Paweł Gierycz, Ph. D., „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje

Vasario pradžioje „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje lankėsi svečias iš Varšuvos – Informacijos apdorojimo centro (Ośrodek przetwarzania informacji) direktorius Paweł Gierycz, Ph. D. Šis Centras renka informaciją apie Lenkijos mokslo institucijas ir mokslininkus, akredituotas ir sertifikuotas laboratorijas, naujas technologijas, taip pat su moksline veikla susijusias organizacijas – fondus, draugijas, bendrijas, korporacijas ir pan. Glaudžiai bendradarbiaujama ir su technologijų perdavimo centrais, kurių Lenkijoje šiuo metu yra net 59. Kaip ta informacija renkama, kaupiama ir platinama iš pokalbio su p. P. Gierycz skaitytojas sužinos viename artimiausių laikraščio numerių. Šį interviu pradedame būtent nuo antrosios pokalbio dalies. Mat p. P. Gierycz su savo bendradarbiais į Vilnių atvyko su labai konkrečiais pasiūlymais ir būtų neteisinga jų iškart nepristatyti.

Pokalbis su svečiu iš Varšuvos - Informacijos apdorojimo centro direktoriumi Paweł Gierycz, Ph. D.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Gerbiamasis pone direktoriau, mūsų pokalbis bus informatyvesnis, jei pradėsime, ko gero, nuo svarbiausio klausimo: koks Jūsų vadovaujamo Centro ryšys su Europos Sąjungos Penktąja bendrąja programa (FRAMEWORK V)?
       Pradėdami Penktąją bendrąją programą, jau dalyvavome ir Ketvirtojoje programoje. Mūsų Centras rinko informaciją, kuri su ta Ketvirtąja programa susijusi. Kaip žinote, pokomunistinės šalys, dalyvavusios minėtoje programoje, savo finansavimo šaltinį turėjo per INCO-COPERNICUS programą. Jai buvo skiriamos gana ribotos lėšos - ne daugiau kaip kelias dešimtis tūkstančių ekiu projektui. Per INCO-COPERNICUS, sakyčiau, ES mokslo programos buvo selekcijonuojamos ne tik Lenkijoje, bet ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Norėjusiems dalyvauti Ketvirtojoje programoje tai nebuvo itin griežtas konkursas, bet veikiau norėta mūsų mokslininkus pratinti suvokti ES biurokratijos žaidimo taisykles.

Kuo Lenkijos mokslininkų dalyvavimas Penktojoje bendrojoje programoje skirsis nuo dalyvavimo prieš tai buvusioje programoje?
       Dalyvaujant Ketvirtojoje programoje ES siūlė savo projektus, o jau Lenkijos mokslininkai patys sprendė, kuriems šios šalies kolektyvams ar pavieniams mokslininkams dalyvauti juos vykdant. Ketvirtojoje programoje iš anksto buvo siūloma 19 atskirų mokslo krypčių (temų), ir norintys dalyvauti turėjo jų laikytis.
       Dalyvaujant Penktojoje programoje galimybių gausėja, tokio griežto skirstymo pagal temas nėra. Numatytos penkios pagrindinės temos, jos tarpdisciplininės. Pvz., pirmoji tema - „Gyvenimas ir žmogaus aplinka“, antroji - „Informacinė visuomenė“, trečioji - „Medicina ir jos reikšmė žmogui“, ketvirtoji - „Naujos technologijos“… Jau ir patys Lenkijos mokslininkai gali siūlyti ES savo projektus. Tiesiogiai tai gali daryti mokslininkų konsorciumai - tiek Lenkijos, tiek kitų šalių.

Kaip tai būtų daroma konkrečiai?
       Pavyzdžiui, susiburs Lenkijos, Lietuvos, o gal Latvijos, Čekijos ar kitos šalies įmonės su mokslinėmis institucijomis, sudarys mokslinį konsorciumą, pasiūlys projektą ir jį pateiks ES atitinkamam direktoratui. Jeigu projektui bus pritarta, tai jam vykdyti galima gauti lėšų iš ES.

Kokių sąlygų reikia laikytis, norint tapti Penktosios programos dalyviu?
       Jeigu Lietuva sumokėjo numatytą stojimo į Penktąją programą mokestį, tai taps programos tikruoju nariu ir galės joje dalyvauti tomis pačiomis teisėmis, kaip ir ES narės. Beliks sukurti su kitomis programos dalyvėmis konsorciumą. Lenkija stojimo mokestį, leidžiantį dalyvauti Penktojoje programoje, jau įmokėjo. Jeigu, kartoju, tą patį padarė ir Lietuva, tai mūsų šalys kartu jau gali kurti konsorciumus. Bet pageidautina, kad jo veikloje dalyvautų daugiau valstybių ir būtent ES narių - tada daugiau galimybių laimėti konkursą.

