Gediminas Zemlickas

Šis akademiko Juozo Jurginio portretas puošė jubiliejinį renginį G.Zemlicko nuotr.

Vasario 5 d. akademinė visuomenė minėjo istoriko akademiko Juozo JURGINIO 90-ąsias gimimo metines. Iškilmingas renginys vyko Lietuvos MA salėje, kur istorikas, šios Akademijos tikrasis narys, yra skaitęs ne vieną pranešimą ir paskaitą. Tą dieną jau apie mokslininką, jo darbus kalbėjo ir prisiminimais dalijosi kolegos, bendradarbiai ir mokiniai, sūnus Julius, taip pat ir tie, kuriuos istorikas Juozas Jurginis užkrėtė pačiu tauriausiu virusu – meile mokslui, pažinimui ir gimtajam kraštui. Tai buvo ir labai dramatiškas renginys, kurio tėkmę savaip pakreipė ir nenumatytos aplinkybės, visiškai nepavaldžios organizatoriams. „Ar tu, žmogau, žinai, kas tu esi ir kuo tu buvai?“ – šie J. Jurginio mokinio ir kolegos prof. habil. dr. Vytauto Merkio žodžiai, kuriais jis pradėjo ir užbaigė kalbą apie savo dėstytoją, diplominio darbo vadovą ir bendradarbį, čia pat galėjo įgauti ir lemtingos prasmės.

Visi kalbėtojai pažymėjo, kad J. Jurginis buvo labai spalvinga asmenybė. Tik vargu ar dokumentai, net istorikui skirta paroda Lietuvos MA bibliotekoje gali tą asmenybės spalvingumą atskleisti – dėl to kartu su akad. V. Merkiu tenka suabejoti. Ir parodos rengėjai čia niekuo dėti, jie dirbo nuoširdžiai ir padarė, ką galėjo. Griežtai cenzūruojamo žodžio epochoje vienos spalvos nunyko, kitom gal ir per daug buvo skirta dėmesio - kitaip ir negalėjo būti. Todėl žmonių prisiminimai kitąkart atrodo gerokai spalvingesni už tai, kas rašoma straipsniuose ar autobiografijos eilutėse.

Revoliucinės veiklos dalyvis, komjaunuolis (1926-1928), LKP narys (1928-1940) J. Jurginis turėjo ir visus intelektualinio disidento bruožus. Bent jau savo paskaitose tiesos į vatą akademikas nevyniodavo. Dažnai stebindavo jo drąsa auditorijai sakyti tokius dalykus, kuriuos ezopinės kalbos laikais patyrę kalbėtojai paprastai išsakydavo tarp eilučių: kvailys nesupras, o protingam bus aišku. Pagal savo darbo pobūdį šių eilučių autoriui aštuntą ir devintą dešimtmečius teko klausyti nemažai J. Jurginio paskaitų. Net ir nežinodamas visų užkulisių, prieš akademiką nukreiptų išpuolių, įžvalgesnis klausytojas galėdavo suvokti, kad spyglių istoriko gyvenime gal net daugiau negu žiedų. Kartais į paskaitą jis ateidavo tarsi įtempta spyruoklė ir nepaisant to, kokia būdavo tema, kalba būtinai pasisukdavo jam aktualia ir skaudžia kryptimi. Akademikas, kupinas publicistinio įkarščio, triuškindavo savo nematomus oponentus. Tai buvo ir savotiška istorijos Don Kichoto kova su mums nematomais, bet labai gerai jaučiamais vėjo malūnais – kova prieš istorijos mokslo klastojimus, dogmatizmą, tamsumą.

Kartais profesoriui knietėdavo per trumpą laiką tiek daug pasakyti ir aprėpti, kad menkiau pasirengusiam klausytojui galėdavo atrodyti, jog paskaitininkas karščiuojasi ir todėl nėra nuoseklus, šokinėja nuo temos prie temos ir nežinia ką nori pasakyti. Bet istorijos mokslo "gurmanams" tie ekspromtai ir erudicijos žiežirbos suteikdavo tikrą pasitenkinimą.

Tekdavo girdėti ir kritikos istoriko J. Jurginio adresu. Esą skirtingai nuo kitų šio mokslo atstovų jis nesėdįs archyvuose, o ir bibliotekose nežinia ar dažnai buvojąs. Kai kuriuos jo kolegas, matyt, ne juokais erzino stebėtinas profesoriaus plunksnos lengvumas, sugebėjimas istorijos tematika rašyti labai lakiai ir vaizdingai. Savybė, veikiau būdinga rašytojui, žurnalistui, o ne "grynojo" mokslo atstovui. Visai neatsitiktinai ir viena J. Jurginio knyga vadinasi "Istorija ir poezija". Istorijos rašytinės publicistikos baruose tai, ko gero, nepralenkta figūra.

