Savaitraščio "Mokslo Lietuva" vyriausiam redaktoriui p. G. Zemlickui Lietuvos architektų sąjungos posėdyje, įvykusiame 1999 02 04, buvo apsvarstyta M. Purvino ir M. Purvinienės publikacija „Lietuvos architektūrologijos klystkeliai ir akligatviai“, atspausdinta Jūsų laikraštyje „Mokslo Lietuva“ Nr. 2(182). Apgailestaudami pareiškiame, kad tokio tendencingumo, nepagrįsta jokiais moksliniais argumentais publikacija pasirodė laikraštyje, turinčiame intelektualiausią skaitytojų ratą. Nestebina neetiškas M., M. Purvinų elgesys, kuris 1991 ir 1993 metais buvo svarstomas Lietuvos architektų sąjungos Etikos komisijoje už panašaus pobūdžio pareiškimus, nepagrįstai įžeidžiančius kolegas architektus. Lietuvos architektų sąjunga įsitikinusi, kad dešimties metų laikotarpis nėra pakankamas, kad galima būtų objektyviai įvertinti sovietmečio architektūros situaciją, juo labiau tai neleistina daryti žmonėms su žinomai tendencingu požiūriu. Suprasdami visų laikmečių, taip pat ir tarybinio laikotarpio architektūros vertinimo būtinybę Lietuvos architektų sąjunga organizuos plačią diskusiją apie šio laikmečio architektūrą. Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas                arch. Leonardas Vaitys

Augustinas Vygandas Raginis
Architektūros ir statybos instituto direktoriaus pavaduotojas

Mokslo Lietuva 1999 sausio 21 dienos Nr.2, pasiremdama redakcijos prierašu, kad „ pritardama ne visoms autorių mintims, jas toleruoja“, išspausdino M.Purvino ir M.Purvinienės rašinį „Lietuvos architektūrologijos klystkeliai ir akligatviai“, kuriame koneveikiami ne tik atskiri daug dirbę ir dirbą architektai, bet ir visa architektūrinė sovietmečio veikla aplamai - ir mokslas, ir projektavimas, ir paveldo apsauga, ir administracinė veikla,ir pagaliau lietuviška architektūros mokykla. Rašinyje (jis dar nebaigtas - „bus daugiau“) naudojama visa paskvilinio žanro paletė: demagogija, populizmas, diletantiškas apsimetinėjimas, pozityvių faktų nutylėjimas, iškraipymas ir suprimityvinimas. Autorių žemas dvasines nuostatas rodo spekuliavimas jau mirusiųjų architektų ( tarp jų ir Purvinams dėsčiusių) darbų interpretavimu, siekis supriešinti juos su dar tebedirbančiais kolegomis. Etiniu požiūriu siaubinga menkinti rašinyje nusipelniusių architektūros paveldo tyrinėtojų K.Čerbulėno ir V.Jurkšto atminimą, nurodant jų mirties priežastimi vietoje visiems žinomų jų sunkių ligų „...taip ir mirė, palaužti ilgamečių konfliktų ir nuoskaudų...“(! ?).

Eskaluojant liguistos vaizduotės pagimdytus prasimanymus, užėmus tariamai vienintelių teisuolių poziciją, bandoma prokuroro tonu pateikti ne tiek architektūros mokslą vertinančius objektyvius teiginius („architektūrologijos“ analizės straipsnyje aplamai nėra), kiek priklijuoti pavojingas politines etiketes: „okupacinio režimo atrama“, “represinės funkcijos“, „kultūros paveldo naikinimas“, „pseudo mokslas“. Jeigu savaitraščio redakcija laikė galimu toleruoti tokias „autorių mintis“, klaidingai informuodama Lietuvos mokslo visuomenę, tai manome, kad tai jau ne tik redakcijos reikalas (jos kompetencija turėtų būti atitinkamai vertinta), bet ir visos mokslo visuomenės teisingo informavimo uždavinys, kurio ir imamės, tikėdamiesi, kad šis mūsų paneigimas pasirodys anksčiau arba bent jau kartu su Purvinų rašinio tąsa pagal redakcijos pažadą „bus daugiau“.

