Profesorius Karlas Siilivaskas

- Esu paprastas istorikas, - teigia naujasis Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas prof. Karlas SIILIVASKAS (Siilivask), – ir rašiau knygas iš Estijos istorijos. Buvau tritomio „Tartu universiteto istorija" redaktorius, teko rašyti ir kai kurias šio veikalo dalis. Taip pat esu leksikono „Estijos mokslininkai" vyriausiasis redaktorius. Turiu ir kitų darbų bei pareigų, tačiau šiuo metu tai svarbiausia, kuo užsiimu mokslotyroje. Svečią, kuris Vilniuje vykusios XIX Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijos metu ir buvo išrinktas asociacijos prezidentu, iškart po šio įvykio ir pakalbino „Mokslo Lietuvos" vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Gerbiamas profesoriau, Latvijos MA prezidentas akad. Janis Stradinis palinkėjo Jums Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų asociacijos veikloje siekti globalumo nepamirštant nacionalumo. Tai yra susieti šiuos du gana prieštaringus siekius. Kaip to sieksite dabartinėmis sąlygomis?
       Mokslas yra tokia disciplina ar sfera, kuri aprėpia ir tarptautinę bendriją, vystosi tarptautiniu pagrindu. Todėl tyrinėdami Baltijos valstybių - Estijos, Latvijos ir Lietuvos - mokslą jį nagrinėjame kuo plačiau, nepamiršdami ir tų ryšių, kurie egzistavo tarp mūsų šalių universitetų bei kitų mokslo įstaigų jau beveik kone 4 šimtmečius. Tad tyrinėdami XVII-XIX a. mūsų šalių mokslo plėtrą, pamėginsime visa tai perteikti europietiško vystymosi fone.
       XX a. sustiprėjomūsų kraštų mokslo ryšiai ir su kitais žemynais - Amerikos, šiek tiek Azijos. Su Amerika tie ryšiai ir toliau plėtojami jau mūsų laikais, ypač po to, kai Baltijos šalys išsivadavo iš sovietinės okupacijos. Todėl kalbant apie mūsų valstybių mokslą, neišvengiamai tenka turėti mintyje ir mūsų mokslininkų ryšius ne tik Vakarų Europos šalyse, bet ir Amerikos žemyne, taip pat ir kituose tolimuosiuose kraštuose. Juk ir mūsų mokslininkai dirba tų valstybių mokslo centruose, su visomis bent kiek reikšmingesnėmis pasaulio valstybėmis mūsų mokslininkai palaiko ryšius. Būtent tie ryšiai, bendradarbiavimas ir leidžia susieti mokslo globalumą ir nacionalumą.

XIX a. pirmos pusės Dorparto (Tartu) universiteto centriniai rūmai

Mažų tautų atstovai neretai jaučia tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą - baimę atrodyti provincialūs. Ar šito komplekso kartais nejaučia ir mažų tautų mokslo atstovai? Ar Estijos mokslininkai tokio baimės jausmo nepatiria? Įdomu būtų sužinoti Jūsų nuomonę.        Estijos mokslas, kurio pradžia sietina su XVII a. Academia Gustaviana (1632-1665), vėliau su Academia Gustavo-Carolina veikla, buvo labiau susijęs su Baltijos jūros valstybėmis ir ypač Švedija. XIX a., kai Tartu (tada Dorpato) universiteto veikla buvo atnaujinta, mūsų mokslo ryšiai buvo labai glaudūs su Vokietijos ir Rusijos mokslu.

Mūsų mokslui teko savotiško tarpininko vaidmuo europietiškam mokslui (iš esmės Vokietijos) skverbiantis į Rusiją. Bet kartu tai buvo ir to mokslo plėtra per Estiją į šiaurę, t. y. pirmiausia į Suomiją. Ir Vilniaus, ir Tartu universitetai XVIII-XIX a. garsėjo žymiais mokslininkais (Vilniaus universitetas bent jau iki uždarymo 1832 m. – G. Z. past.), kurie nenusileido garsiausioms to meto kitų Europos valstybių įžymybėms. Priminsiu tik keletą Estijoje dirbusių to meto garsenybių: fiziologas Georgas Fridrichas Karlas Henrikas Bideris (1810-1894), chemikas Karlas Ernstas Henrikas Šmidtas (1822-1894), Vilhelmas Fridrichas Ostvaldas (1853-1932). Beje, pastarasis - vienintelis Tartu universiteto auklėtinis, kuris 1909 m. buvo apdovanotas Nobelio premija. Tiesa, tuo metu V. F. Ostvaldas jau gyveno Vokietijoje. Bet prieš tai jis Tartu universitete mokėsi chemijos (1872-1875), vėliau iki 1881 m. dirbo universitete, paskui tapo profesoriumi Rygos politechnikos institute ir tik paskui išvyko į Vokietiją. Taigi būsimasis Nobelio premijos laureatas mokslinės veiklos pagrindus įgijo dirbdamas būtent Estijoje ir Latvijoje.

