Diskusija įkarštyje

„Mokslo Lietuvos" 1999 m. vasario 4–17 d. Nr. 3 priede „Langas" išspausdintas Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo projektas. Rengėjai, per laikraštį supažindinę visuomenę su šiuo teisės aktu, tikėjosi išgirsti pastabų, pasiūlymų iki to laiko, kol jis bus svarstomas Seime. Lietuvos mokslininkų sąjunga kartu su „Mokslo Lietuvos" redakcija surengė diskusiją, kurioje įvairių sričių ir institucijų mokslininkai išsakė nuomonę vienu ir labai konkrečiu klausimu dėl projekte numatytos mokslo laipsnių ir vardų sistemos reformos, taip pat mokslo ir studijų personalo kvalifikacijos, mokslininko darbo funkcijų.

Diskusijoje dalyvavo: Mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. V. Gontis, Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencijos prezidentas habil. dr. B. Kaulakys, Mokslininkų sąjungos instituto direktorius habil. dr. Stepas Janušonis, Mokslininkų sąjungos skyriaus „Vijonika" pirmininkas prof. habil. dr. K. Repšas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prodekanas, Knygotyros katedros vedėjas prof. habil. dr. D.Kaunas, Matematikos ir informatikos instituto senato pirmininkas Lietuvos MA akad. prof. V. Statulevičius, Botanikos instituto Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. A. Lugauskas, Šiaulių universiteto Rusų katedros vedėjas prof. habil. dr. A. Gudavičius, Puslaidininkių fizikos instituto senato pirmininkas prof. habil. dr. A. Laurinavičius.

Mokslinio darbo tikslai neturi būti pakeičiami

Jau dešimt metų dalyvauju įvairiausiose diskusijose dėl mokslo laipsnių ir vardų sistemos Lietuvoje. Pripažįstu, kad diskutuojantys svariausių argumentų dažnai semiasi iš kitų valstybių patirties ir jose veikiančios mokslininkų vertinimo tvarkos. Kai prof. A. Avižienis siūlė atsisakyti dviejų mokslo laipsnių sistemos Lietuvoje, jo oponentai dažnai neįsiklausydavo į siūlymo esmę, bet visada primindavo, kad, priešingai profesoriaus nuomonei, pasaulyje vyrauja dviejų mokslo laipsnių sistema. Diskutuojantys dažnai supainioja mokslo laipsnius su mokslinėmis pedagoginėmis pareigybėmis ar mokslo vardais. Pasaulio patirtis išties yra tokia įvairi, kad čia galima surasti argumentų visoms išankstinėms nuostatoms pagrįsti. Todėl tikrai verta pasamprotauti ir apie bendriausius dalykus, nesiremiant konkrečia patirtimi.

Laipsnių, vardų ar titulų sistemos buvo ir yra taikomos įvairiausiais istoriniais laikotarpiais ir vairiausiose gyvenimo srityse. Bet sunku nepastebėti tendencijos atsisakyti griežtos gradacijos ten, kur ji nebūtina. Griežtos gradacijos „žvaigždučių“ sistema lieka sukarintose struktūrose. Ten būtina formuoti griežto pavaldumo ir paklusnumo tvarką. Stiprūs „žvaigždučių“ sistemos elementai - švietimo ir ugdymo srityje, kadangi čia svarbu formuoti siektinus tikslus. Be to, mokymosi procese studijuojantysis neturi galimybės adekvačiai vertinti tikrosios studijuojamųjų dalykų reikšmės, todėl paklusnumo ir autoriteto vaidmuo čia svarbus. Be abejonės, mokslo visuomenėje egzistuojanti laipsnių ir vardų hierarchija yra nuosekli tąsa to, ką formuoja švietimo sistema. Tačiau čia turbūt svarbiausia laimėti papildomų motyvų. Manyčiau, kad šie papildomi mokslo aukštumų motyvai turi nemažai abejotinos vertės bruožų.

Svarbiausiu trūkumu siekiant mokslo laipsnių ir vardų laikyčiau iš dalies iškreipiamą svarbiausią kūrybinio mokslinio darbo tikslą – ieškoti naujų dėsningumų ir žinių. Įgytas laipsnis ar vardas praranda papildomo motyvo prasmę, tačiau dažnai tampa privilegijų ir hierarchijos gyvendinimo instrumentu. Šie „žvaigždučių“ sistemos palydovai aukščiausio išsilavinimo ir erudicijos žmonių bendruomenėje, manyčiau, nepageidautini. Tai tik pagrindinė priežastis, padedanti įsivyrauti vieno mokslinio laipsnio sistemai. Be to, ir tas vienas mokslo laipsnis tampa nebeatskiriamas nuo vieningos studijų pakopų sistemos.

