Dr. Rimantas Čechavičius
VGTU Metalinių ir medinių konstrukcijų
katedros docentas

Atidžiai išstudijavau pateiktą “Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo” (dabar Lietuvos aukštųjų mokyklų - red. past.) 1998 m. gruodžio 28 d. projektą (C), palyginau jį su jo pirmojo varianto (1998 07 07) tekstu (B) bei su dabar galiojančiu Vilniaus Gedimino technikos universiteto statutu (A).

Ar pasiektas užsibrėžtas tikslas? “Aukštųjų mokyklų savivalė bus apribota” (“Lietuvos Aidas”, 1997 09 08).

I. Aukštųjų mokyklų (universitetų) valdymo institucijos (23 straipsnis).

A. VGTU Statute numatyta, kad svarbiausius universiteto veiklos klausimus sprendžia Visuotinis universiteto mokslininkų susirinkimas. Jis priima ir keičia statutą, renka Teisės kolegiją ir tvirtina jos nuostatus, gali panaikinti universiteto Tarybos nutarimus. Visuotinio mokslininkų susirinkimo nutarimai turi aukščiausią norminę galią universitete.

Tarp Visuotinių universiteto mokslininkų susirinkimų aukščiausias universiteto valdžios organas yra universiteto Taryba, kuri renka rektorių. Rektorius, remdamasis Statutu ir universiteto Tarybos nutarimais, vadovauja universiteto veiklai, atsako už universiteto darbo rezultatus.

B. 1998 07 07 projekto 20 straipsnyje numatyta, kad aukštąją mokyklą valdo šios institucijos:

1) senatas,
2) rektorius,
3) aukštosios mokyklos susirinkimas.

19 straipsnio 3 poskyryje pabrėžta, kad “valstybinėse aukštosiose mokyklose statutą priima ir keičia mokyklos susirinkimas”, kuris aptartas 23 straipsnyje:

1. Teisė dalyvauti aukštosios mokyklos susirinkime turi mokslo laipsnius arba mokslo pedagoginius vardus turintys darbuotojai ir studentų savivaldos deleguoti studentų atstovai. Susirinkimą kviečia aukštosios mokyklos senatas.

2. Susirinkimas:

1) priima ir keičia statutą,
2) renka senatą,
3) renka statuto priežiūros komisiją,
4) vykdo kitas aukštosios mokyklos numatytas funkcijas.

3. Jei numatyta aukštosios mokyklos statute, darbuotojų susirinkimas gali būti pakeistas padalinių delegatų susirinkimu.

C. 1998 m. gruodžio 28 d. projekto 23 straipsnis skelbia:

1. Valstybinių aukštųjų mokyklų valdymo institucijos universitetuose yra:

1) universiteto taryba,
2) senatas.

2. Valstybinio universiteto vadovas yra rektorius.

24 straipsnis pabrėžia, kad universiteto taryba yra atsakinga už aukštosios mokyklos vystymo bendrąją strategiją, jos atskaitomybę valstybei ir visuomenei. Ją sudaro ne tik aukštosios mokyklos darbuotojai ir studentai, bet ir absolventų ar socialinių partnerių bei valstybės ir vietinių institucijų atstovai. Tarybos pirmininku skiriamas toje aukštojoje mokykloje nedirbantis asmuo. Aukštosios mokyklos taryba prižiūri, kaip aukštoji mokykla vykdo savo paskirtį ir funkcijas ir visais aspektais vertina jos veiklą, kartu su senatu priima ir keičia aukštosios mokyklos statutą, skelbia rektoriaus rinkimus ir kartu su senatu jį renka ir t.t.

Universiteto senatas (25 str.) yra aukščiausioji universiteto akademinės savivaldos institucija. Senatas renkamas iš darbuotojų, atstovaujančių visoms universiteto vystomoms studijų ir mokslo tyrimų kryptims. Savo atstovus į senatą deleguoja studentų atstovybė. Senato nariais pagal pareigas yra rektorius, prorektoriai, fakultetų dekanai, mokslo institutų vadovai ir studentų atstovai. Senato posėdžius kviečia ir jiems pirmininkauja rektorius. Senatas, naudodamasis plačia akademine autonomija, tvarko tik akademinius universiteto reikalus. Statuto nustatyta tvarka jis kviečia universiteto darbuotojų ir studentų susirinkimus svarbiems universiteto veiklos klausimams aptarti.

