Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institute, savo darbo kambaryje Nuotrauka iš V. Ambrazo archyvo

Lietuvių kalbos gramatikos knygų autorius, redaktorius, Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos pirmininkas, Tarptautinės baltistų asociacijos narys prof. habil. dr. Vytautas Ambrazas sėkmingai tyrinėja lietuvių kalbos istorinę sintaksę, lietuvių ir baltų kalbas. Netrukus turėtų pasirodyti šio kalbininko redaguota „Lietuvių kalbos enciklopedija“, kurios jis yra ir vienas autorių. Palyginti neseniai, 1997 metais, buvo išleistas jo ir bendraautorių svarbus veikalas anglų kalba - „Lithuanian Grammar“. Mokslininkas sutiko atsakyti į klausimus apie lietuvių kalbos mokslo vietą bendrame mokslo kontekste.

Šiais laikais lyg ir neįprasta kalbėti apie autoritetus. Tačiau kalbininkai gyvena ne vien ateitimi, tuo labiau, kad kalba - tai praeities laikų dovana tautai. Taigi kokius pažymėtumėte didžiausią ateitį turinčius kalbininkų darbus.
       Kalbotyra skiriasi nuo daugelio kitų mokslų tuo, kad brandžiausi jos tyrimų rezultatai yra ilgaamžiai, jie ir po daugelio metų nevirsta pasyviu istorijos palikimu. Pavyzdžiui, Kazimiero Būgos kalbos istorijos darbais, parašytais pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais, dabar nuolatos remiasi daugelio šalių indoeuropeis tai, jo nustatytą senąjį baltų paplitimo plotą rytuose, apimantį visą aukštutinio Dniepro baseiną, patvirtino naujausi Lietuvos, Vokietijos, JAV, kitų šalių kalbininkų ir istorikų tyrinėjimai. Kaip ir anksčiau, didžiai aktualūs kalbos mokslui ir praktikai šiandien tebėra Jono Jablonskio, Prano Skardžiaus, Antano Salio darbai. Dabar baigiamas institute rengti didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ visada liks svarbiausias lietuvių kalbos duomenų šaltinis, o greta jo stovės „Lietuvių kalbos atlasas“. Ne tik šiai dienai, bet ir ilgiems XXI amžiaus dešimtmečiams skirtos lietuvių kalbos akademinės gramatikos, daugiatomė „Lietuvių kalbos istorija“, kiti apibendrinami vardyno, žodžių darybos, dialektologijos, istorinės gramatikos veikalai.

Yra manoma - žmogui svarbu turėti mėgstamą veiklą, o atlyginimas už labiausiai mėgstamą ir yra didžiausias. Rinkos santykiuose svarbu, kad žmogus pasirinktų jam tinkamą veiklą.
       Kalbotyros baruose daugiausia pasiekia tie, kurie sugeba derinti platų kūrybinės minties akiratį su kruopščia gausybės faktų analize, reikalaujančia daug kantrybės ir laiko. Būtina mokėti kelias senąsias ir dabartines kalbas, išstudijuoti ne tik šiuolaikinę, bet ir ankstesnę kalbotyros literatūrą - ji, kaip minėjau, sensta labai lėtai. Suprasdamas kalbos tyrimų reikšmę mokslui ir tautos gyvenimui, rimtas kalbininkas neskaičiuoja darbo valandų ir tikisi ne rinkos santykius atitinkančio atlyginimo, bet tinkamų mokslinio darbo sąlygų.

Kokios galimybės formalizuoti teksto dalis, didesnes negu sakinys? Iki šiol tai buvo lyg ir labiau literatūros mokslo objektas. Tačiau gal galima kalbėti ne tik apie teksto turinį, fabulą, siužetą, bet ir formalius santykius?
       Kalbos vienetus, didesnius už sakinį, ir jų tarpusavio santykius tyrinėja palyginti nauja kalbotyros šaka - teksto lingvistika. Nuo literatūrinės stilistikos ji skiriasi pirmiausia tuo, kad tiria ne atskiriems autoriams ar literatūros žanrams, o visai bendrinei kalbai būdingas teksto formavimo ypatybes. Tos ypatybės yra susijusios su aktualiąja sakinio skaida (iš konteksto žinomos ir naujai pateikiamos informacijos skirtumu) ir kiekvienai kalbai savitais jos raiškos būdais - žodžių tvarka, intonacija, įvardžių ir kitų koreferencijos priemonių vartojimu.

Reikėtų manyti, kad didesnis Europos ir pasaulio kontekstas pakeitė ir kalbininkų darbų pobūdį.
       Lietuvių kalbotyra, ypač istorinė, visą laiką buvo kuriama Europos lingvistinės minties kontekste. Jau daugelį dešimtmečių Vilnius visuotinai pripažįstamas pasauliniu baltistikos centru. Komunistų ideologai varžė lietuvių kalbotyros plėtotę, tačiau nepajėgė iškreipti jos pobūdžio, todėl atkūrus nepriklausomybę jos nereikėjo iš esmės keisti. Tiesiog susidarė palankesnės sąlygos bendrauti su užsienio kalbininkais, dalyvauti pasauliniuose kalbotyros renginiuose, susipažinti su naujausiais darbais ir labiau veikti baltistikos tyrimų raidą užsienio šalyse. Aiškiai matyti ir to bendradarbiavimo rezultatai: ryškiai pagyvėjo baltistikos tyrimai Vokietijoje, Lenkijoje, JAV, Italijoje, susikūrė nauji baltistikos židiniai ir tarptautiniai žurnalai („Linguistica Baltica“, „Res Balticae“ ir kt.). Kiekvienas užsienio indoeuropeistas siekia išmokti lietuviškai, laiko garbe paskelbti bent vieną kitą straipsnį lietuvių kalba.

Šalies lingvistai, be abejo, labai aktyvūs šiuose procesuose.
       Mūsų kalbininkų darbai, išspausdinti lietuvių kalba, tiesiogiai patenka į tarptautinę lingvistikos apyvartą. Galėčiau paminėti neseniai Florencijoje pasirodžiusį veikalą „Baltų kalbos“ („Le lingue baltiche“) - jame suskaičiavau per 700 cituojamų kalbotyros darbų, parašytų lietuviškai. Tad kalbininkams nėra būtina skelbti daugelio lituanistikos tyrimų anglų kalba. Užsienio kalbomis mūsų kalbininkai dažniausiai rašo metodologinio ir teorinio pobūdžio darbus, taip pat apibendrinamus veikalus, orientuotus į bendrąją kalbotyrą ir kalbų tipologiją - tas sritis, kur daugeliui tyrinėtojų lietuvių kalba yra sunkiai prieinama. Apskritai Lietuvoje jaučiame didelį trūkumą bendrosios bei lyginamosios kalbotyros ir kalbų tipologijos specialistų. Jų išsiugdyti yra lituanistikai svarbus artimiausios ateities uždavinys.

Praeitais metais buvote apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Gal vieną kitą sakinį apie tuos darbus, kurie, Jūsų, gerbiamas profesoriau, nuomone, atitinka apdovanojimą.
       Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanojimo nenorėčiau sieti tik su savo asmeniu ar atliktais darbais. Džiaugiuosi, kad tuo būdu yra parodytas dėmesys lietuvių kalbotyrai ir svarbiausiam jos centrui - Lietuvių kalbos institutui. Jame vykdomi kapitaliniai kalbotyros darbai turi didžiulę reikšmę visai mūsų tautos kultūrai.

Ačiū už atsakymus.