POSTMODERNIZMO PASAULIS

Mintys iš Tarptautinio menų miesto sugrįžus (1)


Algirdas Gaižutis Versalyje 		„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas - Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akademikas Algirdas Gaižutis. Meno istorikas, filosofas, daugelio knygų autorius, du mėnesius praleido Paryžiuje, Tarptautiniame menų mieste - Cité Internationale des Arts.

Tyrinėdamas žymaus menotyrininko dr. Jurgio Baltrušaičio kūrybą, kaupdamas medžiagą kultūrologiniams savo darbams A. Gaižutis turėjo progos lankyti ne tik pasaulinio garso muziejus ir parodas, bet taip pat ir giliau susipažinti apskritai su postmodernistinėje visuomenėje vykstančiais procesais. Apie tai profesorius kalbasi su laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi Gediminu Zemlicku.

Įsitvirtina meno kūriniai antrininkai

Ką Paryžius prieškaryje reiškė Lietuvos dailininkams, menininkams ir apskritai intelektualams, lyg ir žinome. Šiandien, kai mūsų žmonėms atsivėrė visas pasaulis, Paryžiumi lyg ir nieko nenustebinsi. Vis tik paklausiu: ką ši stažuotė reiškė Jums, meno istorikui, mokslo žmogui?
       Tarybiniais metais, jeigu vienas kitas lietuvis sugebėdavo išvykti į Paryžių, tai išties atrodydavo, kad atranda naują žemyną. Šiuo metu daugelyje Europos valstybių studijuoja mūsų jaunimas, rašo disertacijas, tad ir Paryžius lengvai pasiekiamas. Bet man pačiam ši stažuotė labai svarbi ir reikalinga. Juk dirbant menotyros srity - tegu tai bus istoriniai meno tyrinėjimai ar teoriniai svarstymai - didelę reikšmę turi tam tikras empirinis patyrimas. Regėjimas tų pačių meno reiškinių, kur jie gimę, eksponuojami ir kur suvokiama jų didžiulė vertė. Daug XX a. pab. meno vertinimų ir sprendimų, samprotavimų apie menus atsiranda ir nemačius tam tikrų kūrinių, apie kuriuos žmonės rašo arba kuriuos analizuoja.

Taip atsiranda antrinis, atrajojamas produktas - jeigu neišsigąsime tokio ekspresyvaus pasakymo?
       Iš tikrųjų. Dar 1936 m. Valterio Benjamino (Walter Benjamin) parašyta knyga „Meno kūrinys techninės reprodukcijos amžiuje“ šią problemą iškėlė ir nuodugniai nagrinėjo. Atsiradus techninei reprodukcijai, tas meno kūrinių antrininkų gausumas tampa begalinis. Specialistas vis dėlto turi kalbėti apie pirminius dalykus – kūrinių originalus, tam tikras mokyklas, sroves, estetinių idėjų sklaidą.
       Todėl šiuo požiūriu man buvimas Paryžiuje buvo labai svarbus. Asmeninę patirtį tokia kelionė nepaprastai praturtina. Ten būdamas susidūriau su daugybe meno reiškinių, apie kuriuos būdamas Lietuvoje svarstydavau vienaip, o vis tik įsigilinęs, suvokęs istorinį kultūrinį kontekstą, kai kuriuos savo ankstesnius svarstymus ir išvadas jau dabar galėčiau šiek tiek pakoreguoti.
       Štai kodėl pažintis su pagrindiniais Europos muziejais, ten sukauptomis kolekcijomis ir naujomis parodomis meno istorikui, teoretikui, meno filosofui, kultūrologui yra reikalingi kaip oras ir vanduo. Neatsitiktinai visi didieji menotyrininkai yra ir keliauninkai po pasaulį. Kitaip negali susidaryti nuodugnesnės nuomonės apie architektūrą, dailę ar kitus menus.

Pačioje Paryžiaus širdyje


R. Dufy didžiulė, įspūdinga panorama
„Elektros fejėrija“, sukurta 1937 m.
Pasaulinei parodai Paryžiuje.
Eksponuojama Šiuolaikinio meno
Paryžiaus miesto muziejuje 		Kur gyvenote Paryžiuje ir ką ten konkrečiai veikėte?
       Gyvenau vadinamame Tarptautiniame menų mieste arba centre - Cité Internationale des Arts. Jis įkurtas Prancūzijos vyriausybės tam, kad Paryžiuje galėtų susitelkti iš įvairių pasaulio šalių menininkai, meno istorikai, teoretikai, kad jie galėtų bendrauti, dalyvauti įvairiose diskusijose ir kartu suprastų ypatingą prancūzų kultūros, europinio meno reikšmę. Centras įkurtas pačioje Prancūzijos širdyje, nuo jo iki Paryžiaus ašies - Dievo motinos katedros (Notre-dame de Paris) - penkios minutės kelio.

