Dr. Ričardas Baubinas

Dr. Ričardas Baubinas

Konferencijų ciklas „Mokslas pasitinkant Lietuvos tūkstantmetį" paskatino mokslininkus giliau pažvelgti į fundamentalių mokslo koncepcijų raidą, įvertinti mokslo šakų ir krypčių būklę, aptarti aktualias mokslų sąveikos ypatybes. Naujausioje ciklo konferencijoje organizatoriai sudarė puikią galimybę atskleisti geografijos ir ekologijos mokslų sąveiką tūkstantmečių sandūroje.

Akivaizdu, kad geografija, integralaus pobūdžio mokslas, dėl didelės žinių apie mūsų gyvenamą pasaulį integracijos neišvengiamai sąveikauja su kitomis pažinimo sritimis. Daugeliu savo „paribinių“ segmentų geografija siejasi su ekologijos mokslais. Galima išskirti keletą tokios sąveikos lygmenų: metodologinį (arba ontologinį, kylantį iš daugialypės geografijos mokslo prigimties bei jos objekto ypatumų ir ekologijos mokslo objekto specifikos), žinių, mokslų sistemų sąveikos ir kitus lygmenis. Vos užgimusį ekologijos mokslą su viena seniausių pasaulio pažinimo sričių - geografija neatsiejamai susiejo XIX a. staiga išryškėjęs naujas visuomeninis mokslo poreikis, kurį lėmė staigus gamtonaudos problemų išaugimas, gyvenamosios aplinkos katastrofiškos degradacijos grėsmė. Tiesa, dėl įvairių aplinkybių (o labiausiai - dėl gamtos mokslų diferenciacijos, audringo biologijos vystymosi, laikinos geografijos teorijos ir metodologijos krizės) ekologija nebuvo „geografizuota“ ir ilgam įsitvirtino biologijos mokslų šeimoje.

Baigiantis XX a., jau išryškėjo didelė geografijos ir ekologijos sąveikos prielaidų, jos būdų ir krypčių įvairovė. Reikšmingų minėtųjų mokslų sąveikos prielaidų yra keletas. Neabejotina, kad sąveika labai priklauso nuo savitų abiejų mokslų raidos tendencijų. Galima konstatuoti, kad šiuolaikiniam geografijos mokslui būdinga nepaliaujama objekto transformacija, geografinės erdvės daugiamatiškumo gilėjimas, numanoma geografijos paradigmos kaita, geografijos slinktis mąstymo pažinimo sferos link, gili vidaus (šakinė) integracija ir kartu probleminė diferenciacija, naujų technologijų sąlygota „geografinės informacijos griūtis“. Itin ryški dabartinės geografijos sociologizacijos (o ypač - politizacijos) kryptis, tačiau bene stabiliausia geografijos mokslo raidos tendencija paskutiniajame XX a. trečdalyje - ekologizacija. Tiesa, dabar ji kiek kitokio pobūdžio: jei anksčiau ekologizacija apėmė daugiausia gamtinės geografijos ir kraštovaizdžio tyrimų sritis, tai paskutinįjį dešimtmetį akivaizdus socialinės geografijos ir ekologijos ryšys. Taigi 2 geografijos raidos tendencijos gerokai susilieja.

Kiek gali matyti ne ekologas, atrodo, kad ir ekologijoje esama ryškių pokyčių, iš kurių geografams pats svarbiausias - akivaizdi ekologijos slinktis iš biologinių mokslų sferos į labiau integruotas pažinimo sistemas. Baigėsi ekologijos mokslų totalinės biologizacijos laikotarpis.

Kita vertus, kitų mokslų ir pažinimo apskritai pažanga labai padidino abiejų mokslų - ir geografijos, ir ekologijos - integracinę gebą. Dėl to itin daug atsirado „pereinamųjų“, tarpinių mokslo šakų, kurių raida yra pati dinamiškiausia ir patys didžiausi atradimai.

Išskirtinai svarbios ekologijos ir geografijos sąveikos prielaidos yra ekologinių ir socialinių problemų globalizacija, poindustrinės visuomenės formavimasis ir dėl to plintantis ekologinis požiūris. Postūmį geografijos ir ekologijos sąveikai suteikia vis nauji gyvenamųjų erdvių įsisavinimo, gamtos pertvarkymo projektai, didėjantis komfortiškos gyvenamosios aplinkos poreikis.

Matyti, kad geografijos ir ekologijos sąveika intensyviai plėtojasi 2 kryptimis - geoekologijos ir socialinės ekologijos. Netenka abejoti, kad ligi šiol vaisingiausia buvo geoekologinė sąveikos kryptis. Geoekologija, užgimusi ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje, kaip mokymas apie ekologinę landšafto sampratą, ilgainiui smarkiai transformavosi, „aplipo“ prieštaringomis koncepcijomis. Galop vis labiau įsitvirtina nuomonė, kad geoekologija yra geografijos ir ekologijos žinių integracijos būdu susiformavusi interdisciplininė pakraipa, tirianti erdvinę žmogaus veikiamos biosferos kaitą (plačiąja prasme).

