Roma Mokolaitė

Per Nacionalinę norvegų dieną gegužės 17–ąją Šarūnas su Oslo universiteto studente Aurelija

Šarūnui Radvilavičiui sėkmė lėmė Oslo universitete mokytis pusketvirtų metų. Šitai vaikinui nutiko 1994 m. baigiant Vilniaus universitete istorijos bakalauro studijas. Mokydamasis Istorijos fakultete Šarūnas kartu Filologijos fakultete Skandinavistikos katedroje lankė norvegų kalbos paskaitas. Baigus bakalauro studijas, šis papildomas mokslas ir padėjo gauti stipendiją vieneriems metams stažuotis pagal specialybę Oslo universitete – lankyti paskaitas ir ruoštis moksliniam darbui.

Nuo praėjusių metų rudens Šarūnas dirba Lietuvoje – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano padėjėju ir dėsto studijų kursą „Vikingų ir viduramžių kultūra Šiaurės šalyse“ šio universiteto Filologijos fakulteto skandinavų kalbos specialybės ketvirtakursiams, Klaipėdos universitete istorijos ir archeologijos specialybės ketvirtakursiams dėsto „Baltų ir skandinavų ryšiai IX–XIII a.“ kursą.

Oslo universitete įgytą patirtį Šarūnas iš dalies bando taikyti ir dirbdamas su studentais. Jis mano, kad studentams jo dėstymo metodai priimtini, nes santykiai su daugeliu neblogi. Su jaunesniais kolegomis jis sutaria bendraudamas akademinėj aplinkoj, kaip įprato pats mokydamasis iš dėstytojų ir profesorių Norvegijoj. Bet visų perprastų užsienietiškų metodų neįmanoma taikyti ir dėl pas mus nusistovėjusių sąlygų. Įgyta patirtis šiek tiek kitokia nei prireikia dėstant. „Ten magistro studijos – tai magistro laipsnio darbo rašymas. Paskaitų beveik nebūna, o kurios skaitomos – tai seminaro pobūdžio“, - prisimena buvęs Oslo universiteto magistrantas. Tokiose paskaitose studentai aktyviai dalyvauja, pratinami kritiškai mąstyti. Vieną studentą paskyrus pasisakyti, kitas studentas numatomas oponentu. Rašant referatus arba atliekant kitokias užduotis raštu, taip pat iš anksto numatomi oponentai. Šitaip kuriamas studento mokslinis požiūris į dėstomą medžiagą, mokoma kritiškai diskutuoti, daryti išvadas, savarankiškai vertinti, atrinkti pavyzdžius, modeliuoti teiginius, vertinti gautą pastabą ir mokytis tolerancijos.

Dabar kitoks Šarūno požiūris ir į egzaminų laikymo tvarką. Tačiau ta tvarka, kurios laikomasi pas mus kalbininkų egzaminavimo metu, jo nuomone, yra tinkama.

Laikydamas kitus egzaminus, studentas Norvegijoje neverčiamas atsiminti daugybę datų, pavadinimų, pavardžių, faktų, atpasakoti didelės apimties medžiagos ar ją apibendrinti. Be to, iš anksto neturėtų būti žinomi bilietų klausimai. Šarūno nuomone, šitai kaip tik skatina mūsiškius studentus nusirašinėti. Ir, žinoma, apgautiems dėstytojams dėl to pikta. Nusirašinėjant Norvegijoje studentų nesąžingumu labiau piktinamasi. Vieną kartą sugautas nusirašinėjantis studentas ten šalinamas iš universiteto. Norvegai labai rimtai vertina nuoširdų darbą ir visa, kas lemia pelnytą pažymį.

Norvegijoje yra ir kitokių mokslo santykių skirtybių nei pas mus. Ten nuoširdesni studentų ir dėstytojų, profesorių santykiai, jie labiau kolegiški. Į magistrantą žvelgiama kaip į jauną mokslininką.