Lietuvoje dviejų mokslo laipsnių sistema turi gilias šaknis - jas išrauti, priėmus vieną įstatymą, yra pavojinga. Tačiau nekreipti dėmesio į pasaulines tendencijas ir vadovaujantis privilegijų išsaugojimo motyvais toliau stiprinti „žvaigždučių“ hierarchiją yra dar pavojingiau. Mokslo laipsniai ir vardai kuria privilegijas ne tik mokslo bendruomenėje, bet dar daugiau - tai prisideda formuojant šios bendruomenės išskirtinumą kitų visuomenės grupių atžvilgiu. Jis, išoriškai atrodantis naudingas mokslininkams, dažnai atsigręžia prieš juos pačius. Pastebiu įvairių visuomenės grupių priešiškumo apraiškų. Labiausiai verčia susimąstyti kritiškas meno kūrėjų požiūris į mokslo atstovų vardus ir titulus. Meno kūrėjai puikiausiai išsiverčia be griežtos laipsnių sistemos, o jų pasiekimai tarptautiniu mastu nei kiek nemenkesni už mokslininkų pasiekimus. Tai stiprus argumentas tam, kad mokslo laipsnių vaidmuo nebūtų pervertinamas. Bandymas labiausiai sureikšminti mokslo laipsnių ir vardų sistemą demokratijos sąlygomis gali priversti visuomenę visko atsisakyti priimant tą vieną įstatymą.

Griežtos mokslininkų vardų ir titulų hierarchijos stiprinimas turi kitą trūkumą. Aukščiausių mokslo laipsnių ir vardų siekimas - nepatraukli perspektyva gabiam jaunimui. Tokia tendencija pavojinga ne tik mokslo žmonių bendruomenei, bet ir dėl visos tautos ir valstybės tolimesnės raidos perspektyvos.

Todėl remiantis net ir tokiais abstrakčiais samprotavimais galima siūlyti antrojo mokslo laipsnio reikšmę mažinti. Atsisakyti šio laipsnio ir netaikyti jo reikalavimų užimant mokslines pedagogines pareigybes ar nustatant darbo užmokesčio dydį. Tai tik sustiprintų visų kitų mokslo darbo rezultatų vertinimo kriterijų svarbą, kurie daugeliu atvejų yra artimesni tikriesiems mokslinio darbo tikslams. Pagaliau tai padėtų išvengti revoliucijų, griaunančių istorines vertybes.

Klausimų galėtume kelti dar daugiau

V. Statulevičius ir S. Janušonis

Esu parengęs 2 habilituotus daktarus ir 3 mokslų kandidatus. Iš dalies pritariu V. Gončio nuomonei. Tačiau turiu ir savo minčių. Jei kyla problemų dėl mokslo laipsnių ir vardų teikimo, vadinasi, galiojanti tvarka nebuvo gera. Aš netikiu, kad būtų norima tvarką bloginti, trukdyti progresui. Mokslininkų bendrijoje ne visi turi vienodą kvalifikaciją, kuri vardijama mokslo laipsniais. Tad ar reikia ją panaikinti. Jei nebus daugiau mokslo laipsnių, o tik vienas, tada turėsime daug žemesnio lygio mokslo daktarų. O aukšto lygio mokslininkų turėsime nedaug, nes nebus paskatų.

Kitas dalykas, kad mokslininką varžo labai daug įvairių nuostatų, ką jis gali, kokią turi teisę užimti vienas ar kitas pareigas. Vargu ar reikia naikinti esamą laipsnių sistemą. Geriau reikėtų pasvarstyti, kas galėtų eiti kokias pareigas, užimti pareigybes. Bet jei veikianti sistema lemia tai, kad mažėja mokslininkų, tai gal iš tikrųjų reikėtų ką nors keisti.

Kad užmojai nevirstų paradoksais

Mano mintys dėl mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų buvo išdėstytos 1996 m. gegužės 29 d. „ Mokslo Lietuvoje“.

Paskui mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų suteikimo procedūra Lietuvoje buvo daug griežčiau reglamentuota. Šitaip buvo bandoma išspręsti praktiškai neįveikiamą uždavinį - pasiekti, kad įvairių mokslo sričių ir krypčių daktarai bei habilituoti daktarai būtų palyginamos kvalifikacijos. Kyla daug keblumų iš principo palyginti skirtingų mokslų disertacijas ir habilitacijos darbus: daugeliui doktorantūros bei habilitacijos komitetų trūksta principingumo, atsirado garsieji leidiniai, kuriuose išspausdinti straipsniai pripažįstami siekiant laipsnio, be to, reikalavimai išspausdinti tam tikrą straipsnių skaičių yra formalūs.

Habilituoto daktaro mokslo laipsnis buvo dar labiau sureikšmintas ir net suabsoliutintas. Visa tai iš dalies padėjo spręsti vieną problemą - apsisaugoti, kad neturėdami pakankamos kvalifikacijos ir kompetencijos mokslų daktarai su keliomis vietinės reikšmės publikacijomis „neprasibrautų į profesorius“ ar kitas svarbias pozicijas. Turint omenyje pastaruoju metu sumenkėjusį daugelio mokslų daktaro disertacijų lygį, habilitacijos atsisakius, šiuo metu gali būti daugiau problemų negu dėl galimo vieno mokslo laipsnio nustatymo 1990-1992 m.

