Pirmieji VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto studentai, pasirinkę lakūno profesiją, su Lietuvos karo aviacijos vadais ir instruktoriais

1999 m. sausio 20-21 d. Šiaurės Atlanto organizacijos (NATO) būstinėje Briuselyje įvyko NATO karinių oro pajėgų ginkluotės grupės surengta konferencija "Lakūnų rengimas NATO". Konferencijoje dalyvavo NATO ir partnerių valstybių atstovai. Lietuvoje civilinės ir karo aviacijos lakūnus rengia VGTU Antano Gustaičio aviacijos institutas, todėl Krašto apsaugos ministerijai ir LR ambasadai Šiaurės Atlanto organizacijoje rekomendavus mūsų valstybei šioje konferencijoje atstovavo ir pranešimą apie karo lakūnų rengimą Lietuvoje skaitė šio instituto direktorius prof. Jonas Stankūnas. Jo ir paprašėme atsakyti į kai kuriuos mokslo visuomenę dominančius klausimus.

Pirmiausia gal žodį kitą apie konferencijos dalyvius.
        Be NATO narių, į konferenciją buvo pakviestos beveik visos šios organizacijos partnerės Europoje, tarp jų - Baltijos valstybės. Konferencijoje buvo apie 80 delegatų, atstovaujančių aviacijos mokykloms ir jų veiklą koordinuojančioms žinyboms.

Kokios problemos nagrinėtos konferencijoje?
        Pagal pateiktą pranešimų tematiką konferencija buvo dviejų dalių: pirmoji - pretendentų į karo lakūnus atranka ir jų rengimo programų struktūra, antroji - šiuolaikiniai karo lėktuvų mokomieji treniruokliai ir jų panaudojimas studijų procese.

Patyrę aviacijos specialistai prie naujo VGTU Antano Gustaičio instituto bokšto skrydžių valdymo treniruoklio

Kokią kandidatų parinkimo į karo lakūnus sistemą taiko Vakarų valstybės?         Prancūzijos, Olandijos, Švedijos, Lenkijos, Kanados, Čekijos ir Lietuvos atstovų pranešimuose buvo nagrinėjamos lakūnų profesinės atrankos problemos, karo lakūnų rengimas pagal pakopas, skirstymo į specializacijas metodai, skridos praktinio rengimo apimtys ir naudojama technika.         Atrankos metodai ir programų struktūros visose šalyse skirtingos. Švedija (kaip ir mes Lietuvoje) naudoja 2 dienų trukmės profesinio tinkamumo testus, kurie apima psichologinės orientacijos, reakcijos greičio, erdvinio mąstymo ir vaizduotės, atminties, veikimo sudėtingomis situacijomis ir kitus testus. Švedijoje iš 600 pretendentų testus išlaiko 16-18 merginų ar vaikinų. Anksčiau, kai dar nebuvo testų, panašūs rezultatai buvo gaunami ir studijų procese. Daug besimokančiųjų nubyrėdavo jau studijų procese, todėl jaunuoliai patirdavo psichologinių traumų, o valstybė – finansinių nuostolių. Įvedus profesinio tinkamumo testus, juos išlaikę paprastai sėkmingai baigia ir studijas.

        Prancūzija, Lenkija ir kai kurios kitos valstybės atranką atlieka pradiniame skrydžių praktikos etape. Prancūzai taiko mišrią testavimo sistemą: fizinio pajėgumo, profesinio tinkamumo, anglų kalbos testus atlikdami Anglijoje, kur vidutiniškai juos išlaiko tik 34 proc. pretendentų. Po to testavimas tęsiamas Prancūzijoje, kur per 10 skrydžio val. atliekama galutinė atranka. Po jos lieka vidutiniškai 8 proc. pretendentų. Lenkijoje atrankiniam testui skiriama 50 skrydžio valandų per 5 pradinio rengimo mėnesius.

