Arvydas Genys

Kokia “Dvasinių pratybų”^* nauda?

I. Lojolos “Dvasinės pratybos” - tai ilgai kauptas žmogaus, siekiančio šventumo ir tobulumo, dvasinės patirties lobis. Sumanus (ne vien tikybos) mokytojas, auklėtojas, pasitelkęs šiuos Jėzaus draugijos (jėzuitų ordino) įkūrėjo užrašus, galįs pasikliauti jais ir pasinaudoti savo dvasinei savistabai bei savimonei ugdyti ir vesti savo mokinius tvirtu sieložinos taku. Dar 1548 m. Popiežius patvirtina “Dvasines pratybas”, ir nuo tos dienos galima sakyti: štai ir katalikai (ne tik budistai, induistai, daosistai, sufijai ir kitos religijos) turi nuoseklią savo dvasinių pratybų sistemą. O tai labai nušiuolaikinus ir nupasaulietinus, galima sakyti - net psichoterapinių pratybų sistemą. Ją skaitant ir priimant tik kaip teorinį (istorinį ir kultūrinį) paveldą, kartais (ir dažnai) “Dvasinės pratybos” atrodo vien griežti (“priekabūs”), gana sausi ar net dogmatiški patarimai, pamokymai ir nurodymai. Taip esti (rodos) tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau, labiau susitelkus, kasdien keturias savaites jas praktikuojant (kas skirs sau tiek laiko, ponai), o ir savo pastebėjimus bei patyrimus aptarus su patyrusiu vadovu - dvasios Tėvu, “Dvasinės pratybos” tampa tuo, ką šiuolaikinis mokslo ir kultūros žmogus žino, kaip žodį, kurį dažnai su keistu ilgesiu pamini ne vienas kunigas ar net vyskupas, būtent – REKOLEKCIJOS, t. y. SUSIKAUPIMAS (katalikų religinės pratybos, kuriomis siekiama sustiprinti religingumą – ryšį su Dievu. Tenka pridurti: dvasininkų rekolekcijos būna uždaros, jos vyksta rekolekcijų namuose arba vienuolynuose pagal specialų reglamentą. Pasauliečiams jos paprastai rengiamos kartą per metus, parapijos mastu.

Vilniaus šv. Jonų bažnyčios rektorius kun. Antanas Saulaitis SJ

Jėzuitų parapijas – andainykštes – jau minėjome. 1988 m. pabaigos duomenimis, Lietuvoje jėzuitų ordino parapiją sudaro apie 50 jėzuitų vienuolių (SJ). Vadinasi, palyginus su 1696 m., bent penkiolika kartų mažiau. Tačiau itin džiugu, kad nuo 1998 m. vasaros Vilniaus šv. Jonų (anksčiau – šv. Jono) bažnyčioje, kurią galima vadinti Vilniaus universiteto idėjos versme, tikinčiųjų šv. Mišioms ir sielovadai patarnauja būtent lietuviai ar lietuvių kilmės jėzuitai. Tėvo Antano Saulaičio pristatyti gal ir nebereikia. Jis nuolatinis žurnalo "Sandora" autorius ir "Mažosios katalikų radijo studijos" dalyvis. Kartu čia triūsia ir Tėvas Leonas (kun. L. Leise), taip pat atvykęs iš JAV, kur permainingo ir nuožmaus pasaulio audrų buvo nublokšti jų seneliai, tėveliai, ir jie patys - ten užaugę ar gimę.

Kas lanko šv. Mišias šv. Jonų, šv. Kazimiero ar kitose bažnyčiose negali nežinoti ir jėzuitų kunigų, kurie nesitenkina vien kontempliacine gyvensena, bet aktyviai dalyvauja sielovadiniame ir kultūriniame mūsų bendruomenių gyvenime, organizuoja tikinčiųjų susitikimus su užsienio teologais, taip pat ir jėzuitais. Parapijiečiai ir dešimtys katechumenų (besiruošiančių šv. Sakramentams, atnaujinančių tikėjimą) po šv. Mišių galėjo pasiklausyti ir susitikti su garbiais svečiais: su Insbruko universiteto prof. Jonu Kerdiejumi SJ, su vokiečių misionieriumi Lathan Lies SJ, su katalikų misionieriumi iš Indijos Donatu Slapšiu SJ, su rekolekcijų vedėju iš JAV, dar dažniau su Vilniaus šv. Jonų bažnyčios rektoriumi kun. Antanu Saulaičiu SJ, buvusiu katalikų misionieriumi Brazilijoje, atvykusiu iš Čikagos nuolat gyventi ir tikintiesiems tarnauti.

