Gediminas Zemlickas

A. Mickevičius Bazilijonų vienuolyno celėje Bogdanas Zaleskis pagal Valentino Vankavičiaus piešinį. Ofortas

Didžiojo poeto Adomo Mickevičiaus 200 metų gimimo sukaktis daugelį žmonių paskatino giliau pasidomėti poeto kūryba, siekiais ir likimo vingiais. Didžio europiečio gyvenimo pavyzdys verčia daug ką iš naujo permąstyti ir perkainoti, gal visų pirma savyje, nes svarbiausios permainos pirmiausia įvyksta būtent sąmonėje - atskiro individo ir tautos.

Europietiškumo linkui

Europietiškumas įveikė provincinį uždarumą – tai nemenkas laimėjimas. Tautinės didybės bokštai mūsų sąmonėje dėl tokio žingsnio nesugriuvo, o sėkmės kaina tokia didelė, kad ją teisingai įvertinti šiandien dar sunku.

Į A. Mickevičiaus muziejaus kiemelį atėjo žmogus, kuris bene labiausiai priešinosi, kad tas užrašas lenkų kalba atsirastų, pasigrožėjo atnaujintu kiemeliu ir lenta. Paskui svariai tarė: „Kokia graži lenta. Ir koks kvailys nenorėjo, kad būtų užrašas dviem kalbomis.“ Svari pergalė. Šis žmogus peržengė Rubikoną, ir visų pirma savo sąmonėje.

Kiek tokių Rubikonų, didesnių ir mažesnių, dar teks įveikti kiekvienam iš mūsų ilgame kelyje į europietiškumą. Kelias tik prasidėjo, o jau tapo anekdotų kūrėjų taikiniu.

Bešmaikštaujant gal ne taip jausis nuovargis.

Mistiškas vaiduoklis

Teneįsižeidžia muziejininkai, bet dar prieš 6-7 metus šis muziejus labiau priminė ne vietą, virš kurios plevena poezijos mūza, bet apleistą sandėlį. Eksponatai buvo vertingi ir jaudinantys, bet aplinka slogi. Sunku kaltinti čia dirbusias moteris. Per sienas iš prišnerkšto rūsio sunkėsi kapiliarinė drėgmė, tas sienas paįvairina ant tinko druskos dėmės. Sako, jog darbuotoja tegalėdavo čia ištverti ne daugiau kaip 4 valandas, daugiau niekaip, nes nuo drėgmės įmirkdavo drabužiai. Ekskursijų vadovė įsijautusi aiškindavo, kokias kančias patyrė Bazilijonų vienuolyno celėse kalinti filomatai, tarp kurių buvo ir poetas Adomas Mickevičius, ir visas šis pasakojimas būdavo labai įtikinamas, matant, kad ne ką geriau tarp šių sienų yra ir pačiai ekskursijų vadovei. Norėjosi iš čia bėgti – ir kuo greičiau.

A. Mickevičiaus muziejaus Vilniuje vedėjas Rimantas Šalna G. Zemlicko nuotrauka

Bene prieš 6 metus Adomo Mickevičiaus muziejaus vedėju tapusiam Rimantui Šalnai buvo akivaizdu, kad bet koks remontas turi prasidėti nuo rūsio. Reikėjo pašalinti kapiliarinę drėgmæ, o tada jau galima pasirūpinti ir kitomis patalpomis. Kaip ir bet kokiam kitam geram sumanymui tereikėjo mažmožio – pinigų. Kaip jų pavyko gauti – visa istorija. Bet ją pravartu žinoti, nes ji pamokanti, tikriausiai galėtų praversti ne vien muziejininkams.

Jungtuvės su biblioteka

Abejoju, ar ir pats muziejaus vedėjas tiksliai pasakytų, kiek jie surengė įvairių susitikimų, vakarų ir renginių. Niekada nevaikščiojo su ištiesta kepure, neverkšleno, svečių negraudino. Tiesiog per tuos renginius leisdavo pajusti Adomo Mickevičiaus dvasią ir jo meilę Lietuvai.

Gal ir ne viskas pavyko. Nors ką žinai – kur mūsų mintys ir troškimai atsišauks. Rimantas Šalna buvo sukvietęs į muziejų ir savo klasės draugus, bandė juos sudominti – kai kurie jų turtingi žmonės, vadovauja uždarosioms akcinėms bendrovėms. Impulso pagautas ne vienas žadėjo pasirūpinti finansine parama muziejui. Vėliau teisinosi, kad akcininkai nepritarę jog tokia akcija būtina – dabar esąs sunkus metas. Gal ateityje…

Didžiausia sėkmė buvo ta, kad pavyko sudominti tuometinį Lenkijos generalinį konsulą Vilniuje p. Voldemarą Lipką-Chudzik. Šis aukštas pariegūnas tiesiog užsidegė idėja – padėti Adomo Mickevičiaus muziejui. Bene 7 kartus tuo reikalu važiavo į Varšuvą, ieškojo mecenatų, tokių pat šio muziejaus gaivinimo idėja užsikrėsti sugebančių aukotojų. Ir rado. Pavyko patraukti žymaus lenkų dainininko Veslavo Ochmano ir kitų lenkų kultūros veikėjų dėmesį.

