Jonas Keldušis

Baltoji knyga pradedama trijų pagrindinių aukštosios mokyklos veiklos principų paskelbimu. Tai - autonomija, atskaitomybė ir lankstumas.

Lietuvai, jos aukštosioms mokykloms, tai nauji (atnaujinami) principai. Juos dar reikia išmanyti. Mokymuisi reikia laiko, todėl jie plačiau aptartini ir saugotini nuo tebegyvuojančių žalingų įpročių. Baltojoje knygoje rašoma: „Lietuvos aukštasis mokslas buvo įtakojamas vienos ideologijos, priešingai negu daugelyje kitų Vakarų šalių“. Tais laikais sakydami valstybė, galėdavome suprasti - vyriausybė. Dabar žodžiams partija, valstybė, vyriausybė, liaudis, visuomenė priskirtinos šiek tiek kitos prasmės. Vyriausybė yra rinkimus laimėjusios partijos, arba jų koalicijos, įrankis programai realizuoti. Vyriausybė, nors ir apsidairydama, tarnauja vienai ideologijai. Kalbant apie autonomiją pastebimos žodžių valstybė ir vyriausybė slinktys. Kodėl nepasakius tiesiai šviesiai - aukštosios mokyklos autonomija yra mažesnė priklausomybė nuo vyriausybės. Argi tai ne teisinga?

Antrasis - atskaitomybės principas. Norėtųsi suprasti, kad tai atsakomybė Lietuvai, jos žmonėms, visuomenei. Tai esminės pareigos principas - aukštoji mokykla privalo būti naudinga savo šalies dabarčiai ir ateičiai. Kaip toji pareiga kontroliuotina? Yra naujas žodis - skaidrumas, būtent aukštosios mokyklos veikla turi būti visuomenei žinoma. Žiniasklaidai, piliečiams, jų organizacijoms turi būti pasiekiamos visos aukštosios mokyklos „paslaptys“. Aukštoji mokykla (kaip bankai arba draudimo kompanijos) gali būti įpareigojamos skelbti visuomenę dominančias žinias apie savo veiklą. Visuomenė (neatsargu būtų sakyti valstybė) turi teisę kurti organizacijas, kurios stebėtų pasirinktąsias (vieną ar kelias) aukštąsias mokyklas, teiktų jų plėtros siūlymus, jas kritikuotų.

Atsakomybė (ataskaitomybė) siejasi su trečiuoju, lankstumo, principu. Aukštoji mokykla, norėdama išlikti, privalo reaguoti į visuomenės nuomonę, diskutuoti, teisintis, aiškinti. Lankstumas neturėtų tapti minkštumu. Aukštosios mokyklos pareiga suprasti ir kitiems paaiškinti globalius procesus, prognozuoti jų įtaką visuomenės ateičiai. Tai pasiekiama per tarptautinį bendravimą ir bendradarbiavimą, mokslinę veiklą, įvairiapusius akademinius mainus. Argi ne aukštosios mokyklos skleidžiama išmintimi, jos pripažinimu matuotinas pastarasis principas?

Aukštojo mokslo situaciją keičia ir itin greita technologijų kaita. Mokymasis visą gyvenimą iš darbščiųjų pomėgio virsta būtinybe visiems. Tapti absolventu, vadinasi, pereiti į naują studijų etapą. Absolventų mokymo (mokymosi) organizavimas virsta sparčiai besivystančia studijų organizavimo dalimi. Šitaip padidėja absolventų įtaka aukštajai mokyklai, tai teigiamai veikia jos lankstumą. Baltojoje knygoje tai liko užklasinio darbo kertelėje.

Dar vertėtų tarti kelis žodžius apie universitetinį ir NEuniversitetinį mokymą. Priešdėlis „ne“ lyg ir nuvertina antrąjį. Tai būtų neteisinga. Kalbama apie labai gerų specialistų rengimą. Svarbu, kaip parenkamos ir grupuojamos žinios. Kolegijos absolventas - puikus specialistas, jis labai gerai išmano savą veiklos ar verslo sritį, tos veiklos technines priemones, procedūras, technologiją ir visa kita. Jo profesiją atitinkančioje įmonėje ar organizacijoje jaučiasi „kaip žuvis vandenyje“. Universiteto absolventas taipogi tampa specialistu. Tai būtina jo praktinei veiklai. Tačiau jis gauna žinių, kurios jam pravers tuomet, kai jis nutars išplėsti savo veiklą už vienos įmonės, mokyklos, ligoninės ar kitos organizacijos ribų. Sakytume, kai jis taps visuomenės ar valstybės veikėju, mokslo ar meno organizacijų vadovu ir t.t. Tuomet jau praktiškai bus reikalingos universitete įgytos išsamesnės žinios apie pasaulį ir žmoniją, plačiau išsidriekiančios veiklos pažinimas. Argi ne toksai skirtumas tarp universiteto ir kolegijos?

Šiuo rašiniu norėjau pasakyti, kad vertėtų dar truputį pavargti ir preciziškiau suformuluoti esmines sąvokas, išsivaduoti nuo užgyventų prasmių.