Kaip yra iš tikrųjų? Kaip atsiranda klystkeliai, į kuriuos patenka pakankamai gabūs tyrinėtojai dėl savo aktyvios (deja, ir demagoginės) veiklos užsitikrinę avansu Vydūno premiją už dar neišleistą knygą?

Žmogus gali pradėti klaidžioti dviem atvejais: pirma, kai aplinka, kurioje jis yra atsidūręs, jam visiškai nesuprantama ir nepažįstama dėl jos objektyvių savybių. Antras atvejis priešingas - aplinka pažįstama, bet joje nesugebama orientuotis dėl sutrikusių asmeninių savybių arba, kas yra itin rimta ir pavojinga, stengiantis pritaikyti savo veiksmus prie besikeičiančių aplinkos sąlygų - ekonominių, politinių, pasikeitusios santvarkos, nukreipiant juos asmeniniams tikslams pasiekti bet kokia kaina. Tai jau ne klystkeliai!

M. ir M.Purvinams tinka abiejų antrojo atvejo atmainos, purvinant kitus. Oficialioje spaudoje jie buvo lojalūs tiek ankstesnei valdžiai, tiek ir urbanistinės veiklos kryptims, skirtingai nuo tų, kurie ir tais laikais rašė kritinius straipsnius ir gaudavo pylos nuo partijos ir valdžios.Beje, M.Purvinas beveik visus mokslo straipsnius rašydavo rusiškai, ko beveik nedarė kiti architektai ir mokslininkai. Netgi 1988 m. tuometinio VISI leidinyje „Urbanistika ir rajoninis planavimas“, rengiant Trakams skirtą leidinį, jo vyr. redaktorius prof. K.Šešelgis (beje, Purvinų taip pat daugelį metų visur šmeižtas) negalėjo įkalbėti M. Purviną pateikti savo medžiagą lietuviškai. Tai buvo vienintelis rusiškas straipsnis skirtingai nuo J.Bučo, A.Miškinio ir kitų dabar šmeižiamųjų. Skirtingai nuo Purvinų, A.Miškinis ir sovietmečiu „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“, „Statyboje ir architektūroje“ rašė kritinius straipsnius įvairiais architektūros klausimais. Be šių publikacijų A.Miškinis AS instituto vardu yra parašęs įvairioms sovietinės valdžios institucijoms ne vieną šimtą raštų, gindamas vertingų urbanistikos kompleksų, taip pat pastatų išsaugojimo ar atstatymo interesus.

M.ir M.Purvinai tariamą oficialųjį lojalumą tuometinei valdžiai derino su tiesioginiais skundais („Literatūra ir menas“ 1992.02.22, Nr.8), apkaltindami A.Miškinio veiklą, siekiant išsaugoti paveldą bendradarbiavimu su kunigais ir kitais panašiais dalykais. Tai galėtų patvirtinti ir tuometinis CK sekretorius L.Šepetys, apie tai sakęs A.Miškiniui. Tokia Purvinų veikla inspiravo tai, kad A.Miškiniui nebuvo suteiktas nusipelniusio architekto vardas.

Šmeižikiškos veiklos viršūnė prieš atskirus architektus buvo 1998 m. Purvinų skundas dėl M.Purvino kriminalinio užpuolimo ir sumušimo, kuriuo jis apkaltino Bučą, Stauską, Miškinį ir Vanagą. Tardymo veiksmai parodė tokio kaltinimo absurdiškumą.

Tokie Purvinų išpuoliai prieš atskirus mokslininkus ir architektus susiję ir su tuo, kad objektyvioji architektūrinė visuomenė kartais bando užkirsti kelią šmeižikiškiems ketinimams mokslinėje spaudoje (pavyzdžiui, 1997.04.09-11, KTU Statybos ir architektūros fakulteto konferencijos pranešimų medžiagoje ir vėliau). AS instituto direktoriaus pavaduotojo recenzijos apie pristatomus KTU konferencijai darbus Purvinų buvo vertintos kaip „administracijos valdininko taip vadinamos recenzijos“. Penkių narių redakcinė komisija M.,M. Purvinų pranešimus vertino kaip politizuotas deklaracijas, netenkinančias reikalavimų moksliniams straipsniams. Po šios konferencijos M.,M.Purvinai nutarė politinėmis priemonėmis susidoroti su jiems neįtikusios komisijos nariais, - apie tai liudija jų straipsniai „Kauno dienoje“,- o taip pat jau minėtu skundu dėl kriminalinio užpuolimo ir sumušimo.

