Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Pažinimo laiptai

Praėjusių metų paskutiniame „Mokslo Lietuvos" laikraščio numeryje paskelbtas kvietimas nebūti abejingiems, svarstant rengiamą Lietuvos aukštojo mokslo baltąją knygą, paskatino prisiminti tarpukario metais sukauptą istorinę patirtį, vystant aukštąjį mokslą mūsų šalyje.

Lietuvos universitetas įnešė ypatingai reikšmingą indėlį į dvasinį mokslo visuomenės gyvenimą, pirmiausia kurdamas ir plėtodamas Lietuvoje demokratines mokslo ir visuomenės tradicijas, puoselėdamas tas vertybes, kurios neišmatuojamos įprastiniais matavimo vienetais. Lietuvos universitetas tarpukario metais buvo vienintelė aukštoji mokykla, turėjusi autonomiją ir atkakliai ją gynusi nuo bet kokių pasikėsinimų. Steigiamojo Seimo 1922 m. kovo 24 d. priimtas Lietuvos universiteto statutas buvo vienas demokratiškiausių to meto Europoje, padėjęs teisinius pagrindus laisvam mokslo vystymui Lietuvoje. Lietuvos universiteto profesūra labai brangino akademinę savivaldą, gynė mokslo laisvę ir nepriklausomybę nuo bet kokių politinių, ideologinių, religinių ir kitų srovių bei institucijų įtakos.

Tarpukario metų aukštojo mokslo istorinis patyrimas byloja apie tai, kad Lietuvos universitetas pagal savo didžiulią reikšmę ir vaidmenį visuomenėje smarkiai išsiskyrė iš kitų to meto aukštųjų mokyklų. Jo laimėjimų pagrindine sėkme ir sąlyga buvo autonomija, apgintos ir išsaugotos svarbiausios demokratinės teisės, neleidusios politikams nualinti šios aukštosios mokyklos net sunkiausiomis socialinėmis politinėmis sąlygomis, kai mūsų šalyje buvo sugriauti teisinės valstybės pamatai ir įsigalėjo autoritarinis režimas. Todėl Lietuvos universiteto veiklą ir gyvenimą reglamentuojantys įstatymai, valdžios įvykdytos reformos, profesūros pozicija jų metu turi ne tik mokslinę pažintinę, bet ir didžiulę išliekamąją vertę.

Visa tai ypač aktualu dabartiniu metu, kai mūsų šalyje kuriama teisinė demokratinė valstybė ir atvira visuomenė, o tuo pat metu ėmė reikštis nesveikos aukštojo mokslo reformavimo tendencijos, mėginama kėsintis į aukštųjų mokyklų autonomiją ir jų demokratines teises, siekiama pritaikyti autoritarinio režimo išbandytus metodus aukštojo mokslo valdymo srityje.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas - 1991 m. vasario 12 d. priėmė Mokslo ir studijų įstatymą, kuris visoms mūsų šalies aukštosioms mokykloms suteikė autonomiją. Ji buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje.

Pastaruoju metu parengtas ir mokslinei visuomenei susipažinti spaudoje paskelbtas Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo projektas naikina visas svarbiausias Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas. Ypatingai žalingos ir kenksmingos tolimesnei aukštojo mokslo plėtrai mūsų šalyje yra projekto 24, 27, 33 straipsnių nuostatos. Aptarti visa tai viename straipsnyje nėra galimybės. Todėl paliesime tiktai pačios reformos atsiradimo priežastis ir jų sąsajas su analogiškais reiškiniais tarpukario metais bei sukaupta istorine patirtimi.

Pirmiausia kyla principinio pobūdžio klausimas: ar galiojantis Mokslo ir studijų įstatymas jau taip beviltiškai paseno, neatitinka laiko dvasios reikalavimų, trukdo aukštojo mokslo vystymuisi ir plėtrai, kad reikia jį pakeisti nauju įstatymu? Manytume, kad ne, netrukdo. Tai kokios gi priežastys verčia jį naikinti?

