Roma Mokolaitė

Augimas

Lietuvos nacionalinės saulės programos ekspertų taryba aptarė Saulės programos diegimo darbus. Nors idėjų kyla įvairių, viena už kitą įdomesnių, pati svarbiausia – rasti patikimą finansuotoją programai paremti, atsinaujinančios energijos šaltinių jėgainėms įrengti, padėti veiklą plėtoti toliau. UAB „Saulės energija" prezidentas dr. Edmundas Žilinskas mano, kad, statant atsinaujinančios energijos šaltiniais maitinamą jėgainę, pirmiausia reikia parinkti tinkamą reljefą ir gyvenvietę. Iš pradžių jėgainė galėtų aptarnauti bent vieną namą, o paskui ir visą gyvenvietę. Jei būtų įmanoma pastatyti didelę jėgainę, galima numatyti ir daugiau jos panaudojimo funkcijų – galėtų veikti ir fotoelektros, saulės kolektoriaus, bioenergetikos ir kt. sistemos.

Mokslininkų sąjungos instituto direktorius habil. dr. Stepas Janušonis sako, kad fotoelektros srityje reikia sukurti monitoringą. Gaminti ar pirkti demonstracinius pavyzdžius, nustatyti, kaip geriausiai gauti fotoelektrą. Būtų galima pagalvoti apie plačią monokristalinio silicio saulės elementų gamybą „Vilniaus Ventoje“. Galbūt būtų galima kurti bendrą su užsienio įmonėmis ir specialistais saulės modulių gamybą. Pasaulyje ši produkcija turi paklausą.

Mokslininkai kreipia dėmesį ir į elektros energijos gavimo galimybes biojėgainėse, kurios kūrenamos atsinaujinančiomis medžiagomis – mediena, šiaudais, naudojant iš augalinių kultūrų (net kukurūzų, rapso bei kt.) pagamintą spiritą. Taip pat svarstoma, kaip geriau organizuoti energijos gavybą, kad kuo mažiau būtų padaroma žalos gamtai, nes jos pasekmės teks būsimosios kartos gyventojams. Šiuo klausimu laukiama ir didesnio dėmesio bei palankios Vyriausybės politikos. Šiuo metu Lietuvoje dar nėra nustatytos geros metodikos, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti ekologinės žalos vertę. Anot Lietuvos energijos instituto prof. habil. dr. Juozo Burneikio, taikomas toks bendras vertinimas: gaminant 1 kWh daryta žala gamtai įvertinama 3 ct. Tai nėra tikrasis ekologinio nuostolio apskaičiavimas. J. Burneikis pastebi, kad Lietuvoje iš viso elektros energijos naudojimo poreikio vandens energijos panaudojama 14 proc. Svarbiausios ir galingiausios šios energijos rūšies elektrinės yra prie Nemuno ir Neries. Kol veikia Ignalinos atominė elektrinė, šių elektrinių naudoti visu pajėgumu nėra reikalo. Tačiau gali ateiti toks laikas, kad to ne tik prireiks, bet ir elektros energijos gamintojų neužteks. Minimos rūšies elektrinėms kurti būtų tinkamiausias Nemuno vidurupys – Birštono, Alytaus krašte.

Galbūt yra naujas idėjas vertinančių skeptiškai, tačiau atsiranda ir jau norinčių jomis pasinaudoti. Lietuvos jūrų muziejaus direktorius Aloyzas Každailis mano, kad vėjo ir saulės energiją panaudoti Jūrų muziejuje visiškai apsimokėtų. Dabar į Smiltynę elektros energija tiekiama iš Klaipėdos. Jei nutrūksta kabelis, muziejus skendi tamsoje, atšąla vanduo akvariumuose. Žuvys akvariumuose be šviesos ir reikalingos šilumos tegali išbūti 2 valandas.

Vanduo šildomas vietoje. Jis iš marių siurbiamas elektra varomais galingais siurbliais. Todėl visa gana brangiai atsieina. Muziejus jau keli metai ieško mokslininkų, žvalgosi galimybių, kurios padėtų naudingai panaudoti vėjo ir saulės jėgas, šildyti vandenį ir apšviesti žuvų, delfinų ir kitų gyvūnų akvariumus.

Savo požiūrį į papildomų energijos šaltinių panaudojimą Lietuvoje turi ir AB „Lietuvos energijos“ specialistai, jau ne pirmus metus tyrinėjantys kitų šalių patirtį – Norvegijos, Danijos, Latvijos. Užsieniečių padedami jie tyrinėjo Lietuvos pajūrio ypatybes, ieškojo būdų, kaip pakinkyti vėją, skaičiavo, ar tai apsimokėtų. „Lietuvos energijos“ Elektrotechnikos skyriaus viršininko pavaduotojas Alfredas Razma sako, kad po Būtingėje atliktų tyrimų apskaičiuota, kad įdėtos lėšos kuriant vėjo jėgainę atsipirktų per 10 veikimo metų. Bet ir projektai, ir jų įgyvendinimas bus nepigūs, kadangi įdėtos lėšos atsipirktų per netrumpą laiką, sunku surasti rėmėjų, o atkreipti vietinių turtuolių dėmesį į tokį sumanymą iš viso nesitikima.

Ūkio ministerija taip pat suinteresuota, kad būtų kuriami atsinaujinančios energijos šaltiniai. Ieško būdų paremti ir skatinti kurti nedidelio galingumo jėgaines rajonuose, kurios veikia naudojant atsinaujinantį vietos kurą – medieną, biodujas, kuriant geotermines jėgaines.

Saulės programos ekspertų tarybos posėdyje dalyvavęs Energetikos agentūros Energijos taupymo programos prie Ūkio ministerijos direktorius Romualdas Jarmokas sakė, kad ši ministerija ketinanti programą remti, svarsto, kaip būtų galima organizuoti tokios energijos gavybą, surasti investuotojų.

Tai numatyta ir pagal Nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą, kurioje viena iš krypčių yra atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių panaudojimas. Jei būtų parengti ir priimti nauji teisės aktai, gal tada Saulės programai parama būtų teikiama kiek anksčiau.

Mokslininkų sąjungos instituto direktorius habil. dr. Stepas Janušonis viliasi, kad parama atsiras dirbant darbą. Programos organizatoriai turi ryšių su UNESCO organizacija.

Darbo pradžia jau sėkminga ir vertinant A. Každailio rimtą pasiūlymą – būsimos jėgainės energiją panaudoti Jūrų muziejaus poreikiams tenkinti. Šį projektą paremti žada ir Klaipėdos miesto valdžia. Nuo to laiko, kaip sumanymas rengti Saulės programą pristatytas, numatyti projekto apmatai, praėjo vos mėnuo. Iki š. m. rugsėjo mėnesio programą ketinama parengti ir apsvarstyti.

Tikimasi sulaukti taip pat valstybės ilgalaikės paramos. Tvirtindama programą, Vyriausybė kartu įsipareigos ją remti. Mokslininkų sąjungos pirmininkas V. Gontis siūlo skatinti programoje dalyvauti ir nevalstybines organizacijas, privačias įmones, ieškoti įvairesnių finansavimo fondų, kreditų ir subsidijų. Dar nėra aptarti teisiniai Saulės programos kūrimo ir įgyvendinimo pagrindai. Jie ypač svarbūs ir lems šios programos sėkmę.