Tai nereiškia, kad Lietuvos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemoje viskas sklandu.

Pirmasis kylantis klausimas yra: ar dabartinė sistema netrikdo Lietuvos mokslo ir studijų raidos, netrukdo optimaliai panaudoti mokslo potencialą (ypač studijų srityje) ir rengiant mokslininkų pamainą?

Antrasis klausimas - kaip lietuviški mokslo ir pedagoginiai mokslo vardai atitinka kitų šalių (ES valstybių, JAV) priimtus vardus? Visiems aišku, kad mūsų „dr.“ (rašomas mažąja raide) - tai vakarietiškas „Ph.D.“ arba „Dr.“, o mūsiškas „prof.“ (irgi mažąja raide) atitinka bet kurios pasaulio šalies „Prof.“. Tačiau ką Europoje ir JAV reiškia mūsų „doc.“ ir „habil. dr.“, kaip juos versti į anglų kalbą ir ką rašyti tokiam mokslininkui prieš savo pavardę ne tik laiškuose ar vizitinėse kortelėse, bet ir, pavyzdžiui, teikiant paraiškas dalyvauti Europos Sąjungos mokslo programų konkursuose? Gal į šį klausimą gali atsakyti diskusijos dalyviai? Juk Vakaruose rašoma tik „Dr.“ ar „Prof.“ (arba „Prof. Dr.“) ir niekaip kitaip. Ar Lietuvos docentas, kuris kartais yra visa galva pranašesnis už Vokietijos C1 ir net C2 profesorių, ir traktuojamas kaip profesorius, kai jis dalyvauja tarptautiniuose konkursuose? Juk netgi Humboldto stipendijos dydis profesoriui ir daktarui skiriasi keliais šimtais Vokietijos markių per mėnesį. Manau, kad nedidelė tikimybė gauti tarptautinius „grantus“. Ypač vyresniems mokslininkams.

Lietuvoje „habilituotas daktaras“ dažniausiai suprantamas panašiai kaip Sovietų Sąjungos „mokslų daktaras“. Tai buvo tikrai prestižinis vardas. Tačiau Sovietų Sąjungą daugelis jau baigia pamiršti, o Vakaruose habilitacija ne visur yra, ir suprantama šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, Vokietijoje „habilituotas daktaras“ - tai tikrai ne prestižinis „Privat-docent“. Ar Lietuvos habilituotas daktaras, einantis universitete profesoriaus pareigas (turintis visą ar dalį etato), bet neturintis profesoriaus diplomo, gali užsienyje būti oficialiai vadinamas profesoriumi, ar tai viso labo tik „Privat-docent“? Ar nemenkinami mūsų mokslininkai ir užsienyje, ne tik Lietuvoje, mokant jiems atlyginimus ne pagal kvalifikaciją?

Žinant, kokia reikšmė teikiama titulams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, manau, kad reikalingas oficialus lietuviškų mokslo ir pedagoginių mokslo vardų ir jų sutrumpinimų vertimas į anglų kalbą, kad mūsų mokslininkai ramia sąžine ir pagal savo tikrąjį lygį galėtų dalyvauti tarptautiniuose mokslo mainuose ir konkursuose. Tai palengvintų ir nostrifikavimo procedūrą.

Tačiau, be abejo, daug svarbesnis yra pirmasis klausimas. Deja, atsakymas į jį nėra šimtu procentų teigiamas. Ir čia pagrindinė problema ne dėl mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų skaičiaus, bet dėl jų interpretacijos, reglamentavimo.

Dar didesnė bėda yra per mažas mokslo ir studijų finansavimas ir mokslo prestižo sumenkinimas. Sukurdama dešimtis kartų mažesnį nei išsivysčiusių valstybių BVP, apskaičiuotą vienam gyventojui, ir turėdama tikslą prilygti Europos Sąjungos valstybėms pagal santykinį studentų skaičių, Lietuva mokslui ir studijoms turėtų skirti didesnę BVP dalį negu išsivysčiusios valstybės. Deja, yra atvirkščiai. Todėl mokslas ir studijos Lietuvoje dar egzistuoja iš rezervų, inercijos ir mokslininkų entuziazmo. O rezervai nyksta: didelė dalis profesūros yra pensinio arba jam artimo amžiaus. Iš mokslo išėjo didžioji dalis produktyviausių 30-40 metų amžiaus mokslininkų. Lietuvoje parengiama 2-3 kartus mažiau daktarų ir habilituotų daktarų negu reikia moksliniam pedagoginiam potencialui palaikyti.