Iš Jūsų atsakymo supratau, kad seniau, ypač mūsų šalių universitetų (Rygoje - Politechnikos instituto) klestėjimo laikais tam provincialumui rastis lyg ir nebuvo jokio pagrindo. Tačiau šiuo metu tvyro gal didesnis pavojus ir už provincialumo baimę - kaip neištirpti toje milžiniškoje pasaulio mokslo jūroje, kaip mokslo žmogui išsaugoti nacionalumą, taip pat ir savitumą?
       Iš tiesų yra apie ką pamąstyti. Mūsų amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmetį Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo pasiekta, kad mokslas ir studijos aukštosiose mokyklose pradėtos plėtoti gimtąja kalba. Buvo kuriama nacionalinė mokslo terminologija, kurią pavyko išsaugoti net ir tarybiniu laikotarpiu, kai buvo mėginama mūsų tautas sovietizuoti, pajungti rusų kalbos valiai. Ir vis tik savo nacionalinę mokslo kalbą sugebėjome išsaugoti visose trijose respublikose, leidome nacionalinėmis kalbomis savo mokslo leidinius.
       O dabar pasijutome visiškai laisvi... rinktis. Niekas tiesiogiai mums nieko neperša. Kaip pareiškiau savo pranešime plenarinio posėdžio metu Vilniaus konferencijoje, mums iškyla didelis anglų kalbos pavojus. Tai svarbiausia mokslo ir mokslinio bendravimo kalba pasaulyje. Ypač tiksliųjų mokslų atstovai, taip pat ir kai kurių kitų, net ir psichologai, jau siūlė pereiti prie anglų kalbos mokslo tikslams. Taip siūlė ir buvęs Tartu universiteto rektorius, ir vieno laikraščio publikacijoje rašyta, bet po to kilo ir nemaža prieštaravimo banga.

O kaip Jūs manote?
       Manau, kad reikia rasti vidurio kelią. Visa tai, kas tikrai kelia tarptautinį susidomėjimą, turėtume versti į anglų kalbą. Vakarų Europos žurnaluose straipsnius galima spausdinti anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Gal įmanoma būtų tuose žurnaluose atspausdinti ir estiškai, latviškai bei lietuviškai, tik visa bėda, kad niekas neskaitytų. Beje, gana svarbi yra ispanų kalba, kadangi didelę įtaką daro Lotynų šalims. Šis regionas kol kas daugelį savo publikacijų skelbia ispanų ir portugalų kalbomis. Štai kodėl siūlyčiau ir mūsų valstybėms neskubėti atsisakyti publikacijų savo nacionaline kalba. Būtina išsaugoti ir nacionalinę mokslo terminiją. Šiuo metu pavojus tas, kad nespėjama visų terminų iš anglų kalbos išsiversti į savo nacionalines kalbas. Šiuos sunkumus svarbu išgyventi, tuos terminus išsiversti ir vartoti savo moksliniuose darbuose. Tada bus lengviau versti ir kitus angliškus naujadarus.

Prof. K. Siilivaską (dešinėje) išrinkus Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų asociacijos prezidentu, jį sveikina kolegos prof. J. Stradinis ir prof. J.A. Krikštopaitis

Ką daryti, kad vieni kitiems būtume įdomūs: latviai ir estai Lietuvos mokslininkams ir atvirkščiai.        Mūsų konferencijos, mūsų šalių mokslo istorija ir plėtra kiekvienoje iš Baltijos valstybių rodo, kad vieni apie kitus esame neblogai informuoti. Gal kiek mažiau tarpusavyje bendrauja būtent kai kurių mokslų specialistai - atskirų disciplinų atstovai, pvz., medicinos, matematikos ir pan. Kai kurių disciplinų atstovai bendrauja ir bendradarbiauja aktyviau, kitų - silpniau. Bet vis viena vieni su kitais vienokius ar kitokius ryšius palaiko. Bet kad juos reikia stiprinti - dėl to abejonių nekyla.

       Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kultūros sritį. Vykdavo mūsų šalių menininkų trienalės, parodos. Kurį metą ta veikla apmirė, mūsų šalių menininkai tarsi būtų vieni kitus pametę. Bet pastaruoju metu Baltijos vaizduojamojo meno parodos ir kiti renginiai, regis, vėl gaivinami. Svarbu tuos buvusius ryšius atkurti ir sustiprinti.
       Tam tikrus sunkumus bendrauti mums kelia kalbos barjeras, nes tiesiogiai vieni su kitais bendrauti galime tik per trečiąją kalbą. Svarbu naudoti visų turimų užsienio kalbų išteklius - anglų, vokiečių, rusų. Svarbu, kad informacija sklistų tiesiogiai ir būtų suprantama. O ateityje galima bus pažiūrėti, kuriai bendravimo kalbai teiktina pirmenybė. Nemanau, kad šiuo metu tikslinga iškart mestis tik į anglų kalbą. Todėl kitą mokslo istorikų ir filosofų konferenciją Estijoje mes pamėginsime organizuoti trimis kalbomis, laisvai pasirenkant anglų, vokiečių ar rusų kalbas.