Atsakinėti į kiekvieną Purvinų išpuolį periodinėje ir kitoje spaudoje neįmanoma ir nėra prasmės.Tačiau rašinys „ Mokslo Lietuvoje“ su šmeižikiškais politizuotais architektūros vertinimais, dezorientuojančiais Lietuvos mokslo visuomenę, reikalauja atsako. Jį ir pateikiame.

Pirmiausiai, apie tuos, kurie patys pasitraukę Anapilin, nebegali atsakyti - apie prof. K.Šešelgį - Lietuvos pokario urbanistikos tėvą ir mokytoją (beje, ir Purvinų). Jis apkaltintas „okupacinei santvarkai naudingais darbais, pavyzdžiui, Lietuvos sovietizacijos strategija, pertvarkant gyvenviečių tinklą“.

Nemaža dalis lietuvių, užėmusių vietoje buvusių SSSR kitataučių statytinių strateginius postus valdžios ir partijos struktūrose, nežiūrint jų politinių įsitikinimų, priklausomybės ir jėgos struktūrų kontrolės, stengėsi Lietuvai gauti naudos iš okupantų, pirmiausiai ūkinėje veikloje, užtikrinant galimai daugiau investicijų. Gamybos ir ūkio nesuvaldoma plėtra grėsė koncentruotu esamų didžiųjų miestų augimu, kaip tai atsitiko kaimyninėse šalyse - Latvijoje ir Estijoje. Prof. K.Šešelgio pasiūlytas tolygus regioninių centrų ugdymas sudarė galimybes tolygesniam gyventojų gerovės augimui visoje Lietuvoje, sureguliuoti regioninių centrų ir didžiųjų miestų plėtrą. Taigi ši strategija buvo naudinga ne okupacinei santvarkai, o Lietuvos žmonėms.

Antra, prof. V.Stauskas ir jo kolegos Architektūros ir statybos institute yra atlikę strateginius darbus Lietuvos gamtai ir kraštovaizdžiui saugoti, kurių dėka Lietuvoje turime nacionalinių ir regioninių parkų sistemą (tarp jų- Kuršių nerijos), kuriems buvo sudaryti veiklos reglamentai ir prevenciniai apribojimai. M.,M. Purvinų teiginys, kad „Baltijos pajūrio neva planingas (ką reiškia „neva“-mūsų past.?) įsisavinimas poilsiui - tikrovėje priimant atskiriems veikėjams bei grupėms naudingus sprendimus (V.Stauskas)“ yra eilinis besikartojantis šmeižtas.

Kaltinimas, kad „Neringos gyvenvietės iš esmės suniokotos - prisidengta “moksliniu“ pagrindu„, mestas jau visam AS institutui, nes visi pokariniai Neringos ir jos gyvenviečių generaliniai planai (1968, 1970, 1980, 1994m.) rengti ne V.Stausko privačiai, bet instituto kolektyvo.Visi darbai buvo kolektyviai aptariami institute- t.tarpe dalyvaujant ir Purvinams. Šių darbų pagrindu buvo įgyvendintas Neringos planų siūlymas greit paskelbti visus vertingesnius žvejų namus architektūros paminklais, kurie tuoj po karo, pasikeitus gyventojams, sparčiai nyko. Perdavimas poilsio tikslams tik padėjo juos atremontuoti ir išsaugoti, o ne sunaikinti. Atskiros klaidos, šiuos planus įgyvendinant Neringos vykdomajai valdžiai, negali būti adresuojamos institutui. Tačiau nei vienas kultūros paveldo objektas nebuvo nugriautas. Pervalkos centre „Baltijos“ poilsio namai (archit. A.Zaviša) pastatyti buvusioje dykvietėje; statant kitas poilsines, du žvejų namai, juos autentiškai atstačius, buvo perkelti į kitas vietas, o ne nugriauti, kaip melagingai teigiama Purvinų. Beje, V.Stausko giminių lėšomis, be pagalbos iš valstybės yra atstatytas baigiantis griūti architektūrinis paminklas, priklausęs uošviui, kuris Purvinų vadinamas „Stausko vila“.