Kokias skrydžių praktinio rengimo ypatybes galėtumėte išskirti? Ar Lietuvoje taikoma sistema labai skiriasi nuo įprastų kitose šalyse?
       Skrydžių praktika orlaiviuose visose valstybėse skirtinga. Tai priklauso nuo turimos technikos ir valstybės galimybių bei karinių oro pajėgų ginkluotės. Įvairiose šalyse daugmaž sutampa tik praktinio rengimo pakopos ir specializacijų skaičius. Šiuo metu dažniausiai taikomos trys praktinio rengimo pakopos: pradinio, bazinio rengimo ir specializacija.
       Pradinio rengimo etape mokoma bendrų skraidymo įgūdžių, bazinio rengimo metu rengiama visapusiškai, įskaitant dieninius, naktinius skrydžius bei skrydžius maršrutu pagal prietaisus. Specializacijos metu lakūnai skirstomi į naikintuvų, transporto aviacijos ir sraigtasparnių pilotus ir rengiami paprastai jau su kariniams lėktuvams prilygstančia technika.
        Kitaip dirba švedai, kurie specializaciją atlieka jau bazinio rengimo metu ir iš karto mokomi skraidyti reaktyviniu naikintuvu arba sraigtasparniu.
        Lietuvos rengimo programa artima labiausiai paplitusiai tripakopei. Skirtumas tas, kad galutinė praktinės skridos apimtis Lietuvoje atitinka civilinei aviacijai keliamus reikalavimus, t.y. būsimieji karo lakūnai skraido mažiausiai 150 val. Užsienio valstybių karo lakūnai baigia studijas turėdami 200-500 val. skridos. Taip gali būti daroma ir Lietuvoje, bet tam reikia padidinti skrydžių praktikos finansavimą.

Ar pastebėjote esminių studijų programų struktūros skirtumų?
        Daugelis valstybių karo lakūnui parengti skiria 4-5 metus. Išsiskiria tik prancūzai, kurie iki šiol rengia dar ir navigatorius. Tai mums žinomi „šturmanai". Kai kurios valstybės, pvz., Olandija, Kanada, pradinei skrydžių praktikai visus lakūnus siunčia į JAV. NATO valstybių trečioji praktinio rengimo pakopa atliekama koviniuose lėktuvuose su tikra ginkluote.

Kokias įžvelgėte įdomesnes studijų organizavimo proceso naujoves?
        Sudomino prancūzų naudojama „Picasso" studento vertinimo spalvų sistema. Pagal šią sistemą studento kiekvienos dienos veikla vertinama 4 spalvų vėliavėlėmis (žymekliais): mėlyna - teorinio rengimo, žalia – skrydžių praktikos vertinimas, geltona - blogos žinios ir studijų drausmės pražangos, raudona - nusižengimai skrydžių saugos taisyklėms. Žalia ir mėlyna spalvos rodo teigiamą veiklą, geltona ir raudona - neigiamą. Surinkus 5 geltonas vėliavėles, studentas peregzaminuojamas iš visų disciplinų, raudona vėliavėlė - tai pretekstas priverstinai nutraukti studijas. Studentui spalvota informacinė juostelė atspausdinama kartą per savaitę ar mėnesį. Ji drausmina studentus, kartu teikia informaciją apie darbo pobūdį. Tarp kitko panaši sistema buvo taikoma ir buvusios Sovietų Sąjungos stovyklose.

Kas naujo, taikant orlaivių treniruoklius?
        Šia tema pranešimus skaitė Anglijos, Vokietijos, JAV, Italijos ir „Dimler Chryler Aerospace" atstovai. Antroje ir trečioje lakūno rengimo pakopose vis svarbesnis vaidmuo tenka treniruokliui. Vis didesnę vertę rengiant lakūnus įgyja mokymas skraidyti orlaivio treniruokliu. Treniruoklius naudoti dėl ekologinių reikalavimų ir labai didelių tų praktinių skrydžių išlaidų. Be to, treniruokliu patiriama tai, ką sunku sumodeliuoti lėktuvu, pvz., avarines, kovines situacijas.

Kiek pigiau naudoti treniruoklį?
        Vieną mažiausių lakūno naikintojo rengimo kainų paminėjo Kanados atstovas. Kanadiečiai rengia dviejų tipų lakūnus: trumpalaikei tarnybai ir karjeros karininkus, kurie tarnaus 20 metų. Pirmųjų parengimas kainuoja 1 mln., o antrųjų - 1,8 mln. Kanados dolerių.
        Šiuolaikinio treniruoklio naudojimo kaina irgi ne menka. JAV Virdžinijos valstijos atstovo pateiktais duomenimis, šiuolaikinė lakūno treniravimo sistema kainuoja 58 mln. dolerių. Treniruoklio darbo valandos kaina - 5 tūkst. USD. Ją tikimasi sumažinti iki 1,5 tūkst. USD. Dėl brangumo tokio lygio treniruoklį paprastai naudoja kelios mokyklos ar net valstybės.