Kaip tas Menų miestas atrodo?
       Tarptautinis menų miestas, arba centras, įsikūręs kvartale, kurį sudaro gal 5 ar 6 namai, kiekvienas po penkis aukštus neskaitant vieno požeminio. Miestas susideda iš atskirų šalių meninių dirbtuvių. Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, gavo teisę 99 metams nusipirkti šiame mieste vieną ateljė. Tai vienas pakankamai didelis erdvus darbo kambarys, kuriame menininkai gali tapyti, muzikuoti ar dar ką daryti. Tai pat yra miegamasis, virtuvė, prieškambaris, vonia - toks butas pačiame Paryžiaus centre. Lietuvos ir Vokietijos ateljė yra šalia. Centre yra daug įvairiausių laboratorijų garso ir vaizdo, fotografijos darbams, o svarbiausia – pavydėtina atmosfera kūrybai ir pažinčiai su Paryžiaus meniniu gyvenimu.

Kaip į tą Menų miestą patenkama? Kaip ta kultūrinė įvairių tautų apytaka organizuojama? O gal ji vyksta savaime, priklauso nuo pačių į šį miestą gyventi ir dirbti atvykstančių meno žmonių iniciatyvos?
       Priklausomai nuo to, kokios tradicijos šalyje susidaro, cirkuliuoja ir ta žmonių kaita. Lietuvos meno žmonės dažniausiai keičiasi kas du mėnesiai. Tos meno dirbtuvės įkurtos puikiai, galima jose įsikurti su žmona ar vaiku - vieną šeimos žmogų leidžiama kartu pasiimti. Menininkai susirenka iš viso pasaulio. Šalia gali gyventi japonas, Lotynų Amerikos ar Europos atstovas - marga publika. Be to, ir skirtingiausio amžiaus, nes šalia labai jauno ir talentingo, daug vilčių teikiančio menininko gali atsidurti ir pripažintas klasikas iš kitos šalies. Kai kurios valstybės pasiunčia savo atstovus net pusmečiui.

Per skirtingo amžiaus, rasių ir tautų atstovus bendrauja skirtingos pasaulio kultūros?
       Iš tiesų, tai skirtingų kultūrų bendravimas, bet vyksta ir labai gražus gyvenimas pačiame centre. Per penkis aukštus kiekviename name yra daugybė parodinio ploto, tad naujos parodos atidaromos kone kas savaitė ir net kas kelios dienos. Tai dailės, fotografijos, audio-vizualinių menų, instaliacijų ir daugybė kitokių parodų. Be to, kiekvieną vakarą koncertai, diskusijos, vakaronės su prancūziško vyno taure, įvairiais sūriais ir moliuskais.


Tarptautinio menų centro vaizdas 		Ar patys atvykę kūrėjai ir yra tų parodų rengėjai?
       Arba jie patys atsiveža savo darbus, arba eksponuoja per tą laiką Paryžiuje sukurtus kūrinius. Per mėnesį kitą dailininkui gal ir sudėtinga ką nors prifantazuoti, bet per pusmetį galima ir nemažai padaryti.
       Parodos nuolat keičiasi, o kadangi vyksta pačiame Paryžiaus centre, tai labai aukštai kotiruojamos. Paryžiaus galerijos labai griežtai tvarkomos, yra jų tam tikras reitingas.
Jeigu koks nors dailininkas eksponavo savo darbus Paryžiuje, tai meno žinovams tas nesvarbu ir ne kažin ką reiškia. Pirmiausia klausiama, kokioje galerijoje eksponavai, kokia galerija ar koncerų salė atvėrė tau duris. Lietuvoje menininkai dažnai parašo, jog vieno ar kito darbai buvo rodomi Paryžiuje - tai tuščias garsas. Svarbu pačios galerijos kokybė. Cité Internationale des Arts galerijos yra labai vertinamos, nors parodos gan skirtingo meninio lygio, kadangi skirtingi žmonės, skirtingos kultūros ir net civilizacijos.

Madame S. Brunau tęsia tėvo pradėtą darbą

Kieno ši idėja - įkurti Tarptautinį menų miestą?
       Pačios idėjos autorius buvo vienas Šarlio de Golio bendražygis – Feliksas Briuno (Brunau), diplomatas ir meno mecenatas, didelis kultūrininkas. Jo duktė, intelektuali ir žavi garbaus amžiaus dama, yra šio Tarptautinio menų miesto generalinė direktorė. Man buvo labai įdomu su ja pasišnekėti. Beje, madame Simone Brunau išsakė gražią mintį, jog prancūzai esą niekada nepripažinę Lietuvos sovietinės okupacijos 1940 m., jaudinęsi ir piktinęsi dėl jos.