Visiška demagogija yra kaltinimai ir ankstesniesiems V.Stausko darbams, teigiant, kad buv. J.Janonio aikštės projekte, Prisikėlimo bažnyčia buvo pridengta „Pramprojekto bokštu“. Tikrovėje yra priešingai , - rengiant konkursinį aikštės projektą (V.Stauskas, S.Bartusevičius) ir jį realizuojant (A.Sprindys), išlaikyta idėja sukurti aukštuminių pastatų - Karo muziejaus bokšto, Prisikėlimo bažnyčios ir Pramprojekto aukštuminės dalies - erdvinį trikampį, neuždengiant „Prisikėlimo šventovės“, o aikštės gilumoje, priešais šlaitą statant palyginti žemą, ramių formų Miestprojekto pastatą. Kad taip Kaune yra ir padaryta, gali įsitikinti kiekvienas.

Trečia, dėl A.Miškinio „monopolijos“ kaip „vienintelio urbanistikos paminklų globėjo“. Kol Purvinai dar nebuvo „iškasę karo kirvio“ prieš A.Miškinį, jo darbai buvo giriami. Pavyzdžiui,1981m. „Lietuvos architektūros klausimų“ VII(1) leidinio 44 psl. M.Purvinienė rašė (rusų kalba): „ Visiems Lietuvos TSR miestams ir miesteliams 1959 - 1970 m.m. buvo atlikti išankstiniai tyrimai, kurių rezultate buvo sudarytas Lietuvos TSR vietinės reikšmės urbanistinių paminklų pirminis rejestras (sąrašas) (sudarytojai A.Miškinis ir A.Pylipaitis). Šis rejestras vėliau pasirodė pilnai tikslus saugomų miestų ir miestelių nomenklatūros aspektu“.

Vėliau A.Miškinis jau pradėtas kaltinti tuo, kad registre nebuvo trauktos Mažosios Lietuvos gyvenvietės, nors 1969m. sąraše jau buvo Klaipėda ir Vilkyšiai, o 1988m., A.Miškiniui parengus pagrindimą, buvo įtraukta Šilutė. Patys Purvinai, nuo 1980 m. tyrinėję Mažąją Lietuvą, nieko nėra pasiūlę, nors tai daryti buvo raginami visi specialistai.

Kiti M.,M.Purvinų kaltinimai A.Miškiniui sufabrikuoti. Pats A.Miškinis savo studijoje yra kritikavęs Vilkyšių centro užstatymą tipiniais silikatiniais pastatais („Lietuvos TSR urbanistikos paminklai“, V., 1988, T.11, p.106). Naujos statybos vyko pagal 1971m. Miestprojekto Klaipėdos skyriaus projektą. Tuo metu projektas negalėjo būti derintas su ASI ar Paminklų konservavimo institutu, kadangi derinimo tvarka realiai sigaliojo vėliau. Beje, A.Miškinio pastangomis buvo suremontuotas Vilkyšių bažbyčios griūvantis bokštas (raštai ilutės Vykdomajam komitetui ir Kultūros minisiterijai), prie ko M.,M.Purvinai nėra prisidėję ir nieko nedarė. M.,M.Purvinai iškreipia faktus ir apie A.Baranausko paminklą Anykščiuose. Būtent A.Miškinis, nutraukus kulinarijos-kavinės projektavimą, šį projektą yra suderinęs.

