Prof. Edmundas Zavadskas

Pateikiu šią ilgą citatą, nes ji atspindi vieną iš pagrindinių Baltosios knygos autorių sumanymų - įkurti tikrai binarinę, o ne dualinę mokslo sistemą. Pagal binarinę sistemą universitetinės ir neuniversitetinės studijos pripažįstamos lygiavertėmis, tačiau skirtingomis. Universitetinės daugiau orientuotos į platų teorinį parengimą, kurio tikslas taip parengti absolventą, kad jis per labai trumpą laiką galėtų adaptuotis darbo vietoje ir jam nereikėtų papildomų studijų.

Neuniversitetinių studijų programos „yra skirtos rengti aukštos kvalifikacijos specialistus konkrečioms profesijoms“. Baltojoje knygoje akcentuojama, kad „tokių studijų absolventai neturėtų pakankamai nei žinių, nei įgūdžių platesnei darbo sferai. Jiems dėl vienų ar kitų priežasčių keičiant darbo profilį, tektų imtis papildomų studijų; aukštosios mokyklos jiems tada siūlytų kvalifikacijos tobulinimo - keitimo studijų ciklus arba kompensacines programas, įgalinančias asmenį pereiti į universitetinių studijų programas kvalifikaciniam bakalauro laipsniui įgyti“.

Nesunku cituotuose teiginiuose įžvelgti esminių prieštaravimų. Net Baltosios knygos projekte iš anksto lyg ir pripažįstama, kad baigę neuniversitetines studijas absolventai kelia nemažai problemų, susijusių su jų būsimuoju perkvalifikavimu.

Čia Baltosios knygos autoriai labai teisingai pastebi. Jau kelerius metus turime aukštesniąsias mokyklas. Yra teigiančių, kad šių mokyklų absolventai geriau parengiami konkrečiai darbo vietai negu universitetų absolventai. Tai tiesa. Universitetai dažniausiai savo absolventų ir nerengia konkrečiai darbo vietai. Tai labai gerai supranta užsienio firmos ir nesupranta Lietuvos firmos. Aukštesniosios mokyklos absolventas, nesuradęs darbo vietos, kuriai buvo rengiamas, dažniausiai pasimeta ir tampa bedarbiu.

Pavarčius Lietuvos statistikos metraštį nesunku įsitikinti, kad šiuo metu vienas trečdalis šalies absolventų - jaunųjų specialistų yra baigę aukštesniąsias mokyklas. Statistikos leidinyje „Švietimas, 1998“ pateikiama informacija apie bedarbius pagal išsimokslinimą 1997 m. rugsėjo mėnesį. Iš visų bedarbių tik 6,1 proc. yra baigę aukštąjį mokslą, 21,5 proc. - aukštesnįjį, 22,4 proc. - profesinį ir 29,6 proc. - vidurinį mokslą. Iš pateiktų duomenų matyti, kad aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų absolventų, tapusių bedarbiais, santykis visiškai priešingas parengtųjų skaičiui. Baigusių aukštesniąsias mokyklas bedarbių 3,5 kartų daugiau, lyginant su baigusiais aukštąsias.

Natūraliai kyla ir toks klausimas. Gal aukštesniųjų studijų absolvento rengimas mums labai pigiai kainuoja ir todėl racionalu rengti būtent juos? Pasirodo priešingai. Pagal statistinius duomenis vienam aukštosios ir aukštesniosios mokyklos dėstytojui tenka vidutiniškai 7,3 ir 7,1 studento. Paradoksalu, bet aukštesniosios mokyklos dėstytojai, dirbantys su vienos studijų pakopos studentais, nedirbantys mokslinio darbo, dirba su mažesniu skaičiumi studentų. Aukštųjų mokyklų dėstytojai rengia trijų pakopų absolventus: bakalaurus, magistrus ir daktarus. Dirbama su mažomis magistrantų grupėmis, o su doktorantais - labai daug individualiai. Aukštesniųjų mokyklų finansavimas siekia 60 proc. aukštųjų mokyklų finansavimo. Tai vėlgi visiškai nepagrįsta. Pertvarkant aukštesniąsias mokyklas, kaip pageidauja Baltosios knygos autoriai, reikia tikėtis, kad finansavimas dar labiau priartės prie universitetų finansavimo. Vokietijoje, kurioje egzistuoja tikra ta žodžio prasme reali, o ne deklaruojama binarinė sistema, universitetinės mokyklos studentui parengti skiriama maždaug 4 kartus didesnis finansavimas, lyginant su neuniversitetinės aukštosios mokyklos studentu. Šioje šalyje neuniversitetinėse mokyklose vienam dėstytojui tenka iki 40 studentų.