Atrodytų, jauniems bei jau pasaulyje pripažintiems mokslų daktarams atsiveria gražios perspektyvos. Deja, to nėra. O Vakaruose neretai profesoriumi „privalu tapti“ iki 40-45 metų amžiaus. Paskelbus konkursą docento, profesoriaus ar net katedros vedėjo vietai užimti bet kuriame Lietuvos universitete, dažnai sulaukiama tik vieno prašymo. Vakarų mokslininkai, kur į vieną vietą būna dešimtys pretendentų, to nesupranta. Todėl ir jų rekomendacijos mokslo tvarkymo klausimais remiasi visiškai kitokia patirtimi, kuri Lietuvoje taikoma tik su didelėmis išlygomis. Tačiau vieną vakarietišką principą - galimybę jauniems talentingiems mokslų daktarams užimti bet kuriuos etatus ir pareigas, iš jų ir profesoriaus, be apribojimų vadovauti doktorantams, reikėtų diegti ir Lietuvoje. Tai rekomendavo ir Norvegijos ekspertai. Neturėtų būti formalių habilitacijos ir pedagoginio darbo stažo reikalavimų. Reikalavimai habilituoto daktaro laipsniui įgyti galėtų būti nustatyti įvertinant veiklą: jeigu mokslų daktaras turi pakankamai svarių ir pripažintų mokslinių publikacijų, gerai dirba mokslinį darbą, turi brandžių idėjų, gali gauti žinomų mokslininkų rekomendacijas - jis galėtų užimti bet kurį etatą. Mokslinio darbo ir kompetencijos svarba ypač pabrėžiama daugelyje JAV universitetų, nekreipiama daug dėmesio į pedagoginį stažą ir patirtį.

Formalumai kartais virsta paradoksais. Pavyzdžiui, Lietuvoje praktiškai nėra astronomijos doktorantūros, nors teisę teikti astronomijos habilitaciją turi Teorinės fizikos ir astronomijos institutas (TFAI). Bet teisė rengti doktorantus valstybiniam mokslo institutui, nebendradarbiaujant su aukštosiomis mokyklomis, neteikiama. O Vilniaus universitete, kur rengiami astronomijos bakalaurai ir magistrai bei dirbamas mokslinis darbas, nėra habilituoto daktaro astronomo. Todėl ir TFAI, kuriame dirba 5 habilituoti daktarai astronomai ar astrofizikai, net kartu su VU negali rengti astronomijos daktarų! Nors VU yra astronomijos daktarų, turinčių pakankamai mokslinių rezultatų ir publikacijų. Pasitaikė, kad VU astronomė, jau gindama daktaro disertaciją, turėjo beveik 15 mokslinių straipsnių. Tačiau po disertacijos gynimo visi iki to laiko parašyti darbai toliau nevertinami. Siekiant habilitacijos laipsnio, skaitomus straipsnius reikia pradėti skaičiuoti nuo nulio!

Manau, kad panašių kuriozų ir problemų, ypač formuojant doktorantūros komitetus, iškyla daug kur. Kiekvienas pažįstame ne vieną mokslininką, seniai galintį siekti habilitacijos, tačiau nesiryžtantį pradėti daug jėgų ir laiko kainuojančios procedūros. Reikėtų sumažinti biurokratinių trukdžių mokslo ir studijų raidoje, atsisakyti dalies formalių reikalavimų, bet nemažinti kvalifikacijos kokybės kriterijų. Lietuvos doktorantūros sistemoje visi už viską atsako, išskyrus doktorantą. Apie jį (bent jau formaliai) privalo „šokinėti“ komitetai, komisijos, katedros, dviejų mokslo ir studijų institucijų tarybos ir administracijos.

Kita vertus, šios problemos nublanksta įvertinus materialinius ir finansinius mokslo ir studijų institucijų nepriteklius, kurie lemia, ar mokslo tyrimai gali išlikti laikmečio reikalavimus atitinkančio lygmens. Kadangi tenka kelti ir tokius klausimus, tai reikia diskutuoti ir dėl mokslinių laiptelių bei gradacijų.

Kas varžo mokslo pažangą

Iš dešinės - S. Janušonis, V. Statulevičius ir D. Kaunas

Mano nuomone, labai svarbu skatinti jaunimą rinktis mokslininko kelią, rengtis karjerai, rašyti habilitacijos darbus, monografijas. Turėti šalyje 8 tūkst. mokslininkų – nedaug. Tai sakau todėl, kad ir mūsų fakulteto habilituotųjų būrelis patyrė nuostolį – buvo 4 habilituoti daktarai, vienas iš jų išvyko į Klaipėdos universitetą. Aukšto „rango" mokslininkų mums trūksta, tačiau nesakau, kad visus reikėtų laikyti daktarais.

