Akad. Algirdas Gaižutis d’Orsey muziejuje. Fone E. Manet „Pusryčiai ant žolės“ (1863)

Tęsiame pašnekesį su Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininku akad. prof. Algirdu GAIŽUČIU, meno istoriku ir filosofu, kuriam du mėnesiai, praleisti Paryžiuje, Tarptautiniame menų centre, padėjo geriau suvokti ne tik postmodernizmo pasaulio reiškinius, bet ir paskatino naujai pažvelgti į kai kuriuos lietuviškoje dirvoje vykstančius procesus.

Dar apie multikultūriškumą

Postmodernas pasaulio dar neužkariavo

G. Pompidou centrą užklojęs kolosalus fotoplakatas su vyrų ir moterų veidais ir laikrodžiais. Jis skelbia: „Jūs taipogi esate mūsų muziejus“

Grįžtant prie postmoderno - meninio, kultūrinio - štai ką norėčiau pasakyti, lygindamas lietuvių ir prancūzų patirtį. Lankydamasis daugelyje muziejų, galerijų, parodų priėjau išvadą, kad to gryno, apnuoginto, akivaizdaus postmoderno apraiškų nėra tiek daug, kaip kad mes kartais galvojame. Vis dėlto kultūringoje tautoje tos įvairios vertybės natūraliai atsisijoja, išsikristalizuoja.        Be to, postmodernistai, nuolat nerimstantys jauni žmonės neturėtų būti peikiami ar tik ironizuojami. Anaiptol. Kultūra paprasčiausiai sustabarėtų, jeigu neatsirastų žmonių, kurie geidžia veikti ir kurti naujai, netradiciškai. Postmodernistų eksperimentai su daiktais, naujomis medžiagomis ir technologijomis, žmogaus kūno įvaizdžiais, jų kritiškas nusistatymas prieš klasikinę estetiką, griežtokai atribojančią grožį nuo bjaurumo, nuo viso, kas individui atrodo banalu, įtaru, žema, primityvu – suprantamas.

Gal tai ir būtų pasiūlos ir paklausos tam tikra dermė, sutramdanti pernelyg drąsius novatorius, o žiūrovui, vertintojui nuolat pasiūlant vis naujų galimybių?
       Į akis krito tai, kad tose postmoderno parodose mažoka žiūrovų, vienas kitas besidomintis naujovėmis lankytojas arba snobas. Nėra to sukaupto dėmesio, kokio vis dėlto nusipelno klasikinė, amžių patikrinta kultūra – jos Prancūzijoje iš tiesų netrūksta.Bebūnant teko lankytis keliose vadinamojo „Italų rudenio“ parodose. Jas organizavo Italijos vyriausybė. Viena tų parodų vadinosi „Ticianas. Tapybos pamoka“, kita – „G. Tiepolo retrospektyva“, trečia – „Lorencas Lotas – Renesanso nepripažintas genijus“, ketvirta – „Išgelbėkim Asyžių“. Ko gero, tos parodos keliaus po kai kuriuos pasaulio miestus, didžiausius, finansiškai labai stiprių valstybių.
       Paryžiaus miesto meras J. Tiberi „Italų ruduo“ kataloguose džiūgavo, kad paryžiečiai pirmą kartą turi tokią gerą progą susipažinti su didžiųjų Renesanso dailininkų, filosofų, poetų kūryba, formavusia Europos meninį skonį. Mane „Italų ruduo“ nustebino savo renginių didingumu, precizika, skoniu. Tai buvo ne vien tik parodos, bet ir turininga muzikinė koncertinė veikla, paskaitos ir konferencijos. Šiuose renginiuose vėl atgijo Machiavelio, Casanovos, šventojo F. Asyžiaus, niūriojo Renesanso genijaus, poeto G. Leopardi, didžiųjų muzikantų Monteverdi, Vivaldi, Neapolio baroko ir Venecijos karnavalų dvasia. Italų Renesansas natūraliai įsiliejo į dinamišką Paryžiaus gyvenimą. Jis tarsi priminė šių laikų skubotam, susvetimėjusiam žmogui didžius humanizmo siekių kainą ir jų vertę.