Pateikta informacija verčia susimąstyti, ar verta per daug žavėtis binarinės sistemos idėja. Keista, kai teigiama, kad tai visiškai naujas dalykas Lietuvoje. Taip nėra. Lietuvos techniškieji universitetai jau seniai rengia ne tik inžinerijos bakalaurus ir magistrus, bet ir inžinierius (4 metų profesinės studijos) bei diplomuotus inžinierius, kuriems ši kvalifikacija suteikiama dar po vienerių studijų metų. Vilniaus Gedimino technikos universitete taip rengiami skrydžių valdymo, orlaivių pilotavimo, priešgaisrinės saugos ir kiti inžinieriai konkrečiai darbo vietai. Taip rengiami specialistai KTU bei Klaipėdos universitete.

Vadinasi, de facto binarinė sistema Lietuvoje jau seniai egzistuoja. Tačiau egzistuoja universitetuose, kurie tikrai buvo ir yra pajėgūs tokius specialistus rengti.

Ar pajėgios būsimosios kolegijos, sukurtos aukštesniųjų mokyklų bazėje, tapti binarinės sistemos realizavimo pagrindu? Ar sugebės rengti specialistus pagal principą „lygiaverčius - bet kitokius“?

Baltosios knygos autoriai numato sukurti kolegijas, turinčias fakultetus, katedras, tuo pat metu numatydami, kad „kolegijų specializacija galėtų būti vykdoma tik tuomet, kai studentų skaičius tame regione yra labai didelis“. Negaliu suprasti, kaip nespecializuota kolegija gali sugebėti parengti specialistą konkrečiai darbo vietai? Be to, kokie fakultetai ir katedros gali būti nedidelėse kolegijose, kur nedaug dėstytojų? Jei orientuojamės į užsienio patirtį, turėtume kurti kolegijas, kuriose mokytųsi ne mažiau kaip 1000 studentų. Skaičiuojant 20-40 studentų vienam dėstytojui, tokioje kolegijoje turėtų dirbti 25-50 dėstytojų. Apie kokius fakultetus ar katedras galima kalbėti, kai kolegijoje dirbs tiek dėstytojų?!

Jei kalbame apie binarinę sistemą, tai yra apie absolventų lygiavertiškumą, turime suprasti, kad negali būti kolegijų, pretenduojančių rengti net magistrus, kuriose dėstytų ne mokslininkai. Lietuvos universitetams neleidžiama rengti magistrų, jei juose nedirba nustatytas būtinas skaičius profesorių, habilituotų mokslo daktarų. Apie kolegijų dėstytojų personalą Baltosios knygos autoriai kalba visiškai kitaip. Profesorių pareigybės kolegijose net nenumatomos, o docentu ar net kolegijos direktoriumi gali tapti net neturintis daktaro laipsnio asmuo su išlyga „jeigu nėra tos srities mokslų daktaro“. Suprantama, šią išlygą teks taikyti visą laiką, nes laisvų, neturinčių darbo mokslo daktarų Lietuvoje nėra ir vargu ar bus. Jau dabar dėl šios priežasties nemažai mokslininkų dirba keliose aukštosiose ir net aukštesniosiose mokyklose. Rektoriai ir direktoriai priversti priimti pageidaujančius dirbti antraeilininkus, kuriais mokslininkai noriai tampa dėl labai paprastos priežasties - mokslininko darbo visiško nuvertinimo. Paradoksalu, tačiau daugelis VGTU absolventų tik pradėję dirbti jau gauna didesnius atlyginimus, nei juos parengę docentai ir net profesoriai.

Ar galime tikėtis, kad numatomose įkurti kolegijose susiburs dėstytojų kolektyvai, atitinkantys elementarius reikalavimus: dėstytojas privalo būti bent viena išsilavinimo pakopa aukštesnis už savo studentą. Ar turės būsimųjų neuniversitetinių aukštųjų mokyklų dėstytojai nors menkiausią supratimą apie mokslą? Ar netaps tokios mokyklos galutinio mokslo devalvavimo įstaigomis? Tenka apgailestauti, tačiau Lietuvoje pastaraisiais metais kasmet ginama tik apie 150 daktaro disertacijų. Daugelis įgijusių mokslo laipsnį daktarų išeina dirbti kitur, ten, kur jų žinios geriau įvertinamos.

Nors mokslininkų darbas prastai vertinamas finansine prasme, Baltosios knygos autoriai sumanė, kad reikia atsisakyti ir profesoriaus, ir docento mokslo vardų, o palikti tik pareigas. Tokiu siūlymu suduodamas dar ir moralinis smūgis. Ar galima sakyti - buvęs rašytojas, kompozitorius, dailininkas? Net jau ir nebekuriantis menininkas juo išlieka, nes apie jo veiklą kalba kūrybinis palikimas. Ar tai nebetaikoma kūrybiškam mokslininkui - pedagogui?