Diskusijos Pravieniškių durpyne

Akademikas Juozas Jurginis archeologinių kasinėjimų metu Vilniuje, šv. Ignoto gatvėje V. Milišausko nuotr.

1973 m. pasirodė Motiejaus Šumausko atsiminimų knyga "Kovų verpetuose", kurioje labai nepalankiai, net piktai rašoma apie Juozą Jurginį. Aukštas kompartijos funkcionierius ant istoriko ir savo ideologinio oponento išliejo pagiežą, kuri kaupėsi, matyt, dar nuo 1937 m. Politinių kalinių likimas M. Šumauską ir J. Jurginį suvedė Pravieniškių durpyne, kur laisvu nuo darbo metu abu kiek tinkami galėjo diskutuoti apie proletarinės diktatūros būtinumą ir kai kuriuos politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius Sovietų Sąjungoje.

Kitą kartą J. Jurginis su M. Šumausku mėgino tartis asmeniniu klausimu. Mat artėjo naujų mokslo metų pradžia, o J. Jurginis Kauno miesto ir apskrities komendanto už "visuomenės kiršinimą" buvo nubaustas trimis mėnesiais kalėjimo. Jam grėsė prarasti vienerius studijų metus, todėl J. Jurginis ryžosi krašto apsaugos ministrui paduoti prašymą, kad šis sumažintų bausmę. Šį prašymą pirmiausia parodė M. Šumauskui, prašydamas pareikšti savo nuomonę. M. Šumauskas labai pasipiktino, tokiame prašyme įžvelgęs marksistui neleistiną silpnadvasiškumą, galvos lenkimą prieš valdžią. Tikri marksistai dešimtmečius kenčia kalėjimuose, o Jurginis mat negalįs iškesti trijų mėnesių.

J. Jurginio tokie argumentai neįtikino ir jis prašymą dėl bausmės sumažinimo pateikė. Paleistas iš kalėjimo išvyko į Stokholmą. Oficialiai – kaip dienraščio "Lietuvos žinios" korespondentas. Neoficialiai – palaikyti ryšių tarp LKP CK sekretoriato ir LKP atstovybės prie Kominterno vykdomojo komiteto (Maskvoje).

"Lietuvos žiniose", taip pat poeto Bernardo Brazdžionio redaguojamame "Dienovydyje" buvo dažnai spausdinami iš Stokholmo atsiųsti O. Breivės straipsniai, anot M. Šumausko, "liaupsinantys buržuazinę demokratiją". Tikroji tų straipsnių autoriaus pavardė buvo J. Jurginis. Iš kalėjimo išėjusiam ir spaustuvėje raidžių rinkėju dirbusiam M.Šumauskui šitai nustatyti buvo nesunku.

Ir gestapas, ir NKGB

1943 m. rugpjūtį J. Jurginis suimamas ir tardomas gestapo. Apie šį istoriko gyvenimo epizodą minėjimo metu savo trumpoje kalboje papasakojo Antanas Terleckas.

Pasak J. Jurginio, kurio prisiminimų apie tą epizodą paskaitos metu klausėsi tuomet dar keturiasdešimtmetis A. Terleckas, karo metais būsimąjį akademiką išgelbėjo Lietuvos saugumas. Ir ne jį vieną, bet daugelio buvusių lietuvių komunistų gyvybes. Saugumas, kuriam tada vadovavo dabar žydų genocidu kaltinamas A. Lileikis, sunaikino daugelio komunistų bylas, kad jos nepatektų vokiečiams į nagus. Sunaikinta, matyt, buvo ir J. Jurginio byla. Kai 1943 m. gestapininkas tardė J. Jurginį ir uždavė klausimą, ką jis veikė tais ir tais metais, tai šis atsakė, jog studijavęs Vokietijoje. O iš tikrųjų sėdėjo kalėjime. Gestapininkas paklausė, kokiame Vokietijos mieste studijavo? Lietuvis pasakė pavadinimą. "Kas patraukė Jūsų dėmesį tame mieste?" – kvotė toliau gestapininkas. "Labai puikūs vynuogienojai", - atsakė J. Jurginis. Tada gestapininkas priėjo ir paplojo jam per petį. Kitą dieną lietuvis iš gestapo buvo paleistas. Pasirodo, kad jo tardytojas pats buvo kilęs iš J. Jurginio paminėto Vokietijos miesto.

Šio epizodo tam tikras pasekmes J. Jurginiui jau 1944 m. minėjimo metu priminė akad. V. Merkys. Apie tai mokytojas yra pasakojęs savo mokiniui, o vėliau ideologiniams varžtams kiek atsileidus atvirai papasakodavo ir per savo paskaitas. Taigi sovietams sugrįžus į Lietuvą J. Jurginiui dieną tekdavo eiti į darbą, o vakarais būdavo šaukiamas į NKGB pastatą. Pagrindinis jam pateikiamas tardytojo klausimas buvo šis: "Tai kodėl tu likai gyvas vokiečių okupacijos metais, jeigu 1943 m. jau buvai gestapo rūsyje?"

