Jei 1998 m. aukštosioms mokykloms buvo skirta 1,24% bendrojo vidaus produkto (BVP), tai 1999 m. - jau tik 1,12% BVP. Tuo pat metu Seime priimami sprendimai geriau finansuoti Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijas. Negalima nesutikti, kad į šių ministerijų poreikius taip pat reikia žiūrėti labai rimtai. Tačiau, skiriant finansavimą, reikia numatyti ir skirtų lėšų naudą valstybei ir jos mokesčių mokėtojams.

Minimaliai finansuojamos Lietuvos aukštosios mokyklos visą nepriklausomybės laikotarpį išgyveno. Per šį laikotarpį buvo atlikta aukštojo mokslo reforma. Parengtas Mokslo ir studijų įstatymas, kuris priimtas jau 1991 m.. Šis įstatymas buvo ir yra pažangus. Jo dėka Lietuvos aukštosios mokyklos gavo autonomiją ir nemažai laisvių, leidusių aukštųjų mokyklų vadovybėms (senatams, taryboms, rektoratams) priimti pažangius sprendimus ir išgyventi labai sunkiomis sąlygomis. Šių pažangių sprendimų dėka buvo kuriami nauji fakultetai, katedros, įvedamos naujos svarbios valstybei studijų programos. Parengti taip reikalingi valstybei specialistai, tam panaudojant minimalias lėšas. Išaugo aukštųjų mokyklų populiarumas, kasmet daugėja norinčių jose studijuoti jaunuolių iš Lietuvos ir užsienio valstybių.

Tačiau susirūpinimą kelia tikrieji, o ne skelbiami valstybės prioritetai. Šiais metais, net ir padidėjus studijuojančiųjų skaičiui, sumažėjo lėšų, skirtų vienam studentui. Spaudoje skelbiama, kad vieno nuteistojo išlaikymas kainuoja maždaug tiek pat, kiek mokama aukštosios mokyklos docentui, kuris dažnai turi išlaikyti šeimą. Šiemet sumažėjo priėmimas į aukštesniąsias ir profesines mokyklas. Jei mažiau jaunimo mokysis, padaugės darbo represinėms įstaigoms, o tam reikės labai didelių išlaidų. Daug mažesniam skaičiui kareivių ir karo technikai išlaikyti skiriama gerokai daugiau lėšų, nei keliasdešimčiai tūkstančių studentų ir 15 aukštųjų mokyklų.

Antrajame paveiksle pateikiamos Lietuvos aukštųjų mokyklų 1999 m. valstybės biudžeto asignavimų paprastosios išlaidos, tenkančios vienam apibendrintam studentui (litais, įvertinant ir doktorantus). Finansavimo grafikams sudaryti panaudoti 1999 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 15 duomenys, dėl asignavimų paskirstymo tarp aukštųjų mokyklų. Apibendrintų studentų skaičių Rektorių konferencijos pavedimu nustatė Vytauto Didžiojo universitetas.

Iš paveikslo matyti, kad pirmoje vietoje pagal lėšas, skirtas vienam studentui vieneriems metams, yra Lietuvos muzikos akademija (10828 Lt), antroje - Lietuvos teisės akademija (10270 Lt), rengianti ir aukštos kvalifikacijos policijos pareigūnus, trečioje - Vilniaus dailės akademija (8199 Lt). Vilniaus universitetui tenka 6150 Lt. Lietuvos techniškiesiems universitetams tenka 5162 ir 5221 Lt, o aukštosioms mokykloms, kur vyrauja pedagoginio profilio studijos, - 4114-4647 Lt.

Galima paprieštarauti ir suabejoti pateiktų duomenų teisingumu, nes įvairių aukštųjų mokyklų skirtinga infrastruktūra, kuriai išlaikyti taip pat reikia nemažai lėšų. Be to, aukštosiose mokyklose nevienodas ir mokslo darbuotojų skaičius - nuo kelių iki kelių šimtų. Tačiau manau, kad toks vertinimas yra teisingas pirmiausia dėl šios priežasties. Kai kalbama apie atskiros aukštosios mokyklos mokslinį potencialą, paprastai didžiuojamasi būtent mokykloje nuo seno veikiančiomis iš biudžeto finansuojamomis mokslinėmis laboratorijomis, kurių darbuotojai dažniausiai nedalyvauja studijų procesuose ir todėl gali neblogų rezultatų pasiekti moksle. Pamirštama, kad naujai susikūrusios ar gavusios universitetų statusą aukštosios mokyklos tokių kolektyvų niekada neturėjo ir taip lyginti mokyklas pagal mokslo potencialą paprasčiausiai neteisinga. Aukštųjų mokyklų dėstytojai 2/3 - 3/4 laiko praleidžia dirbdami su studentais ir negali lygintis savo mokslinio darbo rezultatais su universitetų buvusių probleminių laboratorijų mokslininkais ar tuo labiau mokslo institutų darbuotojais, aprūpintais ir specialia tyrimų aparatūra. Tokiais palyginimais nuolat spekuliuojama, norint sumenkinti aukštąsias mokyklas arba pabrėžti, kad vienos reikšmingesnės už kitas.

Be jokios abejonės, būtina didinti aukštųjų mokyklų finansavimą. Tačiau, skirstant subsidijas aukštosioms mokykloms, pirmiausia būtina atsižvelgti į specialisto parengimo kaštus. Šiuo metu taikomas iškreiptas finansavimo modelis. Tiksliau nėra jokio modelio, o skiriama labai senoviškai „nuo pasiekto lygio“.