Lentelėse ir diagramose pateikiami palyginimai apie Lietuvoje ir Lenkijoje naujai suteiktus mokslo vardus ir laipsnius. Visiškai akivaizdu, kad Lietuvoje padėtis gerokai blogesnė. Būtina prisiminti, kad Lietuvoje dirbančio aukštojoje mokykloje mokslininko amžiaus vidurkis jau pasiekė 53,5 metus. Kokią galimybę turime parengti aukštos mokslinės erudicijos dėstytojų pamainą, siekiant pakeisti išeinančius į pensiją aukštųjų mokyklų dėstytojus, kurių vien dirbančių aukštosiose mokyklose visu etatu yra apie 6600. Lenkija jau seniai kviečia dėstytojus iš Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos. Net ir turinti geresnius nei Lietuvoje mokslininkų rengimo rodiklius, Lenkija susirūpino jau egzistuojančiu aukštųjų mokyklų likimu.

Pagal „Rocznik statystyczny 1977", 301 psl.

Pagal Lietuvos mokslo tarybos duomenis

Paradoksalu, kad Lietuvoje Baltosios knygos rengėjai, numatydami įkurti naujas aukštąsias mokyklas, net nekalba apie kompetentingų dėstytojų šioms mokykloms parengimo galimybes. Jei Lietuvoje 3,7 milijono gyventojų kasmet parengiama 150 daktarų, tai Vokietijoje tokiam pat gyventojų skaičiui - daugiau 1000, tai yra 6,7 karto daugiau. Maždaug du kartus daugiau, lyginant su Lietuva, Vokietijoje ginama ir habilitacijų. Todėl Vokietijoje dėstyti neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose konkursine tvarka priimami mokslų daktarai, turintys ne mažiau kaip 5 metų darbo stažą po daktaro laipsnio įgijimo. Dėstyti universitetuose priimami apgynę habilitacijas. Turint tokius dėstytojus galima kalbėti apie tikrą binarinę sistemą ir apie taikomą principą lyginant universitetines ir neuniversitetines mokyklas „skirtingai, bet lygiavertiškai“. Tik po 25 neuniversitetinių aukštųjų mokyklų egzistavimo metų Vokietijoje pradedama kai kurioms jų suteikti magistrų rengimo teisę.

Baltosios knygos autoriai siūlo sugriežtinti reikalavimus daktaro disertacijoms. Ir pamiršta, kad universitetai daktarui rengti gauna tik lėšų doktoranto stipendijai ir profesorių atlyginimams ir nieko eksperimentams atlikti. Norai pagerinti daktarų rengimo lygį išties sveikintini. Tik kieno sąskaita tai galima įgyvendinti? Neskiriant pakankamo finansavimo - tik baigiančių doktorantūrą disertacijų ginimų mažėjimo sąskaita. Tai reikštų dar greitesnį aukštųjų mokyklų dėstytojų-daktarų amžiaus vidurkio didėjimą. Atsisakius docentų ir profesorių vardų, būtų panaikinti nors ir nedideli, bet dar esantys moraliniai stimulai tam nedaugeliui jaunų žmonių, turinčių pašaukimą dirbti mokslininko ir pedagogo darbą aukštojoje mokykloje. Mokslo vardų neatsisako ne tik lenkai, bet ir vokiečiai, kurie moka 10-15 kartų didesnius atlyginimus, o išėjusiems į pensiją dėstytojams suteikia labai geras socialines garantijas.

Labai norėtųsi, kad Baltosios knygos rengėjai įsiklausytų į argumentų, paremtų faktais ir skaičiais, kalbą. Visiškai nesuprantama, kodėl tokie drąsūs siūlymai daryti reformas pateikiami rimtai jų nemotyvuojant ir nenumatant galimų neigiamų pasekmių. Labai norėtųsi, kad būtų įsiklausoma ir į šios diskusijos dalyvių balsus, jų neignoruojant ir suprantant, kad pateikiamos abejonės yra tikrai pagrįstos, o diskusijos dalyvių tikslas - įtikinti Baltosios knygos rengėjus atsižvelgti į mokslo visuomenės reiškiamas pastabas.

Mums visiems - ir Baltosios knygos rengėjams, ir ją kritikuojantiems - pravartu įsiklausyti į genialaus poeto ir mokslininko J. V. Getės žodžius: „Žmogus tol klysta, kol gyvena žemėje; bet doras žmogus ir miglotuose siekiuose visada nujaus teisingą kelią,- jį parodo sąžinė ir širdis.“