Kokiose eilėse stovi prancūzai

Akad. A. Gaižutis prie J. Dubuffet, XX-ojo amžiaus prancūzų modernizmo klasiko kūrinių

Kaip tokias parodas italai sugeba organizuoti? Juk nemaža dalis kad ir minėtų dailininkų paveikslų priklauso ne tik valstybinėms galerijoms ir muziejams, bet yra bažnyčių ir privačių kolekcijų nuosavybė? Pagaliau juk tai didžiulė rizika – transportuoti, pvz., Ticiano drobes. O kas, jeigu kely, neduokdie, katastrofa, gaisras, teroristų išpuolis?        Mūsų žmogui iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip tokias parodas galima techniškai ir technologiškai organizuoti. Jeigu minėtų dailininkų darbas kur nors pasaulyje yra, tai jis eksponuojamas toje parodoje. Net jei Ticiano, Tiepolo ar Lorenco Loto, ar Gioto paveikslai kabo kurioje nors didžiulėje šventovėje, tai jis iš ten pristatomas į Paryžių.

O čia patys paveikslai „suvažiuoja“ į vieną planetos tašką?
       Iš tiesų tokią prabangą sau leisti gali tik didžios ir turtingos šalys. Lankytojai čia būna išprusę ir, svarbiausia, prusinami, šviečiami. Žmonių tose parodose neapsakoma gausybė. Juokiausi ir tarstelėjau žmonai, kad Paryžiuje prie paveikslų eilės kaip kadaise Maskvoje prie V. Lenino mauzoliejaus ar duonos ir mėsos. O juk prancūzai apskritai nežino, kas tai yra socializmo išradimas – eilės, nes nėra jose niekada stovėję. Tačiau su eilėmis prie meno vertybių jie susiduria ir nesijaudina.

Tačiau būtent prie klasikinio kultūrinio palikimo, o ne postmoderno?
       Gal kada nors ateis ir postmoderno eilė. Gal iš daugybės margų, keistų, pretenzingų, tarsi balansuojančių ant meno ir ne meno ribos dalykų išryškės tie negausūs, originalūs ir unikalūs kūriniai. Gal taip ir bus. Tačiau vadinamoji klasika daug ką reiškia. Man teko matyti nuostabią iš Kinijos imperatoriaus rūmų atvežtą parodą – kaligrafijos, paveikslų, bronzos dirbinių, keramikos, fajanso šedevrų, sukurtų 3 tūkst. metų prieš Kristaus gimimą. Kinijoje esu buvęs porą kartų ir daug ką ten matęs. Sunku protu suvokti, kaip sudėtinga surengti tokias kolosalias parodas svetur, kuriose tūkstančiai meno šedevrų. Kaip juos eksponuoti, sudaryti būtinas sąlygas, kaip visa tai atvežti. Šios parodos – tai didžiulės svarbos kultūriniai įvykiai, reiškiniai ,ir protingas žmogus šitai sugeba suvokti. Žmogaus gyvenime vieną kartą gali pasisekti visa tai savo akimis išvysti. Todėl tose parodose lankytojų nepaprastai daug. Ne vien turistų, nes iškart matyti, kur tikri paryžiečiai. Laikysena, apsirengimas, manieros išduoda. Tai išlavinto skonio, išprususi, išranki publika.

Ar mes tokią publiką turime?
       Aišku, ne. Ir ne todėl, kad būtume kuo nors prastesni, ne. Bet taip jau susiklostė mūsų tautos istorinis likimas. Norint, kad tokia publika būtų, reikia ne vien geros ekonominės būklės, bet ir tam tikro žmogaus auklėjimo, kryptingos meno pedagogikos. Štai ką pastebėjau, lankydamasis įvairiausiuose Prancūzijos muziejuose – ir ne vien meno. Kiekvienas muziejus, didelis ar mažas bebūtų, turi savo pedagoginio arba estetinio lavinimo programą.

Muziejus – ne tik vertybių kaupykla

Moters portretas (Fayom’os stilius II amžius). Iš didžiulės parodos, vykusios lapkričio-gruodžio mėnesiais Luvre

Mūsų muziejininkai gauna bėdinus atlyginimus, galvoja, kaip išgyventi, o Jūs, gerbiamasis profesoriau, dar metate akmenėlį į jų daržą, esą jie nėra sudarę lankytojų estetinio lavinimo programos?        Visi mes gauname nedidelius atlyginimus. Kas yra Lietuvos muziejai? Tai tarsi vertybių kaupyklos, sandėliai, tiesa, gražūs. O turėtų būti mokyklos?        Turėtų būti kultūros židiniai, kuriuose nuolat dirbama, veikiama. Ir kuriuose nuolat būtų vaikų ir jaunimo triukšmo. Tokie yra Prancūzijos muziejai. Jie man primena dirbtuves, mokyklas, kultūros kalves.