Kokias mokslo istorijos kryptis šiuo metu intensyviausiai plėtoja Estijos mokslo istorikai ir filosofai? Kur dar jaučiate „baltas“ praeities dėmes? O gal jau drąsiai pereinate prie šiuolaikinių procesų moksle tyrinėjimo?
       Iki 8-ojo dešimtmečio ir net jo pradžioje daugiausia dėmesio buvo sutelkta į Tartu universitetą, nes 1982 m. minėjome jo 350-metį. Vyko didelė Pabaltijo mokslo istorikų konferencija bei kiti renginiai. Po to ir kitos Estijos aukštosios mokyklos sutelkė dėmesį į savo istorijų rašymą. Šiuo metu Estijos žemės ūkio universitetas (buvusi akademija) išleido veikalą apie savo istoriją. Labai gerai parašyta šio universiteto Veterinarijos fakulteto, kuris buvo įsteigtas 1848 m. ir Pabaltijo kraštams bei visai Rusijai parengė pirmuosius veterinarus, istorija. Tik beveik po pusšimčio metų imperijoje buvo įkurti ir kiti veterinarijos institutai. Taigi galiu pasigirti, kad turime išties gerą Estijos veterinarijos istorijos veikalą.
       Ir kitų mūsų šalies mokslų atstovai suskato rašyti savo istorijas. Pavyzdžiui, rašoma Estijos geologijos istorija, dar praėjusį dešimtmetį pasirodė Talino politechnikos universiteto istorija. Nuo kitų aukštųjų mokyklų kiek atsiliko tik Pedagoginis institutas, kuris tik šiemet išleido savo veiklos apžvalgą.

XVII a. Tartu universiteto raktai

Ar Estijoje tyrinėjamas mokslinis palikimas tų mokslininkų, kurie išvykę iš Estijos įsiliejo į kitų valstybių mokslinį gyvenimą?        Truputį buvau pamiršęs paminėti, kad šiuo metu kaip tik sudarinėjame keturių tomų Estijos mokslininkų žinyną (leksikoną). Tai enciklopedinio pobūdžio leidinys, kurio pirmasis tomas (A-K) jau parengtas ir atiduotas spausdinti. Į šį leksikoną įtrauksime visus mokslininkus nepriklausomai nuo jų tautybės, kurie yra rašę estų kalba arba dirbę Estijos teritorijoje. Suprantama, kad bus pateikta veikla ir tų mokslininkų, kurie 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Pagal išgales pateikiame tų mokslo žmonių biografijas. Rašome ir apie tuos, pvz., Vokietijos mokslininkus, daugiausiai Pabaltijo vokiečius, kurie tyrinėjo Baltijos valstybių istoriją bei kitus dalykus. Neskriaudžiame ir rusų, švedų, suomių mokslininkų, rašiusių apie Estiją, tyrinėjusių mūsų krašto ekonomiką, politiką, istoriją ir pan. - tuos vardus skaitytojas taip pat ras mūsų sudaromame leksikone.

Ką galite pasakyti apie Estijos mokslininkų ryšius su Suomijos mokslu ir mokslininkais?
       Tie ryšiai buvo itin glaudūs jau mūsų amžiaus pradžioje, o šiuo metu juos palaikome su visais Suomijos universitetais. Apskritai nėra nė vienos Estijos aukštosios mokyklos, kuri nebendradarbiautų su suomiais. Rašomi ir leidžiami bendri mokslo darbai, estai stažuojasi Suomijoje. Apskritai su šia kaimynine šalimi palaikome pačius glaudžiausius ryšius, ir ne vien mokslo. Antroje vietoje būtų JAV, toliau - Vokietija ir kitos Skandinavijos valstybės.

Lietuvių sąmonėje estai ir suomiai - broliškos tautos. Bet gal mums tik atrodo, kad tarp šių tautų vyrauja tik supratimas ir meilė. Gal gyvenime būna ir nesusipratimų?
       Problemų iškyla, tiesa, ne tiek moksle, kiek dėl ekonominės konkurencijos. Interesai kartais pradeda gožti draugystę ir meilę. Iškilo problemų laivininkystėje, kadangi iš Talino keltų linijos nusidriekusios į Helsinkį, Kopenhagą, Ahus. Kilo tam tikra trintis su suomiais, bet tai ekonominio pobūdžio ginčai.

Tuo metu, kai prasidėjo Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencija, buvo įkurta Šiaurės šalių krepšinio lyga. Gal pavyktų įkurti ir panašią mokslo „lygą“?
       Kai kuriuos dalykinius tiesioginius ryšius su Šiaurės šalių mokslininkais palaikome ir dabar. Tačiau jeigu mums pavyktų tokią Jūsų minimą „lygą“ įkurti, tai būtų didelis laimėjimas. Tada galėtume plėtoti gerokai konkretesnius ryšius.

Ačiū už pokalbį ir leiskite palinkėti Jums sėkmės Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų asociacijos veikloje.

Gedimino Zemlicko nuotraukos