Iš pateiktų tekstų aiškiai matome Visuotinio universiteto mokslininkų susirinkimo institucijos silpninimą (1998 07 07 projekte) bei šios institucijos eliminavimą iš universiteto valdymo struktūrų (1998 m. gruodžio 28 d. projekte).

Tai kas, jei ne universiteto docentai ir daktarai, yra viena iš svarbiausių universiteto bendruomenės grandžių? Ar ne jie yra pagrindinis universiteto ramstis ir jėga? Ar gali universitetas be jų funkcionuoti? Aišku, ne – kaip ir be studentų. Tai kodėl įstatyme nebeliko jų teisės (kartu su studentų ir asistentų atstovais) spręsti svarbiausius universiteto klausimus. Mano giliu įsitikinimu - tai vienintelis būdas užtikrinti demokratiją universitete.

Visuotinio susirinkimo išrinkta Teisės kolegija (ar statuto priežiūros komisija) ne tik prižiūrėtų valdymo institucijų (universiteto tarybos, senato bei rektorato) norminių ir valdymo aktų teisėtumą, bet ji atliktų ir universiteto garbės teismo funkcijas, nagrinėtų ginčus tarp administracijos ir pedagoginio personalo. Juk analogiška administracijos ir studentų ginčų komisija yra numatyta šio įstatymo projekte (52 straipsnis).

Tai kur galėtų pasiskųsti universiteto mokslininkai vienaip ar kitaip nuskriausti ar pažeminti? Kas gali apginti paprastą universiteto mokslininką nuo administracijos savivalės, kai jis daugybę kartų per metus yra verčiamas atlikti ne jo darbo sričiai, o valdininkams ir tarnautojams priklausančius darbus? Gal žiniasklaida, – bet ji nenoriai kišasi į universiteto autonomijos reguliuojamą vidaus tvarką.

Atsakymas vienas – tik visuotinis universiteto mokslininkų susirinkimas. Jo nuomonės apie administracijos vadovų elgesį, jų tinkamumą eiti užimamas pareigas turėtų būti klausiama bent vieną kartą per metus, o rektoriaus ataskaitą turėtų svarstyti ne vien jo paties vadovaujamas senatas, o visa universiteto bendruomenė Visuotinio mokslininkų susirinkimo asmenyje, – ir jos balsas turėtų būti lemiamas!

Antraip gali atsitikti taip, kad grupė senato draugų, “paėmusių” valdžią universitete, turės didelių galimybių ją išlaikyti gana ilgai, visai nepaisydami nei Statuto, nei Jūsų, mieli mokslininkai, valios. O jei kartais ir pasikviestų (nors pagal projektą galėtų ir niekada nekviesti), į bendrą universiteto darbuotojų ir studentų susirinkimą “aptarti” svarbius universiteto veiklos klausimus, – turėtume labiausiai jai dėkoti už tokį demokratiškumą.

Toks modelis ne iliuzija, – jis artimas kai kurioms mūsų aukštosioms mokykloms, tarp jų ir manajai – VGTU (“Ar demokratiškai valdomas universitetas”, “Lietuvos aidas”, 1998 05 13): čia Visuotinio mokslininkų susirinkimo dar 1991 m. priimtas ir visų mokslininkų iškilmingai pasirašytas Statutas netapo įstatymu: jis buvo pažeistas daugelį kartų (pažeista Statuto įsigaliojimo tvarka, jau keleri metai neturime Teisės kolegijos, nuo 1992 m. nebešaukiami visuotiniai mokslininkų susirinkimai ir t.t.).

Dangstantis autonomija, nesant atskaitomybės savajai universiteto bendruomenei, administracijos galvose subręsta mums sunkiai suvokiami sprendimai: gerbiamam akademikui A. Kudziui, – vienam iš šio universiteto įkūrimo aktyvistų, neleidžiama skaityti XXI amžiaus paskaitų savojoje aukštojoje mokykloje (“Respublika”, 1998 11 21), o mūsų ateities vilčiai – mūsų studentams uždrausta įeiti pro paradines duris – tam pasamdyti nuolatiniai budėtojai. Tokių “privilegijų” durų “nauda” neabejotina ir užkrečianti: universiteto absolventai greit jų padaugins visoje Lietuvoje.