Prancūzai nepripažino, o Prancūzijos vyriausybė Lietuvos ambasados pastatą atidavė Tarybų Sąjungai. Ligi šiol mūsų valstybė negali atgauti jai teisėtai priklausančios nuosavybės.
       Matyt, Cité Internationale des Arts lietuviškoji ateljė yra šioks toks palankumo gestas Lietuvai, nes tokios ateljė neturi nei estai, nei latviai, nei lenkai. Daugybė valstybių norėtų ją turėti. Nusipirkti tą ateljė padėjo Lietuvos Vyriausybė ir JAV lietuviai, bet turiu pasakyti, kad mokestis buvo nedidelis. Paryžiaus centre turėti tokias puikias sąlygas kūrybai už mums prieinamą kainą - tai didžiulė parama. Madame S. Brunau man sakė, jog prancūzai su Lietuva nuo seno turi labai gerus santykius.
       Mums kalbantis priminiau, kad lietuviai ir pačiai Prancūzijai yra labai daug davę. Tai poetas Oskaras Milašius, vienas semiotikos pradininkų prof. Algirdas Julius Greimas, menotyrininkas, Sorbonos universiteto profesorius dr. Jurgis Baltrušaitis ir kt. Tai pirmo ryškumo pasaulinės literatūros, mokslo žvaigždės.

Kalbant apie istorinę Lietuvą tikriausiai galima priminti Prancūzijoje kūrusius Sutiną, Šagalą ir daug kitų meno pažibų, kurie vienaip ar kitaip susiję su mūsų kraštu.
       Ir Sutinas, ir Šagalas, ir Lifšicas, ir Levinas, garsus psichologas ir filosofas iš Panevėžio, ir daugybė kitų įvairiais laikotarpiais gyveno ir kūrė Prancūzijoje. Išvardijęs tris pirmuosius turėjau mintyje daugiau tautinius „grynuolius“, būtent lietuviškos kilmės žmones. Jei prisiminsime ir kitų tautų atstovus, ypač lenkus, gimusius ir gyvenusius Lietuvoje, o vėliau turtinusius Prancūzijos kultūrą, mokslą ir meną, tai tas sąrašas bus gerokai ilgesnis.

Nežinau, kas prilygtų Milašiui

Bet ar skiria prancūzai Lietuvos žemės pasiuntinius iš daugybės kitų šalių ir tautų atstovų? Kiek ir kaip jie suvokia Lietuvą? Kaip nepažįstamą ir tik kažkur pasąmonėje glūdinčią oikumeną?
       Žinot, man atrodo, kad Lietuvą prancūzai kažkiek vis tik suvokia, kaip mįslingą ir kiek patrauklų kraštą dar nuo Prospero Merimė „Lokio“ laikų. Arba Adomo Mickevičiaus poezija ir ypač Oskaro Milašiaus poezija – ten Lietuvos vizija yra be galo subtiliai perteikta. Kitą tokį genialų poetą, kaip Oskaras Milašius, sunku ir įsivaizduoti - nežinau, kas jam galėtų prilygti. Todėl jo prancūzakalbė poezija, Lietuvos krašto vizija mąstymą ir jausmą perteikia be galo patraukliai. Prancūzų intelektualai, ko gero, Lietuvos vaizdą būtent per tokius O. Milašiaus vaizdus ir susidarė.
       Jei pažvelgsime į Pjero Laruso (Larousse) vienatomę ar didžiąją penkiatomę enciklopediją, tai juk aiškiai pasakyta, kad O. Milašius, Jurgis Baltrušaitis - lietuvių kilmės. Taip pat ir kitose enciklopedijose. Pagaliau juk ir visose savo leistose knygose Jurgis Baltrušaitis niekur savo pavardės nesuprancūzinęs, išsaugojo lietuvišką rašymo formą.