Specialybė, kurios mokėsi – vikingų ir viduramžių kultūra – nauja ir Norvegijoj. Šios specialybės kursas buvo visiškai naujas Oslo universitete. Tai buvo speciali tema, studijuojama dvejus metus. Baigus mokslus, įteikiamas ir specialaus išsimokslinimo diplomas. Dalyko mokymosi pagrindą sudaro filologijos, istorijos, archeologijos, religijotyros, meno istorijos. Tokių mišrių studijų Lietuvoje nėra. Minėtos specialybės dėstomoji kalba – anglų. Specialybės mokosi norvegai, Rytų ir Vakarų Europos studentai. Magistro darbą norvegai gali rašyti savo gimtąja kalba.

Šios ir kitų specialybių magistrantams rengiami tik baigiamieji egzaminai. Nėra egzaminų sesijų, paskaitų labai nedaug, daugiausia laiko, 2–3 metus, skiriama magistro darbo rengimui. Jį rašant, pratinama prie mokslinio darbo stiliaus ir metodo. Magistro darbo vadovas turi jam skirtų studentų grupę. Kas savaitę rašomo darbo tema rengiami seminarai. Kiekvienas rašantysis nuolat supažindina su tam tikra dalimi ar atskira tema, kurios seminarų metu išsamiai aptariamos maždaug tokia tvarka: kiekvienas grupės studentas prieš savaitę gauna išdalintas tos dalies kopijas ir pasirengia diskusijai. Oponentų ir aptariamojo darbo rengėjo santykiai išlieka šilti. Pastabos ir pastebėti trūkumai diskusijos metu – tai draugiškas noras padėti, kad galutinis darbo variantas būtų geresnis. Šarūnas prisimena 2 dienų išvyką į Kopenhagą. Oslo universiteto lėšomis grupelei magistro darbą rašiusių studentų ši išvyka buvo organizuota kaip išvyka į seminarą. Studentai su grupės profesoriumi gyveno viešbutyje, kuriame buvo išnuomota seminarų salė. Per dieną buvo dirbama 6 ar 7 valandas. Vakarais būdavo nedidelės pramogos, vakarėliai, kuriuose taip pat dalyvaudavo ir profesorius. Toks bendravimas padėjo geriau visiems susipažinti, tvirtėti nuoširdiems santykiams.

Reikalingiems paramos studentams Norvegijos valstybė skiria paskolą. Iš pirmo žvilgsnio ji nemaža - mūsų pinigais tai 16–17 tūkst. litų per pusmetį. Bet Šarūnas sako, jog Norvegijoj brangus pragyvenimas ir, palyginus su kainomis, šie pinigai nėra dideli. Jų paprasčiausiai pakanka mokantis ir gyvenant svetimoje šalyje – mokėti už vietą bendrabutyje, maistą, buities išlaidas, taip pat nedideles pramogas. Norvegijoje brangu mokytis ir Vakarų šalių jaunimui.

Jei svetimtautis, baigęs mokslus, nori likti gyventi ir dirbti Norvegijoje, paskolą reikia grąžinti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Norvegijos piliečiui - gavus nuolatinį darbą ir atlyginimą. Jeigu jis grįžta į savo šalį, paskolos atiduoti nereikia. Šie pinigai lieka kaip Norvegijos valstybės dovana. Mokant paskolą, ji išreikalaujama lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį. Dažnam šiuos pinigus prisieina mokėti išskaičiuojant iš atlyginimo per 20–30 metų. Šarūnui teko sutikti žmonių, kurie paskolą moka būdami 40–50 metų. Per tą laiką susikaupia papildoma suma - delspinigiai. Bet šios šalies piliečiams turbūt ir taip yra patogu. Kaip sakė Šarūnas, šitokia parama naudojasi apie 90 proc. besimokančių norvegų. Pagal minėtą programą besimokantiems užsieniečiams yra privilegija gauti bendrabutį. Norvegijos piliečiai vietos bendrabutyje laukia eilėje. Gyvenant bendrabutyje už būstą mokėti išeina daug pigiau negu nuomoti kambarį mieste.