“Be komentarų”. Užrašas stende prie VGTU paradinių durų: “Dėmesio! Studentams įėjimas į Centrinius rūmus - prie valgyklos. VGTU administracija”.

Man skaudu dėl mūsų abejingumo, tylėjimo ir to prakeikto nuolankumo. Kur mūsų “nuoga kudirkiška tiesa”? Beribis paklusnumas, baimė turėti savo nuomonę neskatina pažangos, o juo labiau nesukuria laisvos ir nevaržomos universitetinės dvasios, todėl siūlau tokią šio įstatymo projekto 23 straipsnio redakciją:

1. Valstybinių universitetų valdymo institucijos yra:

1) Visuotinis mokslininkų susirinkimas,
2) universiteto taryba,
3) senatas.

2. Visuotinis mokslininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius universiteto veiklos klausimus:

1) tvirtina universiteto statutą prieš pateikiant jį Lietuvos Respublikos Vyriausybei,
2) renka senatą,
3) renka Teisės kolegiją (ar statuto priežiūros komisiją),
4) kasmet slaptu balsavimu tvirtina rektoriaus ataskaitą bei įvertina rektoriaus ir prorektorių darbą,
5) gali panaikinti senato ar universiteto tarybos nutarimus, kai jie prieštarauja universiteto statutui.

3. Visuotinio mokslininkų susirinkimo nutarimai turi aukščiausiąją norminę galią universitete. Teisę dalyvauti visuotiniame mokslininkų susirinkime turi visi mokslo laipsnius arba mokslo pedagoginius vardus turintys darbuotojai bei studentų ir asistentų atstovai. Susirinkimą kviečia universiteto taryba.

Jei universiteto statute yra numatyta, Visuotinis mokslininkų susirinkimas gali būti pakeistas padalinių delegatų susirinkimu.

II. Studijų rezultatų vertinimas (47 straipsnis).

Nors šiuo metu visose Lietuvos aukštosiose mokyklose yra vartojama dešimtbalė studijų rezultatų vertinimo sistema, tačiau atskirose aukštosiose mokyklose ji traktuojama skirtingai, todėl Švietimo ir mokslo ministerija turėtų suvienodinti vertinimo kriterijus ir pasiūlyti juos tokius, kad skatintų studentus kuo geriau mokytis, o dėstytojai turėtų galimybę išskirti ypač gabius ir pasižymėjusius studentus, – kaip kad yra prancūziškoje 20-ties balų sistemoje.

Siūlau tokią 47 straipsnio 3 punkto redakciją:

3. Vertinimui vartojama dešimtbalė pažymių sistema. Vertinimo kriterijus nustato Švietimo ir mokslo ministerija.

III. Kolegijos. Su nuostaba perskaičiau VGTU universiteto tarybos pareiškimą Lietuvos Mokslo tarybai (“Mokslo Lietuva”, 1999 02): žodžiais pritardami neuniversitetinio aukštojo mokslo diegimui Lietuvoje, (kaip yra daugelyje pasaulio šalių), ji pabrėžia “šio įstatymo projekto griaunamąjį poveikį Lietuvos mokslui ir universitetinėms studijoms”. Mano galva, konkurencija yra gerai, – universitetams teks pasitempti, kad jų išleidžiami bakalaurai svariai skirtųsi nuo specialisto, parengto kolegijose, nes jį parengti išleidžiama gerokai daugiau lėšų. Tai ypač pasakytina apie technologinių specialybių bakalaurus, kurių išleidžiama atskirose aukštosiose mokyklose gerokai daugiau.

IV. Habilitacija. Pritariu habilitacijos panaikinimui. Procesas, kurio metu parodoma, kad asmuo yra tinkamas vadovauti aukštos kokybės studijoms ir moksliniams tyrimams gali būti nesusijęs su habilitacinio darbo ar disertacijos rengimu bei antrojo mokslo laipsnio teikimu. Tai bereikalingai atima daug brangaus habilitanto laiko ir energijos, kurį patyręs mokslininkas galėtų panaudoti efektyviau.