Kieno dėka – išlavintos, estetiškai išprususios publikos? Kai yra tokia publika, tai ir muziejininkai turi iš kailio nertis, jei nori tos publikos poreikius patenkinti. Ar vis tik Jūs pastebite ir visai kitus veiklos kriterijus, pagal kuriuos tie Prancūzijos muziejai ir muziejininkai dirba?
       Galvoju, kad muziejai ir muziejininkai pirmiausia sugeba tą publiką prisivilioti, pateikti lankytojams tam tikras paslaugas. Publiką reikia išsiugdyti. Įsivaizduokite, kad Luvre yra programos – pedagoginės, estetinio lavinimo – vaikams, pradedant nuo 4 metų amžiaus. Pamėginkite tokio amžiaus vaiką sudominti menu. Bet jį galima primonyti. Tam reikia nepaprastai subtilios pedagogikos. Juk kur kas lengviau apie šumerų ar Senovės Egipto meną aiškinti studentui, o ne vaikui. Ir vaikams nėra reikalo kalbėti apie meno stilius, istorinius laikotarpius ir pan. Bet penkiamečiui lankytojui Egipto salėje galima rodyti, kaip pavaizduotas žmogus su gyvulio kūnu, kas yra piramidės, mumijos. Mažyliui suprantama kalba Prancūzijos muziejuose stengiamasi taip įdomiai ir įtaigiai išdėstyti ekspozicijų esmę, kad grįžę namo tie vaikai savo tėvams pasakoja, ką matė, o praėjus kiek laiko prašo dar nuvesti į muziejų.
       Publika nuo mažens auklėjama, ugdoma, reikmės įdiegiamos. Esu giliai įsitikinęs, kad tie Prancūzijos muziejai, kurie sugeba taip ugdyti lankytojus, yra ir valstybės daugiau remiami, gauna tam tikrų subsidijų ir iš švietimui, municipalinėms reikmėms, turizmui skiriamų lėšų. Muziejai atlieka nepaprastai svarbų darbą, todėl visuomenės, atskirų mecenatų remiami. Kai kurie muziejai turi savo mecenatų tarybas. Reikia ir pas mus kažką panašaus kurti.
       Tarybiniais metais dar būdavo daugiau tų ekskursijų, muziejuose daug lankytojų, taip pat ir moksleivių. Bet dabar mane stebina, kad Vilniuje, Kaune vidurines mokyklas baigusieji nėra nė karto buvę Lietuvos nacionaliniame muziejuje, nematė Aliumnato pastato Vilniaus senamiestyje ar kitų čia pat panosėje esančių įdomių, reikšmingų kultūros židinių. Šeštadieniais Lietuvos muziejų ekspozicijų salėse sėdi moterėlės, mezga kojines ir slampinėja vienas kitas kumptelėjęs lankytojas. Ar taip turėtų būti muziejuose – kultūros židiniuose?
       Ten turėtų vykti paskaitos, pamokos, susitikimai. Prancūzijoje artėjant kalėdinėms moksleivių atostogoms stebėjau, kiek daug pasiūlymų, kaip kuo geriau patraukti, užimti jaunimą. Prancūzai moka savo kultūrą gerbti, mylėti, saugoti ir labai daug vilčių deda į jaunimą.

Apie kultūrą – savo ir svetimą

Princezės Dianos žūties vieta. Po viaduku mirtį atnešęs nedidelis tunelis

Sakote, kad moka gerbti savo kultūrą? Gal apskritai kultūrą? Juk kultūringą žmogų ir pažinsi visų pirma iš ypatingo jautrumo apskritai kultūros dalykams, nedarant skirtumo, kur čia mano ar kitos tautos kultūrinės vertybės. Tuo labiau, kad Jūs ir pats ypatingai pabrėžėte pasaulio multikultūriškumą.        Galvoje turiu ne vien savo kultūrą, bet yra dalykų, už kuriuos žmogus yra pirmiausia atsakingas. Įsijunkime lietuviškas radijo stotis – ką išgirsime? Džiazą, negritutą, įvairias pop grupes anglų kalba. Prancūzijos radijas transliuoja 80 proc. prancūziškos muzikos – E. Piaf, M. Matje, Š. Aznavūrą ir kitus šansonje, garsius poetus ir pan. Gali išgirsti ir kitų tautų atlikėjų, bet pirmiausia jauti atsakingą pažiūrą į savo tautos meną ir kultūrą.

