Prof. Ona Voverienė

Prof. Levas Vladimirovas

Š.m. vasario 27 d. Levui Vladimirovui, Vilniaus universiteto profesoriui, Vilniaus universiteto mokslinės ir Jungtinių Tautų Dago Hameršeldo bibliotekų buvusiam direktoriui, Tarptautinės bibliotekų asociacijų federacijos (IFLA) Bibliotekinių mokyklų sekcijos pirmininkui, knygotyrininkui, bibliotekininkystės istorijos ir mokslinės informacijos teorijos pradininkui Lietuvoje, Lietuvos valstybinės premijos laureatui ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordino kavalieriui būtų sukakę 87 metai. Deja, profesorius išėjo Anapilin vasario 20 dieną.

Ne tiek daug Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje rasime vardų, sulaukusių tokio pripažinimo ir pagarbos, kokio nusipelnė ir sulaukė “knygius”, “knygų medžiotojas”, “knygos riteris”, “mokslo aristokratas”, jų propaguotojas ir istorijos tyrinėtojas profesorius Levas Vladimirovas. Literatūros rodyklėje “Levas Vladimirovas” (sudarė E. Macevičiūtė, įž. str. parašė D. Kaunas, A. Miežinienė, G. Raguotienė. - V., 1997) - 911 įrašų. Jo kūrybinėje biografijoje - 450 kūrinių, tarp jų 13 išleistų atskirais leidiniais (knygos, brošiūros), 30 jo redaguotų ir sudarytų. Skyriuose “Atsiliepimai spaudoje apie Levo Vladimirovo gyvenimą ir veiklą” bei “Ikonografija” - 448 įrašai. Skaičius, kurio galėtų pavydėti ne vienas Nobelio premijos laureatas.

Levas Vladimirovas gimė 1912 m. vasario 27 d. dantų gydytojos Stefanijos Daujotaitės ir Peterburgo politechnikos instituto studento Ivano Vladimirovo šeimoje Telšiuose.

1928-1932 m. mokėsi ir baigė Šilutės Herderio vidurinę mokyklą, 1932-1936 m. studijavo Kauno universiteto Humanitariniame fakultete (germanistikos specialybę), 1936-1940 m. Kauno ir Vilniaus universitetų Teisės fakultetų ekonomikos specialybės klausytojas. Nuo 1936 iki 1940 metų Draudimo akcinės bendrovės “Kooperacija” tarnautojas, 1940-1941 m. Lietuvos valstybinio draudimo valdybos direktoriaus pavaduotojas, 1941-1945 m. - 16-osios Lietuvių šaulių divizijos 167 pėstininkų pulko štabo viršininko pavaduotojas, 1945-1948 m. - LTSR valstybinės plano komisijos Kultūros, švietimo ir mokslo skyriaus viršininkas, 1948-1964 m. Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorius, Bibliotekininkystės katedros vedėjas, 1964-1970 m. JT Dago Hameršeldo bibliotekos direktorius, 1970-1985 m. Vilniaus universiteto Mokslinės informacijos katedros vedėjas, nuo 1979 m. - profesorius. Tai - šykštūs, griežti jo gyvenimo ir veiklos duomenys, neparodantys, kiek pastangų, valios ir ryžto reikėjo šiam žmogui kelyje į istorinę Asmenybę ir mokslo Amžinybę. Prie kelių jo įveiktų aukštumų apsistosime.

Lygiai prieš 50 metų, 1949 m., Levui Vladimirovui pirmajam per visą Lietuvos mokslo istoriją pavyko Vilniaus universitete įkurti bibliotekininkystės specialybę. Nuo to laiko parengta per 4 tūkstančius bibliotekininkų, bibliografų, mokslinės informacijos ir informacijos vadybos specialistų, bakalaurų ir magistrų, daktarų ir habilituotų daktarų, kurie rezultatyviai dirba Lietuvos bibliotekose, bibliografijos ir knygotyros bei skaičiavimo centruose, aukštosiose mokyklose ir mokslinių tyrimų centruose. Apie tai svajojo dar XIX a. pradžioje G. Grodekas, P. Jarkovskis ir J. Lelevelis, XX a. pradžioje - V. Biržiška ir V. Ruzgas. Prof. L. Vladimirovui įkūrus bibliotekininkystės specialybę, reikėjo kurti ir Lietuvos bibliotekininkystės teorinius pagrindus, suburti ir išugdyti katedros mokslinį pedagoginį kolektyvą, skaityti knygų istorijos, teorijos ir metodikos paskaitas, organizuoti mokslo tiriamąjį darbą.

