Kultūros balsas garsiausias pavojaus akimirką
 Ar garsus šiandien humanitarų, intelektualų balsas? Poetas M. Martinaitis tarp kolegų Vilniaus universiteto Filologijos fakultete |
Per pastaruosius metus, kai tekdavo lankytis Lietuvos mokslo tarybos posėdžiuose, taip ir nepavyko igirsti Tarybos nario, Vilniaus universiteto docento Marcelijaus Martinaičio balso. Poetas į posėdžius ateidavo visada laiku, įdėmiai klausydavosi kalbėtojų, bet pats į tribūną nekildavo, retai iš vietos pašokdavo. Todėl sutarus pasikalbėti su poetu Nacionalinės premijos įteikimo proga, pirmas klausimas jau sukosi ant liežuvio galo: Ar Jums jauku Mokslo taryboje, ar neslegia čia nagrinėjamos temos, o gal ir pati aplinka?" Juk prieš kelis dešimtmečius M. Martinaitis vienoje knygoje, prisistatydamas skaitytojams, prisipažino jaučiąs baimės kompleksą, kai tenka būti tarp labai isilavinusių žmonių. Ir visgi po vasario 8 d. labai karšto" Mokslo tarybos posėdžio, kuriame buvo nagrinėjama oro uosto statyba Kuršių nerijos nacionaliniame parke, toks iš anksto parengtas klausimas būtų nuskambėjęs visai ne vietoje. |
Istorija kartojasi
Gerb. Poete, dar niekada Mokslo tarybos posėdžiuose nemačiau Jūsų tokio susijaudinusio ir užduodančio tiek daug klausimų savo oponentams.Oro uosto statybos Kuršių nerijos nacionaliniame parke reikalai rūpi ne man vienam. Šiandieniniame Lietuvos mokslo tarybos posėdyje ir kiti nariai šokinėjo iš vietos, klausinėjo, kalbėjo. Savaip užgauna toks staiga išmestas kieno nors projektas, kuris, pasirodo, jau įgyvendinamas: ir pinigai paskirti, ir statybos pradėtos. Visuomenė informuojama, kad jau mažai ką gali padaryti, nes projektai seniausiai suderinti, patvirtinti ir vykdomi.
Kalbu ne vien apie tą nelemtą oro uostą Neringoje. Iš nesenų laikų esu įgijęs šiokios tokios patirties. Ne vieną kartą yra tekę stabdyti įvairiausius projektus senamiesčio gatvių griovimą ir naujų tiesimą (pvz., per Rasų kapines ar siūlant platinti Liejyklos gatvęVilniuje), garažų statybas istorinėje miesto dalyje, griovimus Tilto gatvėje ir pan. Susikaupė daug dokumentų, kuriuos rašėme mes, kultūros žmonės, protestuodami prieš tas statybas, griovimus. Mus kvietė, barė, koneveikė, grasino.
Dabar vėl panašiai. Neseniai vėl tie patys būrėmės dėl tos pačios Tilto gatvės ir dėl to paties.
Seniau taip pat būdavo slapta veikiama. Tik atsitiktinai sužinodavome, kad kažkas griaunama ir jo vietoje ruošiamasi statyti. Kultūros, mokslo žmonės tuoj susiburdavo ir pasipriešindavo.
Štai ir vėl kabinetuose kažkas sugalvojama, susitariama, pačių pasitvirtinama, pasirašoma, pasiskiriami pinigai ir tyliai pradedama statyti. O kaip po to betoną išsprogdinsi?
Sovietiniai valdininkai savaip bijodavo visuomenės nuomonės, nes tie faktai galėdavo pakliūti ir pakliūdavo į pogrindinę spaudą, užsienio radiją. O dar ir Maskvos baimė. Dabartiniai valdininkai jaučiasi labai saugiai, gerai užsibarikadavę šūsnimis popierių, parašų, projektų.
Vien tik auksas valdo mus
Gerb. Poete, Jūs remiatės savo asmenine patirtimi, nesena praeitimi, kai buvo niokojami mūsų miestų senamiesčiai, krašto gamta, kartu ir mūsų dvasinė kultūra. Bet dabar gyvename visiškai naujomis nepriklausomos valstybės sąlygomis, tad nejaugi teisinga tvirtinti, jog istorija kartojasi, situacija ta pati? Juk ne ta pati.Ta pati ir ne ta pati. Anksčiau buką jėgą rodė valdžia. Dabar iškilo kitas sunkiai nugalimas veiksnys. Tai pinigai. Jie prasibrauna pro didžiausias kliūtis, įstatymų pinkles, pro gerai saugomas duris. Prieš juos kartais bejėgė ne tik visuomenė, kultūra, geri norai, bet ir valdžia, teismai. Šiandien matome daugybę pavyzdžių, kaip kapituliuojama prieš didelius pinigus.
Pinigai traukia valdžią, o valdžia - pinigus.
Nesakau, kad valdžia yra korumpuota. Bet savaip bijoma pinigų, jų nevaldomų srautų, jų dar mums menkai suvokiamos galios. Jie tampa neginčijamu autoritetu, jiems atidaromos visos durys, nušluojami keliai, klojami kilimai, tiesiami nutūpimo takai.