Kas viso to, apie ką čia dabar kalbame, turėtų imtis? Kultūros, o gal Švietimo ir mokslo ministerija? O gal Vyriausybė ir Seimas?
       Manau, kad pirmiausia šios dvi paminėtos ministerijos. Kai yra programos priimtos, kai žmonės mato, kad veikiama, įdedama daug triūso, tai atsiranda ir didesnių rėmėjų. Žinoma, sunku lyginti Lietuvą ir Prancūziją - dar nėra didelis mūsų turtingų žmonių sluoksnelis, arba ir tie turtingieji dar tėra nuvorišai, kurių kultūrinis akiratis labai siauras. Visa tai suprantama. Ir vis tik pradėti reikia. Kai kas mėginama daryti, man regis, ir Kaune M. Žilinsko galerijoje jau būta mėginimų šio bei to imtis, bet dar toli gražu visų netgi turimų galimybių neišnaudojame.
       Prancūzijoje į akį krito tai, kad vaikams muziejuose ir atskiros salės įrengtos, ir kėdutės pavargusiems atsipūsti. O svarbiausia, kad darbuotoja protingai dėsto vaikams ir jaunuoliams tų menų prasmę. Karo muziejuje mačiau, kaip istorijos mokytojai, atvedę vienos ar kitos klasės mokinius, vaikšto po sales, kur pavaizduoti Prancūzijos istorijos didieji mūšiai, mato gausybę eksponatų, juos aptaria. Vyksta rimta kultūrinė veikla.
       Muziejus nėra bažnyčia, bet ta erdvė, kur gali vykti ir vyksta turiningas kultūrinis gyvenimas. Šie dalykai priklauso nuo daugelio įvairiausių sąlygų, ne tik nuo atskirų entuziastų, bet ir vadinamųjų valstybės vyrų, vyriausybės klerkų ir klerkių…

Tikriausiai priklauso ir nuo muziejininkų, apskritai kultūros darbuotojų parengimo? Juk pavienių puikių savo darbo žinovų, tikrų entuziastų turime ir Lietuvoje. Tačiau klausydamasis Jūsų, susidarau nuomonę, kad Prancūzijoje yra giliai apmąstyta, paties gyvenimo išrutuliota kultūrinės veiklos programa, kuriai pajungtos ir švietimo, ir ugdymo bei lavinimo programos. Kaip visą tą patirtį po truputį galėtume pernešti į lietuvišką kultūrinę dirvą?
       Geriau turėtų būti parengiami patys muziejininkai, kuriems reiktų dėstyti ir vadybos, meno sociologijos, socialinės psichologijos pagrindus. Dirbti daugiau jaunosios kartos labui mūsų muziejininkus turėtų skatinti ir sunkios mūsų gyvenimo sąlygos. Jei vykdant tam tikras švietimo programas muziejininkai gautų ir tam tikrus atlyginimų priedus, tai, neabejoju, ledai pajudėtų. Mat skurdas irgi verčia mąstyti ir veikti. Žinoma, jeigu jis ne per didelis.

Matyt, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų viceministrai ir atitinkamų departamentų specialistai turėtų susėsti ir apgalvoti tokią sąveikos programą.
       Manau, kad tokia programa, o gal ir ne viena, galėtų labai praversti. Jei atsirastų tokios programos vykdytojai, gerai tokio darbo svarbą suvokiantys specialistai, kurie tokias programas paverstų praktinės veiklos dalyku, tai žmonių abejingumas palaipsniui išgaruotų. Juk savo krašte mes patys esme šeimininkai ir daug ką galime padaryti, nebūtinai dairydamiesi į kitus.
       Esu tikras, kad tos veiklos mums vis viena teks imtis, nes abejingumas kultūrai, meniniam gyvenimui, dvasinėms vertybėms neišvengiamai didina ir didins ir asocialius reiškinius valstybėje.

Nuotraukos iš A. Gaižučio asmeninio albumo