Bet kokias iškilusias problemas mes kažkodėl skubame labai greitai spręsti. Netaikykim automatiškai užsienio šalių patirties, jos neišmanydami. Kiekvienos šalies mokslo sistema turi savitumų. Aš taip pat šiek tiek važinėju, susipažinau su kelių Vokietijos ir Amerikos universitetų mokslo būkle. Lietuvoje keliama problema atrodo kiek juokinga. Aš savo kolegų kartais paklausiu, kas trukdo mokslininkui kurti mokslą. Mano supratimu, habilitacija – tai vienas iš etapų mokslo kelyje. Gauti habilituoto daktaro laipsnį, vadinasi, atlikti formalumus, susitvarkyti dokumentus. Ir mokslas nuo šito nepriklauso.

Užsienyje ne už titulus mokami atlyginimai, o už mokslo rezultatus. Ir ne už titulą siūlomos pareigos. Mokslo institucijos kviečia dirbti dėl to, kad žmogus turi mokslo patirtį, suvokia, jog mokslininko žinios yra reikalingas turtas. Disertacijos neprivalo būti viena kitai lygios ir ne puslapiais jos skaičiuojamos.

Žinoma, kiekviena mokslo sritis turi savų problemų. Vienokios jos - tiksliųjų mokslų, kitokios – humanitarinių mokslų srityje. Svarbūs ir kiti svertai - šalies ekonomikos potencialas, ar sudaromos sąlygos stimuliuoti ir organizuoti mokslą.

Daugiapakopė laipsnių sistema yra tam tikra mokslo reguliavimo sistema. Įveikiant mokslo pakopas arba siekiant mokslinio laipsnio, sukuriamas svarbus mokslo produktas. Turėti tik vieną mokslo laipsnį, tą „vienpakopę sistemą“ daugiau siekia mažos valstybėlės, tai jų problema. Antra vertus, niekas taip nevaržo mokslo pažangos, kaip kūrybingos asmenybės ir mokslo kolektyvų niveliacija.

Skiriamieji ženklai vertės nepridės

A. Gudavičius ir A. Lugauskas

Teko 6 metus dirbti Šiaulių pedagoginio instituto, vėliau – ir Šiaulių universiteto rektoriumi. Taigi susidūriau su visomis aukštosios mokyklos problemomis. Regioninio universiteto specifika savita ir mokslo srityje. Neseniai susikūrusiam universitetui sunku lenktyniauti mokslo srityje su turtingesnę istoriją ir stipresnį mokslo potencialą turinčiais universitetais. Mokslininkų rengimo sistema Lietuvoje neparanki silpnesnėms aukštosioms mokykloms. Šiuo metu mes galime rengti tik filologijos, edukologijos doktorantus, rengti kitų sričių doktorantų neturime sąlygų, nes per mažai universitete yra habilituotų daktarų.

Neverta tikėtis, kad mums profesūrą rengs kiti universitetai. Visų pirma kiekvienas universitetas rūpinasi savo perspektyva. O jei mūsiškis doktorantas ir stoja į kito universiteto doktorantūrą, tai nėra garantijų, kad baigęs mokslus jis sugrįš atgal į Šiaulius. Be to, už tokio doktoranto studijas moka mūsų universitetas, nors, suprantama, atskiro finansavimo tam negauna. Tačiau ne dėl to labai skeptiškai vertinu dviejų mokslo laipsnių sistemą. Mažoje šalyje labai gerai matyti mokslininko darbai. Norint suprasti jų vertę, nebūtinai reikia skiriamųjų ženklų. Didžioji dalis pasaulio valstybių puikiai išsiverčia teikdama mokslininkams vieną daktaro laipsnį. Žinoma, profesoriaus vardas turėtų būti suteikiamas ne automatiškai apgynus doktoratą, tam reikėtų turėti svarių mokslo darbų. Mano galva, yra ir daugiau taisytinų dalykų Lietuvos mokslo sistemoje. Pavyzdžiui, tie patys 5 žmonės, kurie 4 metus rengia doktorantą, paskui jam tą laipsnį ir suteikia, tai yra netiesiogiai vertina savo pačių darbą. O disertacijos recenzentai net neturi balsavimo teisės. Nesakau, kad čia labai piktnaudžiaujama, tačiau autoriai ir vertintojai neturi būti tie patys.

Doktorantui per anksti prilygti habilituotam daktarui

A. Laurinavičius ir K. Repšas

Dirbu Puslaidininkių fizikos institute vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Esu šio instituto atestacinės komisijos pirmininkas. Parengiau 8 mokslų kandidatus, iš jų 3 jau yra habilituoti daktarai. Laipsnių teikimo klausimu aš remiu Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. E. K. Zavadsko nuomonę, kuri išsakyta „Mokslo Lietuvos" 1999 m. sausio 21 d. – vasario 4 d. Nr. 2 „Ar reikalinga mokslinių laipsnių reforma?" Ir laikausi savo nuomonės, kad mokslininko vadovaujamas 2 straipsnių bendraautoris, įgijęs mokslų daktaro laipsnį doktorantas, lygiuotis su habilituotais daktarais negali.