Bendrabutyje studentams sudaromos geros buities sąlygos. Viename iš trijų Oslo studentų miestelių Šarūnas, kaip ir kiti gyvenantys bendrabutyje, turėjo atskirą kambarį, tačiau septyniese naudojosi bendru koridoriumi, dalijosi virtuve, vonios kambariu ir tualetu. Dažniausiai gyvenant tokiomis sąlygomis su kaimynais susikuria bendruomeniški santykiai: kartais gaminami bendri pietūs, rengiami vakarėliai. Pasitaikė, kad visi kaimynai buvo skirtingų kultūrų – Zimbabvės, Ispanijos, Italijos, Švedijos, Norvegijos. Visi puikiai sutarė, buvo tolerantiški vienas kito atžvilgiu. Šarūnas pastebėjo, kad norvegai šiek tiek uždaresni nei kitų tautybių studentai ir nedrąsesni.

Studentams užsieniečiams, ypač atvykusiems į šalį pirmą kartą, padedama. Tuo užsiima universiteto Tarptautinių ryšių centras. Susikuriamas bendruomenės gyvenimas bendrabutyje tarsi atstoja gimtuosius namus. Kad studentai nesijaustų vieniši, kiekvieną penktadienį vienoje universiteto kavinių veikia klubas, nemokamai vaišinama arbata ir kava, galima susitikti draugų, ten renkasi įvairių tautybių studentai.

Šarūnas Radvilavičius prie uolų su bronzos amžiaus piešiniais Ostfoldo apskrityje

Oslo universitetas studentų laisvalaikiu rūpinasi planingai. Pagal metams sudarytą programą kiekvieną mėnesį studentams numatomas vienas nemokamas bendras renginys – organizuojama geros norvegų klasikos ekranizacijos peržiūra ar išvyka į muziejų, iš viso rengiami 2 žygiai – pėsčiųjų ir slidėmis. Pėsčiųjų žygis rengiamas ankstyvą rudenį, slidėmis – žiemą, nelabai toli nuo Oslo. Keliaujama 2–3 val. į miškingas poilsio zonas, kur būna išnuomoti nakvynės nameliai.

Vakarais visi renkasi gaminti bendrą vakarienę – kiekvienos šalies studentai ruošia savo nacionalinius valgius, pramogauja - veikia pirtis, organizuojami šokiai.

Norintieji keliauti į sudėtingesnius žygius, į kalnus, jau turi vykti savo lėšomis. Šarūnas dalyvaudavo žygiuose. Žygiuose mezgasi draugystė, bet draugų norvegų, sako, įgijo nedaug. Tačiau jis mano, jog kiti, mokęsi pagal tą pačią programą, jų įgijo dar mažiau. Su keliais norvegais jis susidraugavo anksčiau, kai stažavosi Oslo universitete.

Norėdamas geriau pažinti Norvegiją, Šarūnas siekė pažinti ne tik norvegų buitį bei įprastą gamtos pasaulį, bet domėjosi menais. Labiausiai įstrigo atminty kino filmai pagal K. Hamsuno kūrinius „Panas“, „Telegrafistas“ bei kino filmas pagal modernaus rašytojo L. Christenseno romaną „Dešimt peilių širdyje“.

Muziejuose su ekspozicijomis supažindindavo gidai. Nacionaliniame muziejuje labiausiai žavėjosi XIX a. tapytojo romantiko K. Krogo paveikslais. Savotišką įspūdį paliko ir E. Munko muziejus. Įdomu buvo susipažinti su kaimo architektūra, norvegų senove Buities muziejuje. Atšiaurus šalies gamtos grožis ir senovės kultūros ypatybės labai susijusios.