O dabar grįžkime prie I. Lojolos “Dvasinių pratybų” - neįkainojamo ir jau penktą šimtmetį vis gausėjančio (dalijantis) patirties lobio. Vadinas, vis gausinamo kiekviena dvasine patirtimi ir liudijamo dvasininko, menininko, mokslininko, mąstytojo - kiekvieno ieškančio ir besiilginčio brangiausių dalykų, kaip pasišvęsti didesnei Dievo garbei ir dvasinei artimo naudai, kaip rasti išgelbėjimą permainingo pasaulio sumaišties verpetuose ir jį paliudyti kitai, dar labiau vargstančiai, kenčiančiai, amžinųjų vertybių išsiilgusiai sielai.

Išgyventi ir apmąstyti

Jėzuitų statyta šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje

Apmąstant I. Lojolos "Dvasinių pratybų" (pirmąsyk pasirodžiusių ir lietuvių kalba) esmę ir paskirtį (tikslą), būtina pabrėžti: ši knyga (vadovėlis) skirta ne skaityti ir studijuoti, o ypačiai praktikuoti. Ne veltui pasaulyje jau sulaukta 4,5 tūkst. šios knygos laidų, kurios yra išverstos bent į 20 pasaulio kalbų. O knygos esmė nusakoma taip: "Tai tarsi dvasinės taktikos vadovėlis, kuriame nurodomas dvasinės veiklos metodas, galintis žmogui padėti suvokti savo vietą pasaulyje, santykius su Dievu, žmonėmis, visa kūrinija, išmokyti gilios maldos" (t. y. meditacijos).

Todėl primenama, kad "Dvasines pratybas" pajėgia visiškai suprasti tik tas, kuris yra jas atlikęs. Be to, ji pirmiausia skirta asmenims, kurie kitiems padeda atlikti pratybas. Ši knyga gimė, nes pats I. Lojola “savo sieloje pastebėdavo kai kuriuos dalykus, kurie jam buvo naudingi”. Jis manė, kad ir kitiems šie užrašai gali atnešti naudos. Be abejo, šių pratybų pradžią lėmė pati Aukštesnioji valia, kai I. Lojola, sunkiai susižeidęs koją, kentėjo ir tuo pat metu kantriai skaitė “Kristaus gyvenimą”, “Kristaus sekimą” ir “Šventųjų gyvenimus”, ir dar… benediktinų vienuolių askezės vadovėlį “Exercitatorio”. Tik vėliau “Dvasinės pratybos” buvo papildytos gautomis žiniomis jau studijuojant Paryžiuje (1528 m.). Pratybas sudaro keturios dalys, vadinamos savaitėmis.

Pirmoji savaitė (arba dalis) moko, kaip atlikti sąžinės tyrimą, kaip medituoti (giliai melstis, apmąstyti, išgyventi) savo nuodėmes (klaidas), kaip pažvelgti į savo gyvenimą gailestingos Dievo meilės akimis ir priimti atleidimą (atleisti sau, susitaikyti su savimi ir artimaisiais).

Antroji savaitė (dalis) skiriama Jėzaus gyvenimo kontempliacijai ir pasirinkimui (juk pasirinkti, pasak kardinolo J. Ratzingerio, vadinas, tikėti). Be to, pasirinkimas - tai nuolatinės pastangos surasti Dievo valią savo atžvilgiu ir nuoširdžiai pasiryžti to siekti.

Trečioji savaitė (dalis) moko, kaip dera apmąstyti skausmą ir kančią tarsi tai vyktų Kristaus kančios ir mirties akivaizdoje.

Ketvirtoji - “įžvelgti Dievo veikimą net paprasčiausiuose kasdienos dalykuose ir įvykiuose, išmokti įvairių (ypač trijų) maldos būdų”.