Tai aukščiausios kvalifikacijos mokslo darbuotojų sumenkinimas ir būtų neteisinga, jei menkinti padėtų dar ir valstybė, priimdama atitinkamus teisės aktus. Negalima vaistyti šen ir ten mokslo diplomų. Gal tada kam kiltų mintis panaikinti vidurinės mokyklos baigimo atestatus ar universiteto diplomus. Aišku, kad to niekam nepasiseks padaryti, nes būtų akivaizdi nesąmonė. Siūlyti panaikinti mokslo laipsnius – lengviau. Įmantrūs auksaburniai griebiasi įvairių pseudoargumentų, pavyzdžiui, kad tokių laipsnių Vakaruose nėra ir pan.

Vakaruose visko yra – ir gero, ir blogo, tik kodėl lygiuojamasi į blogį. Ar tik ne todėl, kad silpniesiems būtų lengviau kopti į viršų? Mano, kaip mokslininko bei atestacinės komisijos vadovo, praktika rodo, kad didesnė mokslo daktarų dalis vis tik neišsiverčia be mokslinio darbo vadovų. O ta mažesnioji, kuri apsieina be vadovo, siekdama habilituoto daktaro laipsnio, remdamasi naujų idėjų pagrindais, plėtoja naujas mokslo kryptis, išugdo gausius būrius mokslininkų.

Pasitaiko, kad ir habilituoti daktarai dėl kokių nors priežasčių ima blogiau dirbti. Tokį darbuotoją konkurencija tuoj pat nubloškia į šalį. Ir institucijoms suteiktos teisės tokių darbuotojų atsikratyti. Šitaip būna retai, nes paprastai mokslinį darbą pamėgęs be jo žmogus negali apsieiti. Dėl to mokslininkas darbo su didesniu atlyginimu ir neieško. Suvienodinus laipsnius, ieškančių brangiau mokamo darbo padaugėtų.

Reikia tobulinti ne „žvaigždučių“ sistemą

Pirmiausia reikia išspręsti problemą, kaip palaikyti aukštą Lietuvos mokslo lygį. Mokslo laipsnių sistemos keitimas šiuo atžvilgiu tikrai nieko nelems, ir diskusija neturės prasmės tol, kol nebus pakeistas požiūris į mokslo finansavimą ir į mokslą apskritai. Pinigų skyrimas tik mokslininkų atlyginimams, neskiriant jų medžiagoms ir mokslinei aparatūrai atnaujinti, pastatams šildyti ir juos išlaikyti, skatina mokslo nykimą. Ir jokia mokslo laipsnių sistemos reforma čia nepadės. Dėl mokslo laipsnių reformos visiškai pritariu prof. habil. dr. E. K. Zavadsko mintims, išsakytoms „Mokslo Lietuvos“ 1999 m. Nr. 2, kur labai argumentuotai pagrįsta, kodėl tikslinga išsaugoti dvipakopę mokslo laipsnių sistemą.

Siekiau mokslo, aukodamas asmeninį gyvenimą

V. Statulevičius, S. Janušonis, V. Gontis ir B. Kaulakys

Turiu nemažą patirtį moksle. Vadovavau 37 Ph.D. disertacijoms. Jos buvo sėkmingai apgintos. 12 mano mokinių tapo profesoriais. Aspirantūrą baigiau Peterburgo universitete. Vienerius metus akademiko A. Kolmogorovo kvietimu dirbau vyr. moksliniu bendradarbiu Maskvos universitete. Daugelyje pasaulio universitetų teko dirbti vadovaujančiu profesoriumi ar mokslininku. Vien į JAV buvau išvykęs 9 kartus (kiekvieną kartą vidutiniškai 4 mėnesiams) dirbti vizituojančiu mokslininku Kalifornijos universitete, Berkeley, Los Angeles, San Diego, Pensilvanijos universitetuose, Dorthmud College.

Lankiausi Vokietijos, Italijos, Švedijos, Japonijos universitetuose. Taigi turėjau gerą progą artimai susipažinti su Peterburgo, Maskvos, JAV, Vakarų Europos matematikos mokyklomis, jų tradicijomis, tam aukojau asmeninį gyvenimą.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvai dabar nereikia atsisakyti habilituoto daktaro disertacijos. Habilitacija yra daugelyje Europos šalių. Amerika turi tik Ph.D., bet ten nelengva gauti „Tenure“ (etatinės pareigos, ypač dėstytojo – Redakcijos pastaba), tam reikia publikuoti nemažai straipsnių reikšminguose moksliniuose žurnaluose, dirbti svarbų mokslinį darbą ir gauti 3 žinomų mokslininkų rekomendacijas iš kitų šalių.

