Dr. Martynas Purvinas,
moksl. bendr. Marija Purvinienė

Iš M. ir M. Purvinų parodos „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje

Tada užėmusiems komandines pozicijas rūpėjo išsaugoti savo monopolį, apsisaugoti nuo neparankių (darbštesnių, kitaip mąstančių) žmonių - potencialių konkurentų. Dabar jau net sunku suskaičiuoti, kiek gabių žmonių, pasukusių į architektūrologiją, buvo nušalinta nuo darbo toje srityje dėl to, kad turėjo giminių užsienyje. Kaip netarybiniai ar tiesiog neįtikę anuomet visagaliui savo vadovui. Remtasi čia toli gražu ne moksliniais argumentais. Nebuvo patvirtintos J. Minkevičiaus, K. Čerbulėno disertacijos apie lietuvių liaudies architektūrą - matyt, buvusios pernelyg tautiškos, nešlovinančios socializmo laimėjimų.

Besirūpinantiems Lietuvos architektūrologijos likimu tenka pavydėti kalbotyrininkams, astronomams ar kitokiems tyrinėtojams, kurių baruose ir sovietmečiu buvo užsiimta tikruoju mokslu, o ne konjunktūriniais pseudomoksliniais išvedžiojimais.

Be abejo, ir mūsų srityje anuomet buvo atlikta išliekamąją vertę turinčių darbų. Tai visų pirma Lietuvos architektūros paveldo tyrimai, užfiksuota sparčiai nykstanti krašto etnokultūros dalis. Tačiau ir čia nesusiklostė gyvybingas tikrojo mokslo baras, kuriame būtų dirbę dešimtys mokslo darbuotojų, tikrų autoritetų, nenusistovėjo vertybių ir normų sistema. Sovietų Sąjungoje Lietuvos architektūrologija tebuvo provincinis užkaboris.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas negalėjo iš karto pakeisti tūkstančio žmonių, dirbusių architektūros tyrimų, projektavimo, realizavimo srityse, mentaliteto. Iš esmės niekas nepakito ir architektūrologijoje. „Nuolaidžioji“ nostrifikacija daugeliui buvusių pseudomokslininkų suteikė galimybę tapti teisėtais vargano Lietuvos architektūros mokslo vadovais. Šnabždamasi, kad dabar esą net blogiau kaip prie sovietų. Anuomet dar Maskvoje ar Leningrade buvo galima susirasti kelis rimtus architektūrologus, galinčius užtarti novatoriškesnių tyrimų autorius. Dabar atsidurta nelyg spąstuose - bet kurioje mokslinėje taryboje, redkolegijoje ir t. t. figūruoja vis tos pačios pavardės, vis tų pačių kelių asmenų, gavusių habilituotų daktarų ir profesorių vardus.

Šiandien turintiems kitokių nei jie idėjų - tenka spausdintis kituose kraštuose ar pagal sovietmečio paprotį darbus dėti į stalčių iki geresnių laikų. Tačiau „geresni laikai“ Lietuvos architektūrologijoje gali ir nebeateiti, nes vis tie patys habilituoti daktarai, ir atrodo, kad kitų tiesiog nėra ir nebebus, dalyvauja doktorantūros komitetuose, vadovauja Lietuvos architektūros mokykloms. Tad, galima manyti, išsiugdys tinkamą pamainą, o mokytiniai toliau palaikys vis tuos pačius nepamainomus veikėjus.

Kaip veikia šiandieninė architektūrologijos kontrolės sistema?

Pavyzdžiui, vienintelis Lietuvoje tokiu mokslu užsiimantis Architektūros ir statybos institutas su Kauno technologijos universitetu rengė vienintelę kasmetę mokslinę konferenciją „Statyba ir architektūra“. Dalyviai buvo uoliai atrenkami, pranešimų tekstai cenzūruojami. Norintiems ką pasakyti apie Mažosios Lietuvos kultūros paveldo naikinimą reikėjo pristatyti išankstinį teigiamą atsiliepimą apie gerai žinomo architektūros profesoriaus, monopolizavusio Lietuvos pajūrio priežiūrą ir prisidėjusio prie tenykščio kultūros paveldo vertybių netekties, nuopelnus. Instituto administracijos paklusnus darbuotojas uždėjo rezoliuciją ant kritiško pranešimo teksto: „nerekomenduojama“. Tas pats administracijos darbuotojas, nebūdamas mokslininkas ir nelabai ką išmanydamas apie humanitarinio mokslo metodologiją ar tyrimo objektą - Mažąją Lietuvą, ėmėsi skirstyti tyrimo darbus į mokslinius ir nemokslinius.