Lankyti parodą?
Vadinasi, studijuoti


Centrinė garsiojo impresionistų
muziejaus, buvusios geležinkelio
stoties, d’Orsey salė 		Jeigu neprieštarautumėte, tai Jurgiui Baltrušaičiui skirsime atskirą pokalbį, kadangi būtent šio menotyrininko kūryba, kiek žinau, ir buvo svarbiausias Jūsų kelionės į Paryžių tikslas. Dabar gal pakalbėkime apie parodas, kurias aplankėte Paryžiuje.
       Per tą laiką aplankiau gal 50 parodų - dabar šis skaičius man pačiam jau sunkiai įsivaizduojamas. Buvo nepaprastai intensyvus metas, kadangi man lankyti parodą, vadinasi, studijuoti. Tai darbas, akies ir minties triūsas. Tam tikri pastebėjimai, rašymas, aktyvi veikla.
       Ką tuo noriu pasakyti? Gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kurį teoretikai, istorikai, apskritai intelektualai suvokia kaip postmoderną. Tačiau Paryžius yra Paryžius, jis neskuba kuoktelėti nuo naujovių. Jame ypač gerbiama visa tai, kas amžių patikrinta, gerbiamos tos vertybės, kurios surado kultūros fundamentą, intensyvaus dvasinio gyvenimo fundamentą.
Čia postmoderno yra tiek, kiek jo reikia. Mūsų spaudoje, pvz., „Literatūroje ir mene“, neseniai teko skaityti įdomų prof. Vytenio Rimkaus pasamprotavimą apie vadinamuosius „postmodernistus“, kurie Šiauliuose nežinia ką įvardija kaip meno kūrinį ir arogantiškai tyčiojasi iš publikos, kad ši nieko nesupranta. Tokio greitai iškepto „postmodernizmo“ Lietuvoje gali rasti labai daug. Jo yra Šiuolaikinio meno centre, G. Soroso fondo rengiamose parodose, kur ribą tarp meno ir nemeno labai sunku nustatyti ir, gink Dieve, aš nesiimu to daryti. Kur prasideda menas, kur baigiasi - nuolat gyva ir sudėtinga problema.

Pagaliau tai juk ir sąmonės problema?
       Ir sąmonės, ir kultūrinių tradicijų, netgi visuomenės atvirumo ir uždarumo pasauliui dalykai - daug kriterijų. Bet štai kuo noriu pasidalyti. Vadinamasis postmodernas - tai nėra vien tik meno reiškinys. Aš daug studijavau įvairių teoretikų darbus – prancūzų ir kitų šalių filosofų, kultūrologų - ir priėjau štai kokios išvados. Kai dabar kalbame apie postmoderną, tai reikia kalbėti apie postmodernią visuomenės sanklodą. Postmodernizmo kriterijus perimamas ne vien meniniam gyvenimui ar meninei kultūrai. Juk galima kalbėti apie postmodernizmą netgi diplomatiniuose santykiuose tarp šalių, politikoje, edukaciniuose procesuose, žmogaus mąstyme. Yra tam tikrų ypatumų ir savitumų, kurie charakterizuoja visuomenės būvį XX a. pabaigoje.

Operuoti pasenusiomis sąvokomis – tai ne postmodernu


Paryžiaus modernaus Défense kvartalo
vaizdas su naująja Arka 		Postmodernizmas - tai gyvenimo ir mąstymo būdas?
       Taip, tai labai sudėtingas reiškinys. Postmodernizmas mąstyme - kas tai yra? Tai atsisakymas tradicinių prieštarų. Antai dabar kai kurie filosofai įrodinėja, kad pasaulis, kaip mūsų proto konstruktas, kaip tikrovė, smarkiai pasikeitė. Anksčiau gyvavo griežta prieštara Rytai - Vakarai, kapitalizmas - socializmas, kairieji - dešinieji ir kt. sąvokos. Jos atspindėjo tam tikrą realybę.

       Dabar labai griežtai operuoti tokiomis sąvokomis, kaip, sakykime, kairieji ir dešinieji, ne tik kad nedera, bet ir parodo žmogaus provincialumą, netgi kartais visišką bukumą, savotišką gatvės filosofiją. Kai kurie užsienio filosofai ir sociologai įrodinėja, kad nebėra šitos tikrovės - nėra komunizmo ar vadinamojo socializmo, nėra ir tikro kapitalizmo bei grynos rinkos. Pasaulyje įvyko daug permainų ir norint jas perprasti reikia vengti kategoriškumo. Tiesa slypi pustoniuose.

Tai kas tada yra, jeigu nebeliko kertinių mūsų mąstymo atsparos taškų? Pasaulis integravosi ir viskas persipynė? Atsidūrėme vėl pirminio chaoso būvyje?
       Dar galime kalbėti, kad yra socializmo reliktai, Fidelis Kastro ar kiti diktatoriai. Bet net Kinija jau kitaip tvarkosi ir gali tapti viena labiausiai klestinčių kito amžiaus šalių. Nors komunistinių idėjų salelių dar gali atsirasti ir atsiranda Lotynų Amerikoje ar kituose žemynuose, bet buvusios tikrovės jau nebėra. Vadinasi, kalbant apie visuomenės socialinę struktūrą, istorijos eigą, operuoti buvusiomis stipriomis priešpriešomis ir kategorijomis jau nedera - tai ne postmodernu.