„Tenure“ suteikia universiteto mokslo taryba. To, kuriam suteiktas šis „Tenure“, negalima atleisti iš universiteto. Amerikoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir daug kur kitur nėra ir mokslininko amžiaus apribojimo, nes laikoma, kad tai kliūtis dirbti, jei mokslininką lydi sėkmė, jei jis išrinktas konkurse, vertintas per atestaciją. Kai mokslininkas iš darbo išeiti nenori, tai jo teisę dirbti gina įstatymas ir atleisti negalima. Jei mokslininkas pats nori atsipūsti, jis gali pasirinkti „emeritus“. Bet Vakaruose visai kitos pragyvenimo sąlygos. Pvz., prof. A. Avižienio pensija yra 6500 JAV dolerių per mėnesį (neatskaičius mokesčių, dar išskaičiuojama 30 proc.). Skaitydamas paskaitų kursą, dar papildomai gauna 8000 JAV dolerių per semestrą.

Habilitacijos panaikinimo šalininkai kalba, kad talentingam nereikia laipsnio. Bet jei žmogus talentingas, tai kodėl jam neapsiginti disertacijos, neparašyti gerų straipsnių referuojamuose žurnaluose. Maža tvirtinti: „aš talentingas“, tą reikia įrodyti darbais, privalu gauti „žvaigždutes“. Juk tik šitaip mokslininkai tampa žinomų mokslų akademijų ar tarptautinių institutų, mokslo draugijų, žurnalų redkolegijų nariais. Jei tu negali apginti nelabai sudėtingo habilitacijos laipsnio, tai vargu ar pajėgsi suburti pasekėjų grupę, išauginti mokyklą, kurią pripažintų pasaulio mokslas, vadovauti katedrai. Lietuva yra mažutė pagal savo teritoriją ir gyventojų skaičių, bet jos matematikos lygis tikrai yra aukštas, taip pat fizikos, biochemijos, lingvistikos, kai kurių technikos šakų. Juos gerai pažįsta pasaulio mokslas.

Mokslą sunaikinti daug proto nereikia, bet jį atkurti labai sunku. Džiugu, kad mokslo ateitis rūpi Lietuvos vadovams. Tai pabrėžė Lietuvos Respublikos Prezidentas dr. Valdas Adamkus inauguracinėje kalboje ir atidarydamas VII tarptautinę Vilniaus konferenciją kartu su Europos statistikų kongresu praeitų metų rugpjūčio mėnesį. O premjeras Gediminas Vagnorius, šio renginio Garbės komiteto pirmininkas, sveikinimo laiške rašė: „Nėra kitos alternatyvos kaip vystyti mokslą, norint sukurti šiuolaikinę, demokratinę visuomenę.“

Bet būtina didesnė valstybės parama mokslui. Mokslininkai sensta, pamainos neužtenka. Dėl mažų atlyginimų žmonės palieka universitetus ir institutus ir eina į privačias struktūras, norėdami lengviau pragyventi, išlaikyti šeimą, nusipirkti būstą.

Lietuva neturtinga žemės turtų, bet turi didžiausią turtą – neblogą mokslą, kuris dešimteriopai viską atperka. Be to, jau nuo seniausių laikų mokslas stengėsi diegti aukštą kultūrą, dorą. Kaip girdėti, į teisėtvarkos rankas patenka prokurorai, advokatai, verslininkai, politikai, bet, ačiū Dievui, nėra nė vieno mokslininko. Todėl sprendžiant mokslo reikalus reikia daugiau pasitikėti mokslo tarybomis, senatais, mokslo visuomene, kuriems tikrai rūpi visos Lietuvos ateitis.

Ir dar dėl kolegijų. Jų yra aukšto lygio, pavyzdžiui, dvejų metų Santa Barbaros kolegija, šefuojama Kalifornijos universiteto Los Angeles. Joje baigęs medicinos specialybės studijas, gali dirbti gydytojo asistentu, sesele arba tęsti mokslą Los Angeles universiteto trečiame kurse. Amerikoje įvairių universitetų profesorių nevienodas lygis, kaip ir universitetų. Pvz., Kalifornijoje yra daug Valstijos universitetų. Vieni turi teisę suteikti bakalauro laipsnį, kiti – tik magistro, ir labai nedaugelis Ph.D.