Aišku, toks pratybų apibūdinimas, nors ir esminis, bet gana schemiškas, tačiau įsigilinus į jas juntama rimta vidinė apmąstymų logika, kurią pamažu atskleidžia ir gausūs nurodymai bei patarimai (kaip pasiūlymai). Čia savitai pateikiamos didžiosios Šventojo Rašto tiesos ir net pagrindinės tikėjimo dogmos; mokoma, kaip išgirsti Dievo balsą, regimuose ženkluose įžvelgti neregimos dvasios veikimą ir pastebėti jį savo sieloje. Kaip kitaip žmogus imtų tarnauti Dievui tik kiekvienam (vieninteliam) žmogui priimtinu būdu.

“Dvasinių pratybų” esmė - perteikti (paliudyti) autentišką krikščioniško gyvenimo patirtį. O juk šito imasi ir mokslininkai, ir menininkai, o ir daug šiurkštesnio - labai paprasto kasdienio vargo žmonės.

Istorinėj Rotušės aikštės anapusėj

Ypačiai stebina, kad lietuvių tauta bei valstybė jau tada buvo suvokiama personalistiškai - kaip vieninga didi asmenybė. Gal ir dėsninga, jog vėliau Lietuvoje laikiną (tarsi amžiną) prieglobstį radęs filosofas L. Karsavinas yra vadinamas personalizmo, kaip moderniausios katalikiškosios filosofijos, pagrindėju. Ir štai tarsi regime: I. Lojolos idėjų ir “Dvasinių pratybų” ragavę didikai ir valdininkai rašo tiesiog stulbinančius išpažinčių ir atgailų laiškus, testamentus, o plunksnabroliai - traktatus ir poemas bei dramas, kur tauriausių tautos asmenybių greton iškeliami nusižeminę prastuoliai; pasiekę “skurdo, tylėjimo, tobulo paklusnumo ordinui” ribą. Štai ir didikai, pagaliau ėmę didžiuotis lietuvio vardu. O pasak jėzuitų istoriko A. Kojelavičiaus, XVII a. asmenybės siekinys - būti pamaldžiu tėvynės patriotu. Šį idealą galbūt vaizdžiausiai įkūnija žemaičių vyskupas M. Giedraitis, Vilniaus vyskupai Jurgis Radvila ir E. Valavičius, kancleris A. S. Radvila.

Jėzuitų istorikai stengėsi ne idealizuoti praeities asmenybes, o atskleisti visą dvasinio gyvenimo prieštaringumą. Taip įgyta daug netikėtų atspalvių, subtilių pustonių (juodo ir balto nepakako). Psichologinė sielos (didiko, mokslininko, menininko) drama, kintantis žmogaus charakteris tampa svarbesniu dalyku nei įvairūs asmenybės idealizavimai. Būtent tai ir praturtina Lietuvos raštiją. O svarbiausias baroko meno ir literatūros atradimas: savarankios charakterių dramos, skirtingų tiesų sankirtos.

Net nuvainikuojamas melagingas Lietuvos karalių krikštas; taip putodami išsiveržė patys prieštaringiausi jausmai… Tačiau dar svarbiau apsispręsti tarp Dievo ir “žūstančios tėvynės”. Tai paliudija ir vienuoliai kunigaiščiai - Mindaugo ir Traidenio sūnūs.

Jau tada buvo tvirtai tikima, kad Dievas veikiąs ir istorijoje. (Net garbiausiam šių dienų lietuvių šv. Rašto istorikui ir egzegetikui A. Rubšiui tai beliko tik pakartoti.) Jau A. Kojelavičius manęs, kad “visuotinę žmonių nuomonę remia slaptas Aukščiausiojo sprendimas”.

Pasak D. Kuolio, šitaip jėzuito A. Kojelavičiaus “Lietuvos istorija” suveda prieštaron politikos ir dorovės tiesas. Ir tik kriščioniška lietuvių tauta tampanti išties laisva ir oria bendrija - nepavaldžia (jokio!) tirono valiai. O “gebėjimas aukotis aukštesniems valstybės interesams - esminė tautos narių kultūros ir žmoniškumo žymė”.

Būtent tai ir iškiliausius Lietuvos jėzuitus - šviesuolius prisiminti ir paminėti skatina, kaip ir šiais metais artėjančio Vilniaus universiteto įkūrimo 420-osios metinės.

P. S. Tad labai laiku Kauno “Caritas” leidykla mums parūpino ir dar vieną skaistų leidinėlį. Būtent - “Malda su Ignacu Lojola”. Toks sąskambis itin taurus (iš anglų kalbos vertė kun. Vidmantas Šimkūnas SJ).

Gedimino Zemlicko nuotraukos