Vasario 20 d., eidamas 87-uosius metus, mirė profesorius Levas Vladimirovas, buvęs Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos ir Jungtinių Tautų Dago Hameršeldo bibliotekos direktorius, ilgametis Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės, vėliau Mokslinės informacijos katedros vedėjas, Tarptautinės bibliotekų asociacijos federacijos (IFLA) Bibliotekinių mokyklų sekcijos pirmininkas, knygotyros, bibliotekų istorijos, mokslinės informacijos teorijos pradininkas Lietuvoje, Lietuvos valstybinės premijos laureatas, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordino kavalierius.

Levas Vladimirovas gimė 1912 m. vasario 27 d. dantų gydytojos Stefanijos Daujotaitės ir Peterburgo politechnikos instituto studento Ivano Vladimirovo šeimoje. Mokėsi Šiaulių, Vilniaus, Šilutės gimnazijose. 1932 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Studijavo vokiečių ir anglų kalbas bei pedagogiką. Mokydamasis universitete nuo 1936 m. pradėjo dirbti draudimo akcinėje bendrovėje „Kooperacija“. Nuo 1967 m. studijavo ekonomiką, su kuria susijusi jo tarnyba. 1940-1941 m. - Lietuvos valstybinio draudimo kompanijos direktoriaus pavaduotojas. 1941-1946 m. 16-osios Lietuvos šaulių divizijos 167 pėstininkų pulko štabo viršininko pavaduotojas, po karo 1945-1948 m. LSSR valstybinės plano komisijos kultūros, švietimo ir mokslo skyriaus viršininkas, nuo 1948 m. - Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorius, bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės įkūrėjas aukštojo mokslo sistemoje, 1964-1970 m. - JT Dago Hameršeldo bibliotekos direktorius, 1970-1985 m. - Vilniaus universiteto Mokslinės informatikos katedros vedėjas, nuo 1979 m. profesorius.

Levas Vladimirovas 450 mokslinių ir mokslo populiarinimo darbų autorius, tarp jų knygos: „Vilniaus universiteto biblioteka“ (1958), „Očerki po istoriji knigi i bibliotek v Litve do 1917 goda“ (1965), „Skorina - pervopečatnik Vilniuskij“ (1975), „Knygos istorija. Senovė, viduramžiai, renesansas, XVI - XVII a.“ (1979), „Ivanas Fiodorovas kultūros raidoje“ (1983), „Vseobščaja istorija knigi“ (1988), „Pranciškus Skorina - pirmasis Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės spaustuvininkas“ (1992), leidinio „Vilniaus universiteto istorija“ (T. 1-3) bendraautoris. Už VU istorijos tritomio parengimą apdovanotas LSSR valstybine premija (1981).

Didelis profesinės veiklos laimėjimas, bibliotekininkystės istorija - žygdarbis Rusijos ir Ukrainos bibliotekose ir muziejuose surastos (1956-1958) ir grąžintas į Vilniaus bibliotekas carinės Rusijos iš Lietuvos išvežtos knygos ir muziejinės kolekcijos, tarp jų Mažvydo ir Daukšos katekizmai.

Levas Vladimirovas išugdė didelį būrį mokslininkų - knygotyrininkų, bibliotekininkų, bibliografų, mokslinės informacijos specialistų. Jo mokiniai dirba Vilniaus ir Klaipėdos bibliotekose, skaičiavimo centruose. 4 jo buvę mokiniai ir kolegos apgynė habilitacinius darbus. Mokytojo žodis visuomet buvo reiklus, grįstas didžiuliu moksliniu patyrimu ir išmintimi.

Profesorius Levas Vladimirovas,Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis, su didžiule meile prisimindavo studijas tame universitete, savo dėstytojus: V. Mickevičių-Krėvę, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, Levą Karsaviną. Apie juos yra parašęs straipsnių. Levas Vladimirovas išsaugojo prieškario Lietuvos inteligentijos dorovinius imperatyvus - sąžiningumą, padorumą, geranoriškumą, spinduliuojančią meilę knygai ir mokslui, išmintį, atjautą ir šilumą. Buvimas šalia jo jau buvo laimė.

Ačiū Mokytojau, kad buvote, kad visada išliksite Lietuvos moksle ir kultūroje, visų mūsų prisiminimuose.