Kaip galėtumėte apibūdinti šiuolaikinį karinį skrydžio treniruoklį?
        Karinių lėktuvų treniruokliai būna bent jau trijų rūšių: dirbti tik lėktuvo kabinoje (treniruotė viename atskirame lėktuve), mokytis su ginkluote (skrydžiai ieškant taikinio, ginklų veiklos imitavimas) ir visam uždaviniui atlikti (keliems lakūnams dalyvaujant viename skrydyje, kai meteorologiniai skrydžių valdymo ir kiti duomenys imami iš realių skrydžių valdymo centrų, lakūnai „skrenda" iš skirtingų aerodromų, imituojamos realios oro mūšio ar sąveikos su kitomis kariuomenės rūšimis sąlygos). Pastarojo treniruoklio kompiuteriai gali būti išdėstyti skirtinguose aerodromuose. Treniruoklio aplinkoje pateikiamas sferos vaizdas. Lakūnas mato realią aplinką ir kitus pratybose dalyvaujančius lėktuvus. Veiksmas vyksta kiek galima panašesnėmis į realią vietovės sąlygomis. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama būtent šiems treniruokliams kurti ir taikyti. Kooperuojamasi ir kuriant treniruoklį, ir jį perkant, nes ne kiekviena valstybė gali įsigyti tokią sistemą. Be to, treniruoklio dalys gali būti ir skirtingose valstybėse.
        Kelių mokyklų lakūnai „dalyvauja" beveik realiuose oro mūšiuose būdami savo darbo (mokymosi) vietose.

Kokias mokslo naujoves tenka taikyti kuriant tokius treniruoklius?
        Aišku, pagrindas yra šiuolaikinis kompiuteris, tačiau vertinant labai didelius kompiuterio pajėgumo vystymosi tempus (pagal Moore dėsnį jų pajėgumas padvigubėja kas mėnesį ir jau ateinančiame amžiuje bus pasiektos žmogaus smegenims prilygstančios galimybės), didžiausias trukdys yra greitai perduoti informaciją tarp dideliais atstumais išdėstytų kompiuterių ir informaciją atvaizduoti šiuolaikiniame displėjuje. Aktualios ir skirtingose valstybėse kuriamų treniruoklių programinio suderinimo problemos.

Kaip buvo įvertinta Jūsų skaityta paskaita ir pateikta informacija apie karo lakūnų rengimą Lietuvoje?
        Mano pranešimas buvo išklausytas įdėmiai ir sulaukė netikėtai teigiamos konferencijos vadovų ir dalyvių reakcijos. Pranešime akcentavau VGTU patirtį mažinant dideles specialistų rengimo išlaidas, kooperuojant kelių aukštųjų mokyklų (VGTU ir Lietuvos karo akademijos) teorinio rengimo bei VGTU ir gamybinių organizacijų veiklą (AB „Lietuvos avialinijos", LR Civilinės aviacijos direkcijos, Karinių oro pajėgų, Krašto apsaugos savanoriškosios tarnybos ir kitų) praktiškai rengiant aviacijos specialistus. Pranešime nurodžiau, kad mes pirmųjų diplomuotų inžinierių lakūnų parengimui išleidome mažiau nei 20 tūkst. USD. O tai Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų valstybių atstovų bei konferencijos organizatorių atsiliepimuose buvo paminėta kaip teigiama patirtis taupant lėšas kariniam rengimui.
        Aišku, mes suprantame, kad labai mažos išlaidos negali būti laikomos norma mokant tokios atsakingos ir sudėtingos veiklos specialybės, bet svarbiausia tai, kad mes nugalėjome kliūtis, nepriteklius, patys pradėjome rengti netgi visų profesijų aviacijos specialistus.

Kokias kitas Lietuvai naudingas išvadas galima padaryti pabuvojus Briuselio konferencijoje?
        Pirmiausia iš pokalbių su arčiausiai prie NATO slenksčio esančių valstybių - Lenkijos, Čekijos - atstovais aiškėja, kad šiam žingsniui būtina ruoštis iš anksto, nes paskutiniu metu gali iškilti visai nenumatytos kliūtys. Norint jų išvengti, politinius Vyriausybės veiksmus turi lydėti aktyvūs atskirų mokslo, mokymo ir karinės bei ūkinės veiklos atstovų veiksmai. Kiekvienas atsakingas specialistas turi domėtis savo veiklos suderinimo su NATO sistema perspektyva.
        Kiekvienoje mokslo ir studijų srityje šiai veiklai irgi turi būti paskirti atsakingi asmenys, kurie palaikytų ryšius su Lietuvos ambasada Šiaurės Atlanto organizacijoje bei dalyvautų jos atskirų darbo grupių ir programų veikloje.

Gedimino Zemlicko nuotraukos