Kas vertins projektus?
       Briuselio ekspertai. Jie pasirenkami iš įvairių valstybių. Tačiau norėčiau pakomentuoti ir kai kuriuos kitus Penktosios ir Ketvirtosios programų skirtumus.
       Visiškai pasikeitė pažiūra į konsorciumų kūrimą. Norima, kad juos steigiant bendradarbiautų įvairių krypčių ir sričių mokslininkai, ir tas bendradarbiavimas būtų kuo efektyvesnis ir padėtų žmonėms. Tarkime, į konsorciumą įsitrauks biotechnologijos ir onkologijos institutai, taip pat aplinkos apsauga besirūpinanti institucija bei sociologai. Būtent toks įvairiapusiškumas ir yra stiprioji programos ypatybė.
       Penktosios programos temos yra daug įdomesnės ir patiems mokslininkams, nes jiems teks bendradarbiauti su visiškai kitos mokslinės veiklos sritimi. Tos sąveikos efektas turėtų būti akivaizdus. Lyginant su Ketvirtąja bendrąja programa Penktosios projektams skiriami išties nemaži pinigai - nuo 0,5 iki 1,5-2 mln. ekiu.

Neabejoju, kad Lietuvoje bus nemažai norinčių dalyvauti Penktosios programos projektuose ar net siūlyti savuosius projektus. Tačiau Jūs, pone direktoriau, tikriausiai pritarsite, kad norintiems dalyvauti labai reikalingi tam tikri įgūdžiai ir bent elementarios žinios. Kur būtų galima viso to įgyti?
       Lenkijos pavyzdžiu galiu pasakyti, kad tų žinių ir įgūdžių stinga beveik visiems pasiryžusiems dalyvauti Europos programose. Mūsų mokslo žmonėms būtinas tam tikras apmokymas. Jis, beje, nepigiai kainuoja, kadangi tenka kviesti ekspertus, kurie galėtų mūsų mokslininkų siūlymus teisingai įvertinti, patarti, kaip geriau teikti projektą, steigti minėtuosius konsorciumus ir t. t. Suprantama, jog viso to reikia mūsų žmones mokyti, ir būtent mes tokią paslaugą šiuo metu galime Lietuvos mokslininkams suteikti. Tai ir yra vienas šios mūsų kelionės į Lietuvą tikslų - pristatyti naują mūsų kaimyninių šalių mokslininkų bendradarbiavimo galimybę.

Gal papasakotumėte išsamiau? Kur tie apmokymai vyktų? Kaip ir kokiomis sąlygomis Lietuvos mokslininkai galėtų į juos patekti? Pagaliau kiek tai kainuotų?
       Per Stepono Batoro fondą Lenkijoje mūsų Centrui pavyko išsirūpinti lėšų tam, kad galėtume organizuoti tokios paslaugos pageidaujančių Lietuvos mokslininkų apmokymus. Sąlyga viena - tas apmokymas turėtų vykti būtent Lenkijoje. Tai galėtų būti, pvz., trijų dienų seminaras. Fondas apmokėtų Lietuvos mokslininkams kelionės ir pragyvenimo Lenkijoje bei ES ekspertų kelionės ir darbo išlaidas. O Lenkijos mokslininkai mokės tik už dalyvavimą seminare.
       Lenkijai nauda ta, kad ji galės nemokamai naudotis ES ekspertų paslaugomis. Lietuvos ir Lenkijos mokslininkai tokių seminarų metu bendraudami galėtų numatyti ir jiems abipusiškai naudingo bendradarbiavimo galimybes. Gal taip atsirastų net būsimo konsorciumo užuomazgos. Mūsų nuomone, tai labai gera galimybė, kuri turėtų sudominti lietuvius. Nieko nemokėdami ir nerizikuodami prarasti, jie bet kuriuo atveju gautų naujų žinių.

Kodėl su šiuo pasiūlymu Jūs atvykote būtent į Lietuvą?
       Nebūtinai tai turėjo būti Lietuva. Gauti George Soroso pinigai, kurie gali būti panaudoti programai „Rytai - Rytai“ per minėtą Stepono Batoro fondą. Šios lėšos gali būti naudojamos bet kurioje buvusios Tarybų Sąjungos valstybėje. Mums nekyla jokių abejonių, kad Lenkijos ir Lietuvos mokslininkų ryšius būtina plėtoti. Šiuo metu jie nėra pakankami. Jei atsiranda gera galimybė juos pagerinti, tai kodėl nepasinaudojus? Tuo labiau, kad ir tokių kontaktų galimybė šiuo metu yra labai palanki. Štai kodėl pradedame nuo Lietuvos. Puikus šansas mokytis mums ir jums.