Išmokti valdyti pinigus
Suprantu Jūsų nuogąstavimus. Kita vertus, jeigu pasiskelbėme einą į rinkos ekonomiką, tai turėsime ir keliaklupsčiauti prieš geltonąjį velnią.Be jokios abejonės, nes kitaip ir nebus, - reikės su tuo velniu apsiprasti. Tik mes turime išmokti valdyti pinigus, o ne jie - mus. Kai žmonės to nemoka daryti, šėtonas paleidžia daug savo pinigų, jais finansuojami pražūtingi projektai, daromos niekam nereikalingos sutartys. Ėjimo į Europą pretekstu sugalvojama keisčiausių programų, projektų, kuriais gaudomi laisvai klaidžiojantys pinigai, dažnai siekiant savanaudiškų ar net asmeninių tikslų. Kapituliuojama prieš argumentus, kad to mirtinai reikia einant į rinkos ekonomiką arba į Europą. Kad tik eiti vieniems su terbom, kitiems su pinigų maišais. O kaip, kodėl? Vis kažko reikia ir reikia tam ėjimui, Briuseliui, Europai. Bet kol mes patys nežinosime, ko mums reikia, tai ir jokiai Europai mūsų nereikės.
Dar nepasirengę projektiniam mąstymui
 Doc. M. Martinaitis karšto" Lietuvos mokslo tarybos posėdžio pertraukos metu nutarė atsigaivinti |
Užsiminėte apie tuščius, nereikalingus projektus, kurių Lietuvoje matote labai daug. Bet juk kartais sunku būna ir suprasti, kuris iš tų projektų geras, perspektyvus, visuomenei naudingas, o kuris tik ir liks prožektu. Juk ir Mokslo taryba, kurios narys esate, propaguoja mokslo finansavimą per projektus. Tarp daugybės projektų galima ir sutrikti, neišvengiamai bus ir tam tikras broko procentas. Nejaugi matote tik blogus ir kenkiančius projektus? |
Mus užklupo naujas dalykas, visai nepasiruošusius tokiam projektiniam arba programiniam mąstymui. O tai neišvengiama. Tik bėda, kad tų programų ekspertavimas tebėra dar gana miglotas: nėra jų kontrolės, tikslaus išankstinio įvertinimo, o ir tie vertintojai pasitelkiami iš savųjų. Ar ne taip atsitiko su tuo Nidos oro uosto išplėtimo projektu. Juk visuomenės kontrolės tai nebuvo tikri, nepriklausomi ekspertai nebuvo pakviesti, vengta bet kokios viešumos. Projektui pritarė pavieniai, be abejonės reikalingi asmenys. Ir viskas gerai keliais šimtais pailginto nusileidimo tako jau nebeišardysi.
Šiandien su panašiais pražūtingais projektais braunamasi į gamtą, kultūrą, net, sakyčiau, ir į tautos likimą.
Nėra pilietinės visuomenės
Kodėl tokie dalykai įmanomi dabartinėje mąstančioje Lietuvoje, kurioje juk, regis, pakanka ir istorinės patirties, ir intelekto?Lietuvoje dar vis mąstoma pagal pareigas, o nėra visuminio proto, kurį išreiškia atsakinga pilietinė visuomenė. Ji dar tik randasi, ryškėja jos struktūros. Tai ji, veikdama per įvairias organizacijas, tarybas, institucijas, partijas, turėtų pastoti kelią bet kokiai savivalei, valdininkų arogancijai. Valdžia turi žinoti, kad yra visuomenė ir kad per kitus rinkimus gali netekti šiltų ir patogių kabinetų.
Ar yra viešumas?
Tikrojo viešumo jau esama, o gal dar ne? Juk per tikrąjį viešumą tik ir galima sukurti pilietinę visuomenę.Ir yra, ir jo nėra. Yra, pavadinčiau, sensacinis viešumas. Jeigu koks nors dalykas nekvepia intriga, svilėsiais, nėra aštrių prieskonių, jokios žiniasklaidos nesudominsi.
Redaktoriai taip rūpinasi savo skaitytojais, kad patys už skaitytojus pradeda ir galvoti kas jiems gali būti įdomu ir kas ne.
Girdžiu klausiant: o kas skaitys? Tikrai, kas skaitys. Vieni paskaitę rytoj užmirš, nes sensacijos apie nužudymus, prievartavimus keičiasi dideliu greičiu, o kiti, kuriems tai skirta, ramiai padės į šalį. Na ir kas? Juk nėra koncentruoto visuomenės balso. Tiesiog jam nėra kur reikštis.