Kai 1973 m. pasirodė M. Šumausko atsiminimų knyga "Kovų verpetuose", kurioje autorius smerkė su revoliucionieriaus ir komunisto vardu nesuderinamus J. Jurginio poelgius ir veiklą, prasidėjo vienas iš daugelio užsipuolimų prieš akademiką. Jis sarkastiškai juokavo: "Geras dalykas ir šitas užsipuolimas. Dabar tokią surinks archyvinę medžiagą, jog tas, kuris rašys mano biografiją, vargo neturės". Žinoma, tai buvo juokas pro ašaras, nes mokslininkui – ir dar istorikui – tokia kritika nieko gero nežadėjo. Nors, tiesa sakant, tai buvo tik vienas iš daugelio užsipuolimų prieš J. Jurginį.

Už švedų gyvenimo būdo propagavimą

Akademiko Juozo Jurginio 90-mečio minėjimo metu Lietuvos MA: iš kairės - prof. A. Tyla, prof. A. Gaigalaitė, prof. V. Merkys ir prof. E. Gudavičius G.Zemlicko nuotr.

Prof. Aldona Gaigalaitė prisiminė, kokį didžiulį įspūdį jai ir kitiems studentams paliko pirmą kartą išgirsta Juozo Jurginio paskaita "Napoleonas Lietuvoje". Būsimoji profesorė dar tik mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute ir iš pažįstamo studento geografo išgirdo, kad būtent jų fakultete atvykęs paskaitininkas iš Vilniaus skaitys apie Napoleoną. Į auditoriją įžengė pagyvenęs (kaip tada atrodė jaunutei studentei) vyriškis labai lietuviškų veido bruožų. "Ką gi dabar šis valstietis mums pasakys?" – pagalvojo, ko gero, ne viena A. Gaigalaitė. "Valstietis" prabilo anykštėnų tarme, apie Napoleoną Lietuvoje kalbėti pradėjęs nuo L. Tolstojaus romano "Karas ir taika" 3 tomo. A. Gaigalaitė prisipažįsta kaip išsižiojusi, taip iki paskaitos galo ir išbuvusi – tokia nepaprastai turininga, sklandi buvusi paskaita.

Praėjo treji metai ir A. Gaigalaitė iš Šiaulių buvo atsiųsta tobulintis į Vilnių, į Istorijos institutą. Prisimena pirmą įspūdį. Didelėje patalpoje, primenančioje salę, sėdėjo koks dešimt darbuotojų, visi jauni, išskyrus istoriką Ordą ir – staiga pamatė tą patį ją ir kitus Šiaulių studentus taip sužavėjusį paskaitininką – Juozą Jurginį. Pastarasis tuo metu buvo eilinį kartą "nulinčiuotas", pašalintas iš Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo pareigų, pažemintas iki jaunesniojo mokslinio bendradarbio ir, matyt, persitvarkymui pasodintas didelėje patalpoje su geltonsnapiais istorikais. Kad žinotų, kaip girti Vakarų demokratijos tradicijas ir švedų gyvenimo būdą. Prof. A. Gaigalaitė tvirtina, kad būtent tas sėdėjimas vienoje patalpoje su J. Jurginiu, nuolatinis bendravimas su juo ir ateinančiu pas kolegą istoriku Konstantinu Jablonskiujai ir kai kuriems kitiems jauniems istorikams ir suteikė tokių šio mokslo metodologijos žinių, kokių kitomis aplinkybėmis būtų vargu ar pavykę gauti. Deja, profesorė apgailestavo, kad praktiškai tų pamokų pritaikyti to meto sąlygomis negalėjusi.

Įdomūs profesorės pastebėjimai apie J. Jurginio rašymo metodiką. Prieš pradėdamas ką nors rašyti istorikas turėdavo ta tema išsišnekėti – su kolegomis, draugais ar namiškiais. Profesorius išpasakodavo, ką ir kaip rašys. Ir taip, kaip kalbėdavo, taip dažniausiai ir rašydavo – be didesnio pasirengimo, be braukymų ir net be juodraščių. Mat išsipasakojęs, į valias išsišnekėjęs įgaudavo aiškų vaizdą, apie ką reikia rašyti. Dirbdavo neužsidaręs, neatsiskyręs. Profesoriui dėstant savo mintis labai svarbu buvo klausytojų reakcija. Neretai kildavo diskusijos, kurios naudingos, matyt, buvo ir pačiam profesoriui, ir jauniesiems kolegoms, net jeigu jie ir dirbo kituose istorijos baruose.

J. Jurginis buvo atviras, visada geros nuotaikos, aplinkiniams palankiai nusiteikęs. Gal tik į gyvenimo pabaigą, kai likimas jį buvo pradėjęs gerokai laužyti, buvo nebe toks optimistiškas ir giedras.