Taip finansuojant pirmiausiai kenčia tos mokyklos, kurios kūrė naujus fakultetus, studijų programas, kur daugėjo studentų.

Gerai žinoma, kad priėmus teisės mokslų studento finansavimą už vienetą, inžinieriaus ar fundamentinių mokslų specialisto (fiziko, chemiko, biologo) rengimas kainuoja 2-2,5 karto daugiau, gydytojo iki 3-4 kartų brangiau. Nekalbant jau apie lakūno ar laivavedžio, ar kino režisieriaus rengimą. Aukštosioms mokykloms, rengiančioms šiuos specialistus, taip pat neskiriamas papildomas finansavimas ir šios studijų programos tampa našta.

1997 m. rugpjūčio 15 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo paskelbta tokia informacija: „Ką rašė „Lietuvos aidas“ prieš šešiasdešimt metų. Pigiausiai kaštuoja teisių fakulteto studentas“. Trečiame paveiksle pateikiama informacija iš šio straipsnio. Iš paveikslo matyti, kad Teisės fakulteto studento rengimas kainavo 282 Lt per metus. Humanitarinių mokslų fakulteto (filologo, filosofo) - 930 Lt, o technikos mokslų fakulteto - 1197 Lt. Kaip matome, tuo metu, t. y. 1931 m., aukštojo mokslo finansavimo srityje egzistavo teisingesnės proporcijos, ypač lyginant techniškųjų mokslų finansavimą tuo metu ir dabar. Tačiau pažvelgus į tų metų Vytauto Didžiojo universiteto profesorių publikacijas bei posėdžių protokolus, randama daug nusiskundimų dėl neteisingo Technikos fakulteto finansavimo. Neatsitiktinai šio fakulteto profesoriai rengė projektą įkurti atskirą aukštąją mokyklą - Gedimino politechnikos institutą Kaune arba Vilniuje, kurią įkurti sutrukdė karas.

Ir po tiek daug metų turime vėl panašią padėtį. Dėl labai prasto aukštųjų mokyklų finansavimo vienam VGTU dėstytojui tenka 12 studentų, LŽŪU, KTU ir VDU - 9,6 studentai. Tuo tarpu Vilniaus ir Klaipėdos universitetų vienam dėstytojui tenka 6,9 studento, Kauno medicinos universiteto - 4,1 studento. Pirmoje lentelėje pateikiami Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos Studijų skyriaus duomenys apie studentų ir dėstytojų santykį Lietuvos aukštosiose mokyklose 1997-1998 m.

Įsigilinus į lentelėje pateiktus duomenis galima nesunkiai pastebėti ryškiai matomas ir vargu ar visur pateisinamas disproporcijas, vertinant studentų ir dėstytojų skaičius ir jų santykį. Šios disproporcijos dar geriau matomos penktame paveiksle, kuriame pateikiami duomenys apie Lietuvos aukštųjų mokyklų 1999 m. valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui, tenkančius vienam apibendrintam studentui. Iš paveikslo matyti, kad Lietuvoje, rengiant teisininką ir policininką, skiriama tiek pat darbo užmokesčio, kiek ir rengiant gydytoją ir du kartus daugiau nei rengiant inžinierių.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad dar turima galimybių sutvarkyti aukštųjų mokyklų finansavimą taip, kad skirtos subsidijos labiau atitiktų reikalingas sąnaudas. Natūralu, kad subsidijų perskirstymas be bendro aukštųjų mokyklų finansavimo didinimo neišspręs visų problemų. Tačiau pagerinti susiklosčiusią padėtį tikrai gali. Belieka tikėtis, kad Švietimo ir mokslo ministerija imsis šio sunkaus ir nedėkingo darbo ir į studijų kaštus bus atsižvelgta jau skirstant 2000-ųjų subsidijas.

Šiuo metu skubama parengti ir priimti svarbius dokumentus - Lietuvos aukštojo mokslo baltąją knygą ir Lietuvos aukštojo mokslo įstatymą. Šiuose dokumentuose pateikiama labai daug teiginių, siūlančių vienaip ar kitaip apriboti universitetų autonomiją, įvesti smulkų vyriausybės reglamentavimą, kas, be abejonės, daug kainuos ir suvaržys galimybes lanksčiau spręsti studentų kontingento formavimo, studijų programų rengimo, papildomo finansavimo paieškų galimybes.

Dokumentuose net neužsimenama apie finansavimo garantijas aukštajam mokslui. Pamirštant, kad valstybines aukštąsias mokyklas įsteigė Lietuvos Seimas, yra numatyta, kad Vyriausybė gali nutraukti mokyklos finansavimą ir ją uždaryti netgi be Seimo žinios. Siūlant priimti tokius svarbius dokumentus, jų rengėjai turėtų suprasti, kad, be įstatyme akcentuojamų pareigų mokykloms, turėtų būti suteikiamos pirmiausia teisės į garantuotą ilgalaikį valstybinį finansavimą, tuo pat metu sudarant įstatymais apibrėžtas palankias sąlygas ir galimybes papildomai užsidirbti iš kitų galimų šaltinių. Tik tada aukštųjų mokyklų darbuotojai be baimės ir susirūpinimo galės kūrybingai ir rezultatyviai dirbti.