Deja, cenzūros pakako ir už Architektūros ir statybos instituto sienų. Antai, 1997 m. rugpjūčio 20-23 d. Vilniuje vyko Antroji Baltijos studijų Europoje konferencija, kur skaitėm pranešimą apie normas ir vertybes posovietinėje Lietuvos architektūroje, kritiškai vertindami dabartinę padėtį ir architektūrologijos veikėjų veiklą. To vienintelio kritiško pranešimo tezės taip ir nebuvo atspausdintos kartu su kitomis. Jos paslaptingai dingo. Konferencijos rengėjams prof. A. Gaižučiui ir prof. O. Voverienei teko atsiprašyti už savo kolegas Menų sekcijoje.

Esame paskelbę nemažai straipsnių apie Lietuvos architektūros negeroves ir, matyt, dėl to susilaukėme nemalonumų. Kaip jau rašė „Mokslo Lietuva“, 1997 m. rugpjūčio 27 d. vakare M. Purvino prie namų laukė chuliganai. Tik kaimynams padėjus jie nespėjo baigti savo juodo darbo…

Architektūroje cirkuliuoja didžiulės pinigų sumos, čia tariamas lemiamas žodis skirstant sklypus, derinant leidimus statyboms Lietuvos pajūryje ar senamiesčiuose. Tad yra pagundų ir sandėriams, kurie kartais dangstomi skambiais moksliniais vardais ir titulais.

Kukliai nutylimi didžiųjų statybų Trakų istoriniame nacionaliniame parke, kur paežerėse „išdygo pilaitės“, tituluoti globėjai. Tik muziejininkų pasitarime į kampą spiriamas dėl Neringos miesto vyriausiojo architekto nuosavų rūmų Nidoje, greta T. Mano namelio, statybos anuometinis Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas A. Aukštuolis skėsčiojo rankomis: „Ką aš galėjau padaryti, jei taip nurodė vienas Neringos genplano autorių…“

Dabar norima, kad Lietuvoje būtų kuriamas pasaulinio lygio mokslas, bandoma vertinti iki šiol dirbusių mokslo institutų veiklą, siūloma įvairias administracines reformas. Tik tokių pertvarkymų organizatoriams vertėtų suvokti, kad atskiri Lietuvos mokslo barai itin skiriasi tarpusavyje - ir anaiptol ne publikacijų kiekiu tam tikruose leidiniuose.

Ten, kur egzistuoja tikrojo mokslo židiniai, tam tikri administraciniai pakeitimai galėtų suaktyvinti mokslinę kūrybą, pagerinti tikrųjų mokslininkų darbo sąlygas ir t.t. Taip atsargiai tarsi pažarstant malkas židinyje, galima tikėtis kaitresnės liepsnos. Bet jei toji liepsna tik iliuzinė – nelyg vaikiškoje pasakoje ant drobės nupiešta – ką tada padės užgesusių ar nepajėgusių įsidegti malkų stumdymas? Ar naujos mokslo reformos neliks vien propagandinių Potiomkino kaimų statyba, reformomis vardan reformų?

Ką šiandien matome Lietuvos architektūrologijoje?

Tai gal tik keliolika išties rimtai dirbančių mokslininkų ir mokslo darbuotojų, neslegiamų titulų bei metų naštos ir triūsiančių įvairiose institucijose. Bet kur kas didesnis pulkas nueinančių, ateinančių ar greta tikrojo mokslo tik sėkmingai gyvuojančių. Daugelis, švelniai tariant, tolokai nuo tikrojo mokslo ar net nemano į savo darbą žvelgti moksliškai. Dešimtmečiais tęsiami ir vilkinami Lietuvos kultūrai reikalingi darbai. O laikas tuščiai leidžiamas: lakstoma po konferencijas egzotiškose šalyse, pasakojama apie ypatingus pokarinės Lietuvos architektūros ir dažnai paties keliautojo laimėjimus, planuojamos ir vis neparašomos populiarios knygelės, neretai vadovėliuose iki šiol klastojama tikroji Lietuvos istorija, pagarbstomas carinės Rusijos paveldas, giriami nebūti laimėjimai, be gilios analizės vertinami sudėtingiausi reiškiniai…

Ar siūlomi administraciniai pertvarkymai nevirs vien priminimu apie žvėrių – muzikantų kvartetą kadais populiarioje pasakėčioje? Jei ir toliau Lietuvos architektūrologijai nebus tinkamai vadovaujama, ką beduos iškabų pakeitimai? Juk kitaip susėdus aniems muzikantams, griežimas nepagerėjo.

Kažkam turėtų rūpėti tikrojo mokslo daigų puoselėjimas ir Lietuvos architektūrologijoje. Tam reikėtų ir gilesnių postūmių, o ne iškabų pakeitimų. Atskirose architektūros srityse neturėtų būti jokio monopolio, cenzūros, darbų žlugdymo. Ir šito neįveiks paviršutiniška administracinė reforma. Nors ir civilizuotų šalių moksle pakanka šešėlinių, kartais visai negražių dalykų. Tačiau visa taip ir palikus, kažin ar sulauksime pasaulinio lygio mokslinės produkcijos. Negi kas nors iš tolimos šalies turi mums pasakyti: „Atsikvošėkite, Jūsų karalius nuogas…“