Kad niekas neužkirstų kelio

Parengiau 11 mokslo daktarų. Šiuo metu vadovauju 5 doktorantų moksliniams darbams. Turiu darbo patirtį kelių institutų– Biologijos, Ekologijos, Žemdirbystės, Daržininkystės ir sodininkystės, Vilniaus universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto doktorantūros komitetuose. Džiaugiuosi, kad po kelerių metų pertraukos vėl išaugo jaunimo domėjimasis mokslu. Į doktorantūrą pradėjo stoti gabūs, išsilavinę, gerai teoriškai pasirengę aukštųjų mokyklų absolventai. Vieni jų aukštuosius mokslus baigė prieš kelerius metus, kiti – tik ką gavo diplomus ir į doktorantūrą stoja neturėdami mokslinio darbo patirties, nes aukštųjų mokyklų mokymo bazės yra skurdžios ir nėra sąlygų mokyti tirti sudėtingus biologinius reiškinius ir procesus, to galima mokytis tik iš dalies. O mokslininką reikia parengti per ribotą laiką – 4 metus. Apie 1,5 metų gilinamos teorinės žinios. Taigi eksperimentams laiko lieka nedaug. Biologijos srities darbai susiję su augalų vegetacija ar kitais biologijos reiškiniais, kuriuos tiriant reikia giežtai atsižvelgti į laiką. Reikia skubėti. Tai įmanoma, jeigu mokslinėse laboratorijose būtų šiuolaikinė ranga. Kadangi jos nėra, dažnai pačiam doktorantui reikia tobulinti turimą. Mes, mikrobiologai, stengiamės surasti išeitį doktorantams siūlydami spręsti tokias užduotis, kuriomis domisi kitos institucijos. Šitaip, atlikdamas kompleksinius darbus, gali pasinaudoti kitų žinybų techninėmis priemonėmis.

Tam reikia didelės patirties, laiko, žinių, visa tai įveikti vienam doktorantui sunku. Todėl reikia specialistų paramos. Darbą organizuoti trukdo ir doktorantūros komitetų sudarytos taisyklės, tai kad komitetą turi sudaryti 4 tos pačios mokslo krypties specialistai. Ypač būna keblu, kai atliekamas kelių mokslo sričių darbas.Tokiomis sąlygomis, parengęs disertacinį darbą ir įgijęs daktaro laipsnį, jaunas mokslininkas yra tik rimtas pretendentas dirbti mokslinį darbą. Jam trūksta patirties, įgūdžių. Visa tai jis gali įgyti toliau intensyviai dirbdamas ir rengdamas antrosios pakopos – t. y. habilitacijos darbą. Čia laikas neribojamas.

Todėl siūlyčiau palikti dviejų pakopų mokslo laipsnių teikimo sistemą, nes tai yra skatinimas tobulėti. Kiekvienas, siekdamas parengti habilitacinį darbą, priverstas studijuoti ir kitas artimas disciplinas, nuolat domėtis pasauline literatūra, suvokti savo vertę viso informacijos srauto bei kompleksinių tyrimų sistemoje, logiškai vertinti ir interpretuoti.

Habilitacijos darbą aš suprantu kaip specialisto tolesnio tobulėjimo pakopą. Tokio darbo gynimas turėtų būti viešas. Jį turėtų vertinti ne 7 komiteto nariai, o daugiau. Nebūtinai šis darbas turėtų vadintis habilitacijos. Tokius reikalavimus galima kelti ir suteikiant profesoriaus vardą. Gaila, kad ne visiems užtenka ryžto ir energijos tobulėti, toliau atlikti mokslinius tyrimus, ypač asmenims, pasirinkusiems administracinį darbą. Todėl susidaro tam tikros jėgos, kurios negali sutikti su tuo, kad egzistuoja docento ar profesoriaus vardai, kurių jie negali gauti, todėl visaip stengiasi juos niveliuoti. Siūlyčiau toliau šių vardų suteikimo sistemą tobulinti. Vardai ir laipsniai neturi būti menkinami, tegul juos įsigyja tikri vienos ar kitos mokslo šakos žinovai, aukštos kvalifikacijos specialistai. Reikėtų tobulinti mokslinių vardų teikimo sistemą taip, kad vienodas galimybes turėtų visi mokslininkai. Šiuo metu galiojančios taisyklės užkerta kelią gauti mokslo vardus dirbantiems mokslo institutuose mokslininkams, kurie vadovauja magistrantų, doktorantų darbams, bet neskaito paskaitų aukštosiose mokyklose, nes pagrindiniu kriterijumi suteikiant šiuos vardus yra nuolatinis pedagoginis darbas aukštojoje mokykloje.

Ar apgalvotai nustatomas mokslininkų 65 metų amžiaus apribojimas? Dalis šio amžiaus žmonių labai intensyviai dirba. Tai ne tik žmogaus nušalinimas nuo darbo, bet ir moralinis poveikis. Kam tai naudinga?

Diskusijos reziumė: išsakę susikaupusias mintis, svarstymo dalyviai buvo įsitikinę, kad diskusija ne visiškai pavyko. Apgailestauta, kad neužteko laiko dar plačiau aptarti veikiančios mokslo laipsnių ir vardų sistemos teigiamybių ir trūkumų, palyginti jos su kitų šalių panašiomis sistemomis, jų patirtimi. Nesutarta, ką tikrai reikėtų keisti. Plačiau nekalbėta ir dėl pedagoginių mokslo vardų (docento ir profesoriaus diplomų) ir etatų užėmimo, pareigų atlikimo bei peratestavimo (ar profesorių neatestavimo) problemų, doktorantūros sistemos trūkumų.

Gedimino Zemlicko nuotraukos