Veslavas Ochmanas, A. Mickevičiaus muziejaus Vilniuje rėmimo akcijos vienas iniciatorių

Ponas V. Ochmanas iš atminties skaito „Poną Tadą" ir poeto lietuviškos tematikos kūrinius, abu su žmona jaučia didžiulę meilę Adomui Mickevičiui. Tai štai ponai Ochmanai ir jų bendraminčiai pradėjo Lenkijoje didelę kampaniją, kurios metu surinktos lėšos buvo padovanotos Adomo Mickevičiaus muziejui Vilniuje. Šioje akcijoje dalyvavo dailininkai, profesūra, Lenkijos kultūros žiedas, apskritai daugybė žmonių, kurie neabejingi, kuriems rūpi, kad didžiojo poeto atminimas būtų išsaugotas. Akcijos užmojį rodo kad ir toks faktas. Galantiškasis ponas V. Ochmanas bene 100 gėlių puokščių padovanojo Lenkijos dailininkų žmonoms, kad ir jos talkintų akcijos dalyviams ir organizatoriams.

Iš žmonų buvo laukiama, kad jos paveiktų savo vyrus ir šie dovanotų savo paveikslus įspūdingai labdarai. V. Ochmanas savo automobiliu apvažiavo kone visą Lenkiją, lankydamasis pas dailininkus ir mėgindamas juos patraukti į savo pusę.

Sukaupti paveikslai vėliau buvo nugabenti į JAV ir parduoti Niujorko aukcione. Taigi ir turtingi Amerikos lenkai bei kitų tautų atstovai, pirkdami paveikslus, galėjo prisidėti prie A. Mickevičiui skirtos akcijos. Niujorko aukcioną organizuoti labai padėjo vietos laikraščio „Nowy Dziennyk“ generalinis redaktorius Boleslavas Vežbianskis ir generalinio redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Dymskis. Beje, ponas V. Ochmanas sugebėjo sudominti ir Lenkijos aviakompaniją, kad ši paveikslus į JAV nuskraidintų nemokamai.

Lenkijos kultūros veikėjų pastangos padėjo sukaupti nemažai lėšų, iš kurių 38 tūkst. dolerių ir buvo perduoti Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje reikmėms. Ne reklamos sumetimais, ne savęs garsinimui, - o Mickevičiaus. Kad tikrai šitaip, rodo ir toks įvykis. Muziejui 10 tūkst. dolerių padovanojo „kažkoks ponas Teichmanas“. Paskui netikėtai ir gana atsitiktinai paaiškėjo, kad ponas Ježis Teichmanas - tai Lenkijos ambasadorės Lietuvoje vyras. Jokių sąlygų nekėlė, savęs liaupsinti neprašė. Priešingai – pageidavo, kad dovana būtų priimta be nereikalingo triukšmo. Labai aristokratiškas poelgis, beje, būdingas ir daugeliui kitų taurių Lenkijos visuomenės atstovų, kuriems brangu visa, kas susiję su A. Mickevičiaus vardu.

Akcijos A. Mickevičiaus muziejui Vilniuje remti vienas plakatų

Šie Lenkijos dailininkai ir menininkai paaukojo savo paveikslus, norėdami padėti Adomo Mickevičiaus muziejui Vilniuje: Maria Anto, Marzena Balewska, Grzegorz Bednarski, Zdzisław Beksiński, prof. Kiejstut Bereznicki, Andrzej Borowski, Jacek Czrzanowski, prof. Jerzy Duda Gracz, Edward Dwurnik, Jan Dębowski, Stasys Eidrigevičius, prof. Antoni Falat, Prof. Wiesław Garboliński, Wiktor Jerzy-Jędzrejak, prof. Juliusz Joniak, Sabina Lonty, Franciszek Maśluszczak, Stanisław Mazuś, Mikołaj Malesza, prof. Z. Marek Maciejewski, Waldemar Jerzy Marszalek, Halina Nowicka, prof. Jerzy Nowosielski, Wiesław Ochman, Józef Panfil, Barbara Przyluska, Anna Ryś-Rzepińska, prof. Jacek Sienicki, prof. Józef Szajna, Tomek Sętowski, prof. Barbara Szubińska, prof. Jan Szancenbach, prof. Jan Tarasin, prof. Jerzy Tchórzewski, Alicja Wahl, Józef Walczak.

Niekas nepavydi tik triūso

Vilniaus Panerių pagrindinės mokyklos moksleiviai Vilniaus Bernardinų kapinėse tvarko profesorių kapus

A. Mickevičiaus muziejuje vykstantys darbai naujų vilčių suteikia ir J. Slovackio, ir S. Moniuškos talento gerbėjams. Jie ateina tartis su R. Šalna, kaip su tikru ekspertu, kuris gal pasiūlys receptą – kaip prasimanyti pinigų. Niekas nepavydi tik darbo, neklausia, kiek metų vedėjas nebuvo išvykęs atostogauti ir kokius kryžiaus kelius turėjo nueiti. Niekam neįdomu, kiek laiko vedėjas praradopats kuopdamas iš muziejaus rūsį, arba kiek turėjo kariauti su darbininkais, kol pasiekė, kad darbai būtų reikiamos kokybės.