Pone direktoriau, Jūs lankėtės kai kuriose Lietuvos mokslo institucijose bei įstaigose. Ką apie tuos susitikimus galvojate?
       Lietuvoje jau turėjome keletą susitikimų, kurie mums teikia vilčių. Lankėmės Lietuvos mokslininkų sąjungos institute, Vidaus reikalų ministerijos Informatikos departamente, Informacinių technologijų institute. Lankysimės reformų ir savivaldybių ministerijos Informatikos departamente. Beje, Vilniuje pabuvojome ir visuomeniniame Lenkų sąjungos universitete.
       Mums atrodo, kad vaisingiausiai bendravome Mokslininkų sąjungos institute, kur mus iškart suprato ir su kuriuo, galimas dalykas, ateityje bendradarbiausime glaudžiau. Be to, mūsų Informacijos apdorojimo centras numato ir konkrečią programą, kurią žada atlikti su Informacinių technologijų institutu Vilniuje.
       Apskritai Vilniuje užmegztus kontaktus vertinčiau teigiamai. Visų institucijų atstovai, su kuriais teko bendrauti, gerai žino savo poreikius ir, manau, galėtų būti lygiaverčiai Lenkijos institucijų partneriai.

Jeigu Lietuvos mokslininkams, norintiems dalyvauti Penktojoje bendrojoje programoje, būtų rengiami apmokymai, tai, matyt, reikėtų ir Lietuvoje tam tikro struktūrinio padalinio, kuris padėtų sutelkti norinčius tobulintis, atliktų kitus organizacinius darbus. Ką apie tai manote? Gal Lietuvos mokslininkų sąjungos institutas ir galėtų būti toks centras mūsų šalyje?
       Ko gero, tai būtų prasminga.

Ko šiuo metu mums reikėtų imtis, kad šis lenkų pasiūlymas įgautų tam tikrą pagreitį?
       Reikėtų surinkti informaciją, kiek žmonių norėtų mokytis, iš kokių institucijų ir kokio lygio tai turėtų būti mokymas. Ar reikia bendro pobūdžio žinių, o gal ir konkrečių Penktosios programos temų, projektų rengimo, konsorciumo organizavimo pagrindų? Galima rengti ir kelis seminarus iš eilės - bendro pobūdžio ir vėliau konkretizuojant tolesnius užsiėmimus. Tokius dalykus pirmiausia ir reikėtų išsiaiškinti šios veiklos organizatoriams Lietuvoje.

Jūsų, pone direktoriau, nuomone, kokios Penktosios programos kryptys galėtų būti perspektyviausios bendradarbiaujant Lenkijos ir Lietuvos mokslininkams?
       Man sunku atsakyti, nes nesu tų sričių žinovas. Man geriausiai pažįstama informacinių technologijų sritis. Todėl aš pasisakyčiau visų pirma už informacinės visuomenės kūrimo projektus. Beje, būtent ši sritis yra labai vertinama ir ES, nes jos biudžetas sudaro ketvirtadalį viso Penktosios programos finansavimo. Manau, kad informacinės visuomenės kuriant Lenkijos ir Lietuvos mokslininkai galėtų sėkmingai bendradarbiauti.
       Svarbu turėti minty, kad ES Bendrosios programos ilgalaikės, gal jos keis savo formą, bet joms bus skiriama vis daugiau lėšų. Mūsų valstybėse mokslui skiriama per mažai lėšų. Todėl noriu paskatinti visus Lietuvos mokslininkus, kad jie siektų į tas programas įsitraukti. Turime priprasti visai prie kito pobūdžio darbų, finansuojamų ne iš valstybės biudžeto, bet iš kitų šaltinių.
       Dalyvavimas ES programose mūsų mokslininkus skatina įsitraukti į šiuolaikines tyrimų kryptis, palengvins kelią dalyvauti ir kitose būsimose programose, nes juk kas ketveri metai skelbiama vis nauja programa - bus ir Šeštoji, ir Septintoji bendrosios programos. Nesame tiek turtingi, kad galėtume dirbti ne Europos programose, tam naudodami vien tik savo šalių biudžeto lėšas. O Penktoji programa rodo, kas aktualu ir daroma Europoje. Taigi net ir mokymosi tikslu mums labai svarbu toje programoje dalyvauti, nes tada tapsime ES mokslo institucijų lygiaverčiai partneriai.

G.Zemlicko nuotrauka