Kokiam sluoksniui priklauso mokslininkaiHabil. dr. Vytautas NezgadaTokiu pavadinimu Kauno dienoje (1999 01 29) atspausdintos dr. Inos Dagytės mintys (kviečiančios diskusijai). Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, be abejonės, negalima. Mat mokslininkų gretose, kaip ir kituose visuomenės sluoksniuose, yra įvairaus intelekto žmonių. Todėl gvildenant šią temą visų pirma reikia apibrėžti, kas turi teisę vadinti save mokslininku. Vargu ar gali save mokslininkų luomui priskirti tie žmonės, kurie, būdami aspirantais, atliko kurioje nors srityje tam tikrus tyrimus, išlaikė reikiamus egzaminus ir paskelbę minimalų (reikalaujamą) darbų skaičių apgynė daktaro disertaciją, o toliau nutraukė bet kokią mokslinę veiklą. Deja, tokių mokslininkų, kuriems mokslo daktaro laipsnis reikalingas tik tam, kad būtų lengviau kopti karjeros laiptais arba įsitvirtinti aukštojoje mokykloje, pas mus yra nemažai.
Bet kurio mokslininko sėkmė, ateitis ir vieta visuomenėje priklauso ir nuo aplinkos, kurioje jis dirba (kolektyvo darbo, vadovų paramos), nuo pasirinktos mokslinio tyrimo srities (temos) aktualumo, gautų tyrimo rezultatų ir jų programavimo (pateikimo formos).
Kokiam visuomenės sluoksniui priklauso mokslininkas, priklauso ir nuo jo paties. Mokslininkas neturi apsiriboti tik siaurais (savo specialybės) tyrimais. Jo tyrimų sritis turi būti vykdoma ne tik į gylį, bet ir į plotį. Tikrasis mokslininkas turi būti įvairiapusiška asmenybė. Jam neturi būti svetimos valstybės problemos. Bet kuriuo atveju jis turi būti savo šalies patriotas, prisidėti prie savo tautos ekonominio, kultūrinio bei dvasinio auklėjimo, perduoti savo patirtį bei naujoves jaunajai kartai.
Mokslininkas, norintis patekti į elitinį visuomenės sluoksnį, neturi nusižengti visuomenės priimtoms gyvenimo tiesoms bei principams. Jis turi būti švyturys, nepaisant to, su kuo jis bendrautų, kokiam visuomenės sluoksniui beatstovautų (partijai, visuomenei, organizacijai). Tikrajam mokslininkui tautos interesai turi būti svarbesni už asmeninius arba grupinius. Manau, jog į elitinį visuomenės sluoksnį galėtų pretenduoti habilituoti daktarai ir tie, kurie to verti kaip mokslininkai ir piliečiai. 6000 mokslininkų, kaip teigia Ina Dagytė, tai nemažas skaičius Lietuvai. Tačiau šis potencialas šiuo metu nepakankamai išnaudojamas. Dar nuo sovietmečio išliko tas antraeilis požiūris į mokslą ir mokslininkus. Jei tu nesi politikas, o tik mokslininkas, tavęs niekas nepastebės, nebent būtum itin svarbus. Bet tokių Lietuvoje nedaug. Reikia tikėtis, jog besikeičiant valdžioms, kursis ir naujas požiūris į tikrąsias vertybes - mokslą, kultūrą, taip pat ir į mokslininkus. Ir kaip socialinio sluoksnio atstovai jie nebus priskiriami viduriniajam sluoksniui. Turėkime vilties... |