LR AM įstatymo projekto atsiradimas labai primena trečiojo Lietuvos universiteto statuto išleidimą 1937 metais, kurį išprovokavo įstatymų laužymas ir nelegali Teologijos - filosofijos fakulteto veikla. Šio reikalo gana pamokanti istorija buvo tokia.

Siekdama neleisti Krikščionių demokratų partijai ir Katalikų bažnyčiai pasaulietiniame universitete įkurti katalikišką universitetą, tautininkų valdžia pagaliau ryžosi nepaisyti Vatikano ir Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų protestų ir 1931 m. rugpjūčio 14 d. išleido „Vytauto Didžiojo universiteto statuto pakeitimą“, kuris panaikino Teologijos - filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių. Tačiau pasinaudodama universiteto ir jo fakultetų plačia autonomija (tuo metu kiekvienas fakultetas tvarkėsi visiškai savarankiškai ir buvo tarsi valstybė valstybėje), Teologijos - filosofijos fakulteto vadovybė nevykdė šio įstatymo, ir Filosofijos skyrius toliau veikė nelegaliai. Turėdamas tik 8 pedagoginio mokslo personalo etatus, jis ir toliau rengė net 14 specialybių specialistus. Tačiau šis faktas Švietimo ministerijai paaiškėjo tiktai po šešerių metų, t.y. 1937 m. pradžioje. „Buvau nepaprastai nustebintas,- 1937 m. kovo 19 d. rašė švietimo ministras prof. J. Tonkūnas universiteto rektoriui prof. M. Rėmeriui,- kad Teologijos - filosofijos fakultetas iki šio laiko dar neturi universiteto statutu paremto reguliamino. (…) Tai yra didelės netvarkos įrodymas. Kai šitaip yra, (…) lengva padaryti iš įstatymo ribų iškrypstančių veiksmų, kurie dėl ypatingo universiteto gyvenimo sutvarkymo (autonomijos - Č.M.) sunku net pastebėti ir laiku atitaisyti. Tokių iškrypimų ir net oaskui sunkių pasekmių iš tikrųjų yra buvę. Pav., fakultetas įsisteigė universiteto statuto nenumatytus du skyrius, nustatė tiems skyriams statutu ir etatais nepagrįstus mokslo planus, duodavo tų skyrių baigimo diplomus bei pažymėjimus. Už tuos nelegalumus, kurie yra įvykę, pirmiausia atsakingas fakulteto dekanas, bet dalis atsakomybės tenka ir fakulteto tarybai, Rektoriui ir Senatui.(…) Turiu pridurti, jog negaliu atsisakyti nuo pareigos padaryti atitinkamų išvadų dėl Teologijos - filosofijos fakulteto anksčiau padarytų nelegalumų ir tų, kurie eventualiai bus padaryti ligi man bus pateiktas reguliaminas“. Vargu ar galima būtų čia kaltinti švietimo ministrą prof. J.Tonkūną šališkumu ar pan., nes kaip politikas jis privalėjo imtis priemonių, kad galiojantys įstatymai būtų vykdomi visur, taigi ir autonomiją turinčiame universitete bei visuose jo fakultetuose. Visa tai, be abejo, kompromitavo Vytauto Didžiojo universitetą kaip Lietuvos Respublikos mokymo ir mokslo centrą ir skatino valdžios organus likviduoti jo autonomiją. Antra vertus, tokiomis sąlygomis apginti taip reikalingą laisvai mokslo plėtrai universiteto autonomiją buvo nepaprastai sunku. Negana to, nuoseklus autonomijos šalininkas ir gynėjas VDU rektorius prof. M. Rėmeris pats pateko į keblią padėtį, patikėjęs Teologijos - filosofijos fakulteto dekano prof. P. Kuraičio paaiškinimais, kurie neatitiko tikrovės. Neslėpdamas savo susirūpinimo, prof. M. Rėmeris 1937 m. kovo 23 d. šiuo reikalu prof. P. Kuraičiui rašė: „Pasirodo, kad pasiremdamas Tamstos, Pone Dekane, paaiškinimais, kuriais aš patikėjau, manydamas, jog jie esą preciziški, aš esu suklaidinęs Poną Ministerį, nes mano atsakymas neatitinka tikrenybės. (…) Šiais mokslo metais aš ir Senato posėdy ir atskiru raštu buvau Tamstą, Pone Dekane, raginęs pristatyti reguliamino projektą Senatui patvirtinti, tačiau tatai liko neįvykdyta, kol pagaliau susilaukėme Pono Ministerio intervencijos. Iš viso tatai yra pačiam Universitetui kenksminga, nes tatai priežiūros organams rodo, kad Universiteto veiksniai patys, be intervencijos iš viršaus ir iš oro, susitvarkyti nepajėgia, o toks įrodymas negali nekompromituoti akademinės savivaldybės, kurią mes branginame. Tai kaip tik suteikia argumento tiems, kurie mano, jog akademinė administracinė savivaldybė nesanti gera. Aš labai gailiuos, kad Teologijos - filosofijos Fakultetas šiuo atžvilgiu blogai patarnavo akademinei savivaldybei. Pono Ministerio reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas“. Vargu, ar ką nors galima būtų pridurti prie šių žodžių, nepraradusių savo aktualumo ir dabar.