Mažiau pažengusi, tačiau smarkiai plėtojama (dėl itin didelio aktualumo) antroji geografijos ir ekologijos sąveikos kryptis - vadinamoji socialinė ekologija. Šioje interdisciplininėje kryptyje geografija sąveikauja su ekologija racionalios teritorinės visuomenės organizacijos, socialinių teritorinių sistemų sąrangos srityse. Ypač svarbia ši pakraipa tapo tuomet, kai dėl šuoliškos ir kontrastingos plėtros ekologinės visų lygmenų problemos glaudžiai persipynė su socialinėmis. Nebeatskirsime, socialinės ar ekologinės problemos yra Sachelio dykumėjimas, milžiniškas (25 mln.) ekologinių bėglių srautas, geriamo vandens stoka ir daugelis kitų. Ypač daug tokio integralinio pobūdžio problemų auga palei Pasaulinio vandenyno krantus, kur vis labiau didėja gyventojų ir ūkinės veiklos koncentracija (jei dabar siaurutėje 150 km pajūrio juostoje gyvena 60 proc. žmonių, tai po 30 metų jų bus jau 75 proc.).

Geografijos ir ekologijos socioekologinė sąveika yra svarbiausia subalansuoto vystymo (stabilios plėtros) koncepcijos suformavimo ir įgyvendinimo prielaida, nes subalansuoto vystymo samprata apima racionalaus ekosistemų naudojimo, efektyvios ekonomikos ir teisingos visuomenės sukūrimo aspektus.

Beje, subalansuoto vystymo (stabilios plėtros) koncepcijos pagrindu ekologijos ir geografijos sąveika patiria ir minėtąją mokslo politizacijos tendenciją: juk Rio susitarimai ir juos lydinčios įvairiausios globalinės ir regioninės konvencijos yra ne kas kita kaip ekologinė geopolitika!

Esama ir kitų glaudžios minėtų mokslų sąsajos krypčių bei formų.

Apie geografijos ir ekologijos mokslų sąsajas Lietuvoje įvairiomis progomis jau kalbėta. 1998 m. „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje geografijos ir ekologijos kooperaciją taikomųjų tyrinėjimų srityje išsamiai atskleidė prof. habil. dr. G. Pauliukevičius.Todėl neplėtojant šios temos verta tik konstatuoti, kad Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, geoekologinė šių mokslų sąveikos kryptis rutuliojasi intensyviausiai. Esama ir bandymų plėtoti socioekologinius tyrimus, integruoti juos į geoekologinius. Deja, dominuoja sudėtiniai, o ne integruoti geografiniai ir ekologiniai darbai. Kiek daugiau padaryta nebent Geografijos, Botanikos ir Ekologijos institutų parengtame ir pasiūlytame bendrame projekte „Ignalinos AE regiono ilgalaikio subalansuoto vystymo strategija: ekologinė optimizacija, socialinė stabilizacija, kultūrinė integracija“.

Sociogeografinių ir ekologinių tyrimų sąveika Lietuvoje yra aktuali ir perspektyvi. Palankiausia dirva jai realizuoti - integruotos regioninės geografijos plėtojimas. Kad ekologinio ir geografinio požiūrio bendrumas regioninės plėtros planuose būtinas, įtikina Zarasų rajono pavyzdys. Šiame rajone, kuris yra greta Ignalinos AE, vyrauja nenašios, lengvai pažeidžiamos žemės. Atrodytų, kad labiausiai pageidautina čia miškų plėtra, tik ji padėtų išspręsti regioninio natūralizacijos balanso, dirvožemio ir vandenų apsaugos problemas, o kartu padidintų rekreacinį rajono potencialą. Tačiau jau dabar rajone turimos žemės ūkio naudmenos tesutalpintų 800 kaimo gyventojų, jei realizuotume Europos Sąjungos siūlomą pereinamąjį žemės ūkio modelį. Zarasų rajono kaimuose dar tebegyvena daugiau kaip 14 000 žemdirbių. Ar beverta įrodinėti integruotos rajono raidos analizės būtinumą?

Deja, Lietuvoje ir geografai, ir ekologai nepakankamai intensyviai rengia dirvą efektyviai sąveikai. Neruošiami ir neskatinami integruotų tyrinėjimų specialistai (vadinamoji aplinkotyra, deja, taip pat tebėra vienpusiška). Ypač blogai, kad visuomenei vis dar neatskleisti geografijos ir ekologijos sąveikos privalumai. Tai iš esmės ir žlugdo rezonansinių gamtonaudos projektų objektyvią ekspertizę, neleidžia formuoti subalansuoto vystymo prielaidų. Labai skiriasi geografinis (ypač sociogeografinis) ir ekologinis teritorijos ištyrimas, tiek fundamentalūs, tiek taikomieji ekologiniai ir geografiniai tyrimai nekoordinuojami teritoriniu pagrindu (o galėtų tokie būti, pasitelkus, pvz., upių baseinus - pačias tikriausias geosistemas).

Teisingai pastebėta, kad subalansuota plėtra - tai visų pirma subalansuotos žinios. Tikriausiai ta linkme ir turėtų plėtotis geografijos ir ekologijos mokslų sąveika Lietuvoje.

Gedimino Zemlicko nuotr.