Pamatęs, kad plytelės klojamos blogai, pats vedėjas imdavo rodyti, kaip reikia daryti. Buvo atvejis, kai vieno brokdario paslaugų teko atsisakyti. Bet negi kam įdomi muziejininko kasdienybė, visiems rūpi tik rezultatas, kurį galima būtų dedant kuo mažiau pastangų.

Žinoma, R. Šalna galėtų daug įdomaus papasakoti apie savo darbą. Pagaliau juk kodėl tiek daug žmonių užsidegė padėti muziejui? Visai ne todėl, kad muziejininkai ir bibliotekininkai mokėtų gražiai prašyti paramos ir pinigų. Jei atvirai, tai to jie mokėjo mažiausiai. Tačiau suprato, kad niekas atėjęs nepadarys jų kasdienių darbų. Pats R. Šalna, nelaukdamas geresnių laikų, ėmė į rankas šluotą ir kastuvą – būtent šitaip jam teko įrodinėti savo pagarbą ir meilę Mickevičiui. Kai vieną dieną laikraščio „Kurier Wilenski“ korespondentė išvydo vedėją muziejaus kiemelyje su šluota, kitą dieną – darbuojantis plaktuku, o trečią – dažant langus, tai ar galėjo likti abejinga? Laikraštis tapo muziejaus veiklos propaguotoju ir reklamuotoju. Tokie dalykai paprastai išjudina visuomenę, atsiranda palaikančių ir norinčių prisidėti žmonių.

Tarp daugelio padėjusių muziejui R. Šalna su dėkingumu prisimena ir Jurgį Survilą (Jerzy Surwilo), buvusį laikraščio „Kurier Wilenski“ redaktoriaus pavaduotoją, kuris dabar yra „Gazeta Wilenska“ redaktoriaus pavaduotoju. Jis ne tik muziejui padovanojo knygų, bet į jo veiklą įnešė gyvasties organizuodamas įvairius renginius, muziejų garsindamas tarp Lietuvos lenkų skaitytojų.

Tačiau spyruoklę prisukti, postūmį suteikti reikėjo patiems. Ir ne vien muziejaus rūsius kuopiant. R. Šalna, pats istoriją dėstęs įvairiose Vilniaus vidurinėse mokyklose, pasistengė tų lietuviškų mokyklų mokytojus ir moksleivius suburti, atvedė tvarkyti Bernardinų kapines. Jose palaidota senojo Vilniaus universiteto profesūra, taip pat ir garsūs lenkų mokslo bei kultūros garsūs veikėjai. Kartu plušėjo ir lenkų moksleiviai. Suprantama, jog tokia akcija neliko nepastebėta ir lenkų visuomenės - į gera buvo atsakoma geru.

Darbai tęsiasi

Muziejaus Poezijos menėje VU rektorius prof. R. Pavilionis, buvęs Lenkijos generalinis konsulas Vilniuje V. Lipka–Chudzik, Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė G. Drėmaitė, Lenkijos ambasadorė Lietuvoje E. Teichmann, lenkų dainininkas V. Ochmanas, A. Mickevičiaus literatūros muziejaus Varšuvoje darbuotoja E. Banko Sitek, Lenkijos ambasados Lietuvoje stažuotojas A. P. Sitarskis

Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis A. Mickevičiaus kiemelyje Vilniuje; už jo - Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Eufemija Teichmann Gedimino Zemlicko nuotrauka

Vilniaus universiteto Polonistikos fakulteto studentės, baltai apsirėdžiusios, kartu su dėstytojomis menėje dainuoja, o tarp jų yra taip pat vienas Adomas – visiems taip smagu, kad duris pravėrusiam vedėjui net graudu pasidarė. Jis, beje, visai neprieštarauja, kad į savo renginius čia rinktųsi ir kitų aukštųjų mokyklų studentai, nes visi jie – tokie pat mūsų studentai.

A. Mickevičiaus muziejų norima plėsti. Tam reikalui Lenkijos mecenatai pažadėjo ir toliau teikti materialinę paramą. Dalis gautų lėšų bus skirta kompensuoti kaimynystėje gyvenančiam buvusiam šio kiemelio sargui už butą. Jei sumanymas pavyks, prie muziejaus bus prijungta 40 kv. m salė. Atsiras patalpa muziejininkams ir fondų saugojimo kambarėlis. Didžiąją patalpą jau dabar R. Šalna mintyse vadina Filomatų sale – svajoja įrengti filomatams ir A. Mickevičiaus aplinkos žmonėms skirtą išsamią ekspoziciją. Tad jau dabar vedėjas pasinėręs į būsimos ekspozicijos projektavimo darbus.

Jubiliejai ateina ir baigiasi, o darbai tęsiasi.

Nuotraukos iš A. Mickevičiaus muziejaus archyvo