Ketvirta, M.,M.Purvinai žiūri J.Vanago „nuodėmes“ tariamu „naujų tipinių namų, gyvenamųjų rajonų pranašumų prieš Vilniaus senamiestį“, rodinėjimu. Taikomuosiuose urbanistiniuose- sociologiniuose J.Vanago tyrimuose buvo siekiama rasti ir rasta tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų abiejų tipų dariniuose, juos sulyginant, o ne priešpastatant.

Penkta, analogiška „nuodėme“ nepagrįstai kaltinamas J.Bučas neva skelbęs „kolūkio kraštovaizdžio (iš tiesų vadinamųjų melioracijos paliktų plynių) pripažinimu tobuliausia Lietuvos kraštovaizdžio vystymosi pakopa“. J. Bučas 1988m. leidinyje „Lietuvos kaimo kraštovaizdžio raida ir istorinės vertybės“ yra „nurodęs tiek pozityvių, tiek ir negatyvių reiškinių, tarp jų - spartų agroželdynų mažėjimą, kraštovaizdžio ekologinę digresiją, hipertrofuotų erdvių antropogeninį vizualinį persotinimą, mažinantį kraštovaizdžio natūralumą, istorinio perimamumo silpnėjimą, spartinantį kraštotvarkinių tradicijų nykimą, vizualinės struktūros tipizaciją, skurdinančią vietinį ir nacionalinį savitumą“ (78 psl.). Toks negatyvių bruožų išryškinimas greta ir nurodytų pozityvių momentų, niekaip nesuderinamas su M.,M.Purvinų vertinimu“... tobuliausia...pakopa“.

Tokia objektyvi tiesa apie M.,M.Purvinų pretenzijas į teisuolišką sovietmečio architektūros vertinimą. Žinia, negalima tvirtinti, kad viskas, kas sovietmečiu buvo daroma Lietuvos architektūroje, davė gerus rezultatus. Blogybės žinomos, tačiau daugelis jų nepriklausė nuo architektų. Tai tipinių projektų taikymo būtinybė (kuriai, beje, buvo sėkmingai pasipriešinta Neringoje, kaip tik pasirėmus ASI atliktais planavimo projektais), partijos sekretorių, vykdomųjų komitetų ir kitų valdžios institucijų vadovų lemiamas balsas priimant galutinius sprendimus architektūroje ir kt. Tačiau, neatskyrus grūdų nuo pelų, ištisai niekinti Lietuvos sovietmečio architektūros negalima,- mokytis patyrimo į Lietuvą suvažiuodavo architektai iš visos buvusios Sąjungos, ją gerai vertina ir dabartiniai užsienio svečiai. Tačiau ne tai svarbiausia.

Yra pagrindo bijoti, kad architektūros kūrėjų šmeižtu, melu, demagogija ir faktų iškraipymu Purvinai formuoja klaidingą Lietuvos architektūros panoramą. Kas paskelbta „Mokslo Lietuvos“ straipsnyje, yra tarsi reziumė „Lietuvos architektūros istorijos“ 4 tomui, kuris jau eilę metų rengiamas, dalyvaujant M.ir M.Purvinams. Jis kol kas niekam nerodomas. Manome, kad pribrendo laikas į Lietuvos architektūros įvaizdžio formavimą ir naujausios architektūros istorijos apibendrinimą aktyviai įsikišti ir Lietuvos architektų sąjungai bei Kultūros ministerijai, pareikalaujant ne tik paneigti pastoviai periodikoje pasirodančius neobjektyvius vertinimus,bet ir plačiai apsvarstyti rengiamo veikalo rankraštį. Beje, penkiatomio“ Lietuvos architektūros istorijos“ sudėtyje Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos programos projekte jis paminėtas leidinių programoje. AS institutas švietimo ir mokslo ministrui to nebuvo siūlęs.

Atskiras klausimas dėl „Mokslo Lietuvos“ „tolerancijos“ ne minčių, o nepagrįstų ar iškreiptų bei nepatikrintų faktų skelbimui. Kažin, ar tai suderinama su Spaudos įstatymu. O pačių autorių meižtas ir dezinformacija be įrodymų yra verti teisminio proceso. Čia įstatymai aiškūs.