Intelektualų žodis
Visose tautose ir kultūrose visada labai svarus buvo autoritetų žodis meno žmonių, intelektualų žodis. Ką jis reiškia šiandien?Intelektualų, kultūros ir meno žmonių žodis geriausiai girdėti, kai šalyje, tautoje kas nors negerai, kai visi kiti priversti tylėti. Kūrybos žmonės tautoje kalba paskutiniai, keičia galvojimą. Visai natūralu, kai atgavus laisvę iškyla socialinės grupės, prasideda interesų kova, jų derinimas įstatymais, įvairiais teisiniais aktais. Gražu buvo Atgimimo mitinguose matyti šalia vienas kito skirtingiausių mokslo ir meno šakų žmones, kurių dabar ant vienos pakylos niekas negalėtų surinkti. Kada yra Seimas, sava policija, teismai, tai ir intelektualų, kultūros žmonių funkcijos siaurėja, jie pradeda užsiimti siauria, specialia veikla, kuriai jie ir yra pašaukti. Savo darbą dirba, kada jų niekas nemato. Jie prabyla, kai iškyla grėsmė gamtai, kultūrai, tautai. Ar nesukruto dabar intelektualai dėl to nelemto uosto? Tik gaila, kad nėra tokių aukštų pakylų, kaip buvo Atgimimo metais. Bet ir tas balsas paskęsta visame tame bulvariniame šurmulyje.
Teko skaityti, kad prieš ugnikalnių išsiveržimus ar žemės drebėjimą atogrąžų kraštuose pražysta tam tikros gėlės, išsiskleidžia nepaprasto puošnumo žiedai. Puikus simbolis, kuris tiktų literatūros, meno, kultūros žmonėms, apskritai intelektualams. Pavojaus fizinio ar dvasinio - akimirką jų balsas turi būti garsiausias ir įtaigiausias. Ir pati dvasinio pavojaus, grėsmės nuojauta turi būti pirmiausia pajuntama būtent šio mūsų krašto žiedo. Ką apie tai pasakytumėte?
O tokių pavojaus ženklų mūsų kultūroje būta tiek ir tiek, nes meno žmonės turi savotišką aiškiaregystės dovaną, jie pirmieji pradeda nerimauti arba skleistis gražiausiais kūrybos žiedais. Būtent katastrofų akivaizdoje ir sukurtas gražiausias lietuvių menas. Žinoma, aš nesišaukiu tų katastrofų.
Kažkur skaičiau, kad Kinijoje tokios pelytės prieš žemės drebėjimus pradeda nerimauti, cypsėti. Ar ne meno žmonės šiame amžiuje pranašavo didžiuosius karus? Tik bėda, kad to cypsėjimo mažai kas klauso. Nesakyčiau, kad mūsų kūrėjai nekalba, nerašo. Kalti tie, kurie negirdi ir nenori girdėti.
Vadinasi, visuomenę reikia pratinti klausytis ir tylaus cypsėjimo?
Reikėtų kalbėti apie specifinę intelektualo atsakomybę, o ypač katastrofiškose situacijose. Intelektualai atstovauja visuomenei jos aukščiausiuose sąmonės lygiuose. Taip iškyla atsakinga visuomenė. Tai nepartinis ar koks grynai politinis atstovavimas. Atgimimo metais atrodė, kad tokia visuomenė jau yra. Bet išėjo kitaip. Tik dabar ji randasi iš chaoso, netvarkos, kuriant tam tikras struktūras, o mokslo, kultūros, kūrybos žmonės čia dažniausiai yra lyderiai. Pagaliau įstatymai pradeda visuomenės savireguliavimo procesą.
Kai užsiminėte apie įstatymus, tai iškart prisiminiau ir kai kuriuos tų įstatymų sergėtojus, kurie kaip tos blakės punta tautos ir visuomenės krauju.
Taip, įstatymai dar labai kiauri, pro juos vaikšto visokie skersvėjai. Nesunkiai surandami plyšeliai, pro kuriuos pralenda visokie apsivogėliai, prievartautojai kaip žiurkės. Žiūrėk, koks nors bulvarinės spaudos išgarsintas autoritetas jau švilpauja laisvas. Kartais tyčia paliekama tų plyšių. Be to, visa teisinė sistema pradėta kurti iš nieko, beveik diletantų, nes penkiasdešimt metų viskas buvo tik nusirašinėjama nuo Maskvos. Sakysim, JAV įstatymai tikslinami beveik 200 metų, vis tebedaromos pataisos. Taip yra išgryninami teisiniai kriterijai, ko neįmanoma iš karto padaryti Lietuvoje.
Ar lengva sakyti tiesą, kartais nemalonią, tiems, nuo kurių mūsų valstybėje šis tas priklauso?
Prisimenu anuos laikus, kai veikėjams tiesiog į akis būdavo rėžiama nemaloni tiesa, nes tie funkcionieriai, ypač paskutiniais dešimtmečiais, jau kažko bijojo. Todėl jie sutikdavo taip pat beveik slapčiomis tuos savo pražūtingus sprendimus keisti. Taip daug laimėdavome, ypač Vilniaus senamiestyje.
Kam dabar išrėžti į akis? Dažniausiai tie visi projektai yra anonimiški, nesurasi, kas juos pagaliau aprobavo. Valdininkas klausosi ir šypso, o kalbėtojas vypso. Kas jam jo partija pravirs, ateis kitas ir toliau tą pačią įstatymų košę virs.