Kuo tada operuoti? Juk antraip greitai išvis nesusikalbėsime.
       Postmoderno teoretikai, kalbėdami apie mąstymą ir susikalbėjimą, pažymi, kad požiūrių gali būti pakankami daug. Jie gali koegzistuoti. Nėra vienos tiesos arba vienintelio kelio, vedančio į vadinamąją absoliučią tiesą. Šia prasme pasaulyje daug kas keičiasi, ir mes tai turime pripažinti ir stengtis kuo geriau išnaudoti savo laikmečio, šios dienos galimybes.

Vakaruose multikultūriškumas – akivaizdus reiškinys

       Prancūzijoje, kaip kultūrologas ir menotyrininkas, susidūriau štai su tokiu dalyku. Yra daug literatūros, parašytos kultūrologų, kultūros istorikų, teoretikų ir filosofų, skirtų multikultūriškumui. Lietuvoje ši sąvoka nėra itin paplitusi, net nelabai įteisinta, kadangi mūsų tikrovė ne taip ryškiai multikultūriška.
       Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje kultūros multikultūriškumas - akivaizdus reiškinys. Tai faktas. Prancūzijos miestuose yra ištisi kvartalai, kuriuose gyvena arabų kilmės žmonės, o Vokietijoje turkų tikriausiai yra tiek, kiek Lietuvoje gyventojų. Į Europos valstybes implantuotos tarsi ištisos šalys.
       Galvoju: kodėl pasaulyje tiek gausu tos literatūros - istorinės, pedagoginės, teorinės ir visokios kitokios? Todėl, kad iškilo didžiulė mūsų amžiaus - postmodernistinio laikotarpio - problema. Kaip iš tikrųjų sugyventi po viena saule ir vienoje šalyje žmonėms, kurie ne tik skirtingų tautybių, rasių, religijų, kultūrinių tradicijų ir orientacijų? Problema akivaizdi ir labai aktuali, nes atviras pasaulis, į kurį einame, yra ir viliojantis, ir sukeliantis daugybę sunkumų. Kaip išsaugoti savo etnosą ir kultūrą, kad jai ryškios įtakos nedarytų kitų tautų atstovai? Kaip tas kultūras suderinti? Pagaliau kaip susikalbėti žmonėms, kurie likimo suvesti į vieną bendriją?

Gal Jūs, Profesoriau, ir galėtumėte pasiūlyti atsakymus? Juk iš to, kaip šiuos klausimus formuluojate, akivaizdu, kad apie tai esate daug mąstęs.
       Šiuo metu baigiu knygą, kurią seniai pradėjau rašyti. Tik nežinau, kaip aš ją pavadinsiu - Kultūros filosofija, Kultūros topologija, Kultūros apologija, o gal Kultūros topas. Gyvendamas Paryžiuje ir dalyvaudamas įvairiuose renginiuose, skaitydamas autoritetų knygas supratau, kodėl minėtos literatūros yra tiek daug. Mums tos europinį žemyną kankinančios problemos ligi šiol dar nebuvo aktualios, nes gyvename sunkų ir ganėtinai skurdų gyvenimą.

Tačiau Lietuvoje juk gyvena daugelio tautų atstovai. Vos gimę mūsų vaikai patenka į įvairiakalbę aplinką.
       Tos tautos, kurios nuo seno gyvena Lietuvoje, ypatingų problemų nesukelia. Visose pasaulio valstybėse vieni šalia kitų gyvena daugelio tautų atstovai. Bet XX a. antroje pusėje, kai Vakarų Europa tapo besienė, atvira, į ją visomis galimomis priemonėmis ir būdais plūstelėjo įvairiausių emigrantų naujos populiacijos. Kaip atvykėliams ir seniesiems krašto šeimininkams sugyventi, sutvarkyti tarpusavio santykius, kaip orientuoti mokyklų ir įvairių švietimo įstaigų mokymo programas, kai vienoje klasėje sėdi skirtingų žemynų, tikėjimų atstovai? Problema itin aktuali ir visai nepaprasta.
       Kai tik Lietuva susitvarkys savo ekonominę būklę, tai neabejoju, kad iškart pasijusime gyveną besienėje atviroje visuomenėje. Bemat susidursime ir su tais klausimais, kurie nuolat ir labai gyvai aptarinėjami garsių kultūrologų.

(bus daugiau)

Nuotraukos iš A. Gaižučio asmeninio albumo