PO TO, KAI RAŠĖME
Atviras laiškas Mokslo Lietuvos redaktoriui gerb. G. ZemlickuiGinta Čerbulėnaitė-UselienėPerskaičiau dr. M. Purvino ir moksl. bendr. M. Purvinienės straipsnį Lietuvos architektūrologijos klystkeliai ir akligatviai Jūsų redaguojamame laikraštyje (1999 01 21 Nr. 2) ir tęsinį (1999 02 18 Nr. 4), taip pat atsakymą į šį straipsnį prof. J. Bučo, prof. MA nario-koresp. A. Miškinio, prof. V. Stausko, prof. J. Vanago ir A. V. Raginio Architektūrologijos teisuolių klystkeliai ar sąmoningas šmeižtas? Kadangi abiejuose straipsniuose minimas mano tėvas a.a. K. Čerbulėnas, noriu papildyti minėtus straipsnius tokiomis žiniomis apie jį.
1950 m. birželio 1 d. mano tėvas K. Čerbulėnas Meno reikalų valdybos viršininko įsakymu iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atleistas kaip nuslėpęs savo asmens byloje žinias apie savo artimuosius. Dėl tos pačios priežasties atleistas ir iš Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto. Mūsų šeima kuriam laikui neteko pragyvenimo šaltinio. Vėl įsidarbinti buvo nelengva, o mėgstamą mokslinį darbą teko atidėti geresniems laikams. Netinkama biografija trukdė tuometinio istorijos mokslų kandidato disertacijos gynimui (apsigynė tik 1958 metais).
Mano tėvas sovietiniu periodu daug dirbo monumentaliosios architektūros tyrimo, etnografijos, dailėtyros baruose, ilgai dirbo ir pedagoginį darbą, tačiau oficialiųjų sluoksnių buvo ignoruojamas. Todėl, išskyrus jo straipsnius, kelias su bendraautoriais parengtas knygas, nemaža dalis darbų jam gyvam esant taip ir neišvydo dienos šviesos. Skaudžiai pergyveno, kai 1973 m. apginta tuometinio istorijos mokslų daktaro disertacija nebuvo patvirtinta.
Mano tėvas buvo kuklus ir nereiklus buityje, profesinėje veikloje principingas, nepakantus melui ir nemokšiškumui, nepataikaujantis galingiesiems.
Nuolatinė įtampa ir patirtos nuoskaudos ardė tėvo sveikatą ir 1986 m. jis mirė. Visiškai pritariu M. ir M. Purvinų straipsnyje paminėtiems faktams apie mano tėvo likimą ir nieko įžeidžiančio nematau. |