Siekiant užkirsti kelią, kad ateityje panašūs dalykai universitete nepasikartotų, 1937 m. lapkričio 4 d. priimtas trečiasis Lietuvos universiteto statutas iš buvusios universiteto ir jo fakultetų autonomijos paliko tik apgailėtinus likučius. Įgyvendinant 1937 m. VDU statutą, visų fakultetų dekanai buvo atleisti iš pareigų, perrinkti iš naujo ir patvirtinti švietimo ministro, išskyrus prof. P. Kuraitį. Taigi dėl vieno fakulteto dekano pašalinimo iš posto buvo išleistas naujas universiteto statutas ir dėl to nukentėjo visi: universitetas, visi jo fakultetai ir apskritai aukštasis mokslas Lietuvoje.

Ar nekartoja šios istorijos dabartinis LR AM įstatymo projektas? Juk jau keleri metai vykstanti polemika tarp politikų, Švietimo ir mokslo ministerijos aukštų valdininkų ir vienos aukštosios mokyklos vadovybės, Vilniaus universiteto rektoriaus prof. R.Pavilionio užsakomosios publikacijos didžiausiame mūsų šalies dienraštyje ir nepastabiam skaitytojui rodo, jog polemizuojančios šalys neranda bendros kalbos. Bet ar dėl to būtina kartoti praeities klaidas, naikinti visų aukštųjų mokyklų autonomiją ir siekti visas jas padaryti paklusniu įrankiu politikų rankose? Juk šitas kelias veda prie aukštojo mokslo nualinimo, ir tai su kaupu patvirtino tarpukario istorinis patyrimas. Istorija - puiki mokytoja, ir būtina mokytis iš jos išminties.

Paskelbusi LR AM įstatymo projektą, laikraščio „Mokslo Lietuva“ redakcija prašo pasiūlymų. Turiu vieną pasiūlymą: atmesti projektą, kaip nereikalingą, nes galiojantis Mokslo ir studijų įstatymas dar neišsemtas, buvo ir yra pažangus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnis dar nepaseno ir pakankamai garantuoja tolimesnę aukštojo mokslo plėtrą teisinėje demokratinėje valstybėje. Pažeidinėti Konstituciją niekam nevalia, nors ir būtų labai įsisenėjęs noras ką nors sutramdyti. Politinės kultūros lobynas yra pakankamai turtingas ir tam tinkamų priemonių ganėtinai daug. Jei iš tikrųjų yra reikalas ką nors patobulinti, tai galima pakeisti vieną kitą galiojančio įstatymo straipsnį, papildyti nauju. Juk normalus žmogus, susižeidęs vieną pirštą, tik jį ir gydo, o neteplioja viso savo kūno vaistais ir nevaikšto visas apsitvarstęs.

Gedimino Zemlicko nuotrauka