Naujų darbo vietų kūrimo ir taupumo metų paskatintas negaliu neatsiliepti apie paskelbtąjį Aukštojo mokslo įstatymo projektą. Juolab, kad apie jį girdžiu visokių neatsakingų nuomonių. „Nutilkite“, – paskelbtasis projektas yra svarus žingsnis, rodantis, kad valdžios tobulėja: nors kiek bandoma padaryti tvarką universitetuose bei sudėlioti į lentynėles, kas už ką atsako. Ypač patiko projekto dvasia ir pagrindinė idėja – kad už profesūros paprastai neatsakingą darbą turėtų atsakyti atsakingieji, įgaliotoji valdžia arba patikėtiniai aptariant jų darbą, komisijų išvadas ir pan. Kur matyta, kad koks rektorius ar katedros vedėjas pasikviečia kurį profesorių nežinia kokių paskaitų skaityti. Tiesiog šaunu – numatytas visuotinis kursų programų svarstymas, o ar tai tik valdžios struktūrose. Juk neabejotina, kad pasitaiko, jog ir profesorius, rengdamasis ir skaitydamas paskaitas, nelabai išmano, ką reikia pateikti šiose paskaitose,daug mažiau negu pasako valdininkas, komisija, komitetas ar pan., galų gale – visuomenė.

Gaila, kad projekte pamirštas konkursas profesoriaus vietai užimti ar tam tikram darbui atlikti. Jį katedros teikimu turėtų skelbti ne rektorius, o valdžia, arba rektorius turėtų tai kaip reikiant suderinti. Labai gerai, kad renkant rektorių, numatyta didesnė valdžios įtaka. Tik čia gal reikėtų labiau akcentuoti valdančiosios partijos (kuriai TAUTA suteikė mandatą) įtaką. Gal rektorius iš viso galėtų rinkti valdžios paskirti rinkėjai, nes abejotina, ar gali vietinė profesūra išsirinkti tinkamą vadovą. Universitetas - tai institucija ne juokams krėsti (pinigus moka valdžia, tai ir muziką užsako), čia ne kokia nors UAB.

Be šios kritikos, gal reikėtų išsakyti švelnesnės kritikos įstatymų rengėjų šviesiems vadybiniams protams. Jie, tiesą sakant, tik kiek paslapčiomis gėrisi sugebėjimais žvelgti per du žingsnius pirmyn arba galbūt jie kukliai nutyli, kai suvokia ir mano, kad dar ne laikas viską iki galo pasakyti apie universitetus. Projekto rengėjai dar kai ką ir praleido. Aš turiu svarbų (ne vieną) pasiūlymą. Išdėstysiu tik vieną. Su pasigėrėjimu žiūriu į kiek normalesnę apskaitą poliklinikose – iš tikrųjų gydytojai yra paslaugų teikėjai ir todėl reikia aiškiai suskaičiuoti, kiek naudos jie padaro kiekvieną dieną. Yra dvi tokio skaičiavimo teigiamybės – viena, didėja mūsų visuomenės narių užimtumas (prisideda bent jau skaičiuotojai), o antra, geriau panaudojami mūsų materialiniai resursai (popierius, pieštukai ir t. t), padidėja paslaugų teikėjų suinteresuotumas tų paslaugų teikti daugiau. Manau, kad šitokią apskaitą reikėtų taikyti ir pedagogams – ir ypač universitetų profesoriams. Man regis, šitaip sutaupytume nemažai lėšų (kurios nenaudingai pradingsta profesūros kišenėse) – sutaupytos lėšos galėtų būti panaudotos plušėjusiems skaičiuotojams mokėti. Be to, man jau seniai neduoda ramybės mintis apie vieną valdžios vyrų nutylimą keistenybę, tikrą kuriozą. Visi žinome, kad paskaitų lankymas universitetuose neprivalomas. Kita vertus, žengtas žingsnis taupant, iš paramos studijuojančiajam skiriant stipendiją (dabar už menką stipendiją studijuojantys jaunuoliai teįstengia pavalgyti tik kas antrą vakarienę) ir vis tiek studentai išgyvena. Be to, yra netgi konkursai. O kaip jie išgyvena – visi kur nors uždarbiauja. Ką ten paskaitos. Išaiškėja, ką tuo metu veikia profesūra? Štai kur gyvi pinigai. Įvedus apskaitą, kiekvienas profesorius užpildytų paskaitos lapą, aprašydamas, ką jis išdėstė. Šį lapą (ar lapus) su dalyvavusiųjų paskaitoje studentų parašais siųstų, pvz., Mokslo ir studijų departamentui. Sutaupytas lėšas galėtume skirti mokytojų algoms didinti. O gal pritaikius panašią sistemą mokytojams dar ir šitaip sutaupytume – tuomet daugiau lėšų skirtume, pvz., policijai, o gal net krašto apsaugai. Negana to, kad universitetuose neprasidėtų „prirašinėjimai“, reikia skirti kontrolierių, - irgi naujos darbo vietos.

Dar vienas lėšų (gal ne tiek lėšų, kiek nervų – bet tai nė kiek ne mažiau svarbu) taupymo šaltinis. Projekte tarp eilučių galima suprasti, kad habilituoti daktarai (aukštosiose mokyklose) yra tikra rakštis. Čia vienąkart reikėtų išsiaiškinti tiesiai ir šviesiai – surašyti visus laipsniuotuosius ir nubalsuoti – reikalinga ta habilitacija, ar ne; aktyviai turi reikštis dabartiniai daktarai, dirbantys valdininkais. Šitai vėliau reikia, sutikus Seimui, pateikti Mokslo ir studijų įstatyme. Didelių pinigų gal ir nesutaupysime, bet psichologinės įtampos (tarp tikrųjų mokslininkų) užimant profesoriaus vietą tikrai sumažėtų; be to, atsirastų vietų valdančiųjų partijų veteranams. O koks užsispyrėlis, siekdamas habilitacijos, kiek žilų plaukų priaugina sau ir artimiesiems – kam to reikia. Toliau galėtume pagalvoti ir apie daktarus (tam, matyt, prireiks platesnio referendumo). Toliau dar, toliau dar … - vėl taupytume...

Turėkite Jūs tą autonomiją, bet spręskime MES!