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete tam skiriame labai daug dėmesio. Mėginau šaukti į bibliotekų direktorių ausis, kad jie būtinai turi pradėti galvoti apie savo kolektyvą ir darbuotojus.

Lietuvos žemės ūkio universitete praėjusią vasarą teko dalyvauti konferencijoje „Darbo, žmogaus ir gamtos sauga“. Diskusijoje į klausimą, kas yra darbo sauga, galų gale išsirutuliojo tokia mintis: tai diskomforto šalinimas. Technologinio, psichologinio ir kitokio diskomforto. Manau, kad šis universalus receptas turėtų tikti ir bibliotekų darbe: šalinti skaitytojų ir darbuotojų diskomfortą. O tada jau galima bus galvoti, kaip sukurti ir komfortą.
       Tenka pritarti. Vakarų šalyse bibliotekos priklauso viešojo administravimo sričiai. Todėl kaip ir kitų biudžetinių įstaigų darbuotojai, taip ir bibliotekų vadovai buvo apmokomi vadovauti savo organizacijai. Ir nesvarbu, ar tai biblioteka, ar kito profilio kultūros organizacija. Principai tie patys: organizacija turi būti efektyvi tiek savo vidaus darbe, tiek teikiant paslaugas visuomenei.

Įdomu, kas yra mūsų viešųjų bibliotekų vadovai? Išauga iš profesionalių bibliotekininkų, o gal ateina iš kitų sričių?
       Daugelis išauga iš bibliotekininkų profesionalų. Nors nėra blogai, jei bibliotekai vadovauti žmogus ateina ir iš kitos srities. Tam tikra prasme tai net privalumas, nes toks darbuotojas neturi „kupros“ - nepilnavertiškumo komplekso. Pasaulyje tai praktikuojama. Apskritai yra daugybė būdų, kaip net ir be didelių investicijų biblioteką galima padaryti gyvą ir efektyvią.

Gedimino Zemlicko nuotrauka