Tuo pat metu Levas Vladimirovas vadovavo Vilniaus universiteto mokslinei bibliotekai. Jam vadovaujant ši biblioteka buvo pertvarkyta, papildyti bibliotekų fondai, į juos įtraukta daug senų vertingų leidinių. L.Vladimirovas surado Maskvos, Leningrado, Kijevo, Charkovo, Odesos ir kitose buvusios SSSR bibliotekose ir grąžino Lietuvai per 15 tūkstančių knygų, tarp jų retą Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų knygų kolekciją, išvežtą iš Lietuvos dar 1832 m. Vienoje Odesos bibliotekų jis surado ir didelėmis pastangomis grąžino Lietuvai Martyno Mažvydo “Katekizmą”, kurio 450-ųjų metinių sukaktį neseniai minėjome. L. Vladimirovui pavyko surasti ir grąžinti Lietuvai ir Daukšos “Katekizmą”. Tai - didžiausias Lietuvos bibliotekininkų žygdarbis, sugrąžinęs Lietuvai neįkainojamas jos kultūros vertybes, išgrobstytas svetimųjų karų ir okupacijų kryžkelėse. Dėl šio žygdarbio Levas Vladimirovas tapo vienu populiariausiu Lietuvos žmogumi - bibliotekininku legenda. Kas pakartos jo žygdarbį ir taps vertas savo mokytojo?

Dar vieną aukštumą Levas Vladimirovas ryžosi įveikti 1964 m., kai buvo paskelbtas konkursas Jungtinių Tautų Dago Hameršeldo bibliotekos direktoriaus pareigas užimti. Įveikęs daugelį konkurentų iš įvairių socialistinių šalių, L.Vladimirovas tapo tos bibliotekos direktoriumi. Čia dirbdamas, Levas Vladimirovas išplėtė šios bibliotekos funkcijas, pradėjo plačią bibliotekinių procesų automatizavimo programą. Jam sekėsi. Daugelis jo idėjų buvo įgyvendinta gabių Amerikos inžinierių, skaičiavimo technikos specialistų. Mokslo ir diplomatinis pasaulis sužinojo apie Lietuvą, kaip kultūringą šalį, auginančią eruditus.

Nuo 1967 m. L.Vladimirovas įsijungė į Tarptautinės bibliotekų asociacijos (IFLA) veiklą. 1970 m. 36-ojoje IFLA sesijoje, vykusioje Maskvoje ir Leningrade, jis buvo išrinktas Bibliotekų kadrų rengimo komisijos sekretoriumi, 38-ojoje IFLA sesijoje - Bibliotekinių mokyklų sekcijos pirmininko pavaduotoju, o 1973 m. - Grenoblio sesijoje - tos sekcijos pirmininku. 1975 m. L. Vladimirovas Vilniuje organizavo tarpsesijinį IFLA bibliotekinių mokyklų sekcijos patariamojo komiteto posėdį. Tokį pat posėdį organizavo 1977 m. Ibadane, Nigerijoje. Dalyvavo IFLA sesijose Liverpulyje (1971), Vašingtone (1980), skaitė pranešimus. Jo pastangomis Vilniaus universiteto mokslinė biblioteka tapo SNO depozitaru, viena iš IFLA sesijų buvo organizuota Vilniuje.

L.Vladimirovas - kelių monografijų ir kelių šimtų mokslo ir mokslo populiarinimo darbų autorius. Giliausią vagą prof. L. Vladimirovas išvarė knygotyroje, tyrinėdamas knygos ir spaudos istoriją. Šios tyrimų krypties yra jo knygos - “Pranciškus Skorina - Vilniaus spaudos pradininkas” (1956), “Pranciškus Skorina - pirmasis Vilniaus spaustuvininkas” (1975 m., rusų k.), “Ivanas Fiodorovas kultūros raidoje” (1983), reikšmingiausi jo darbai - “Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XV-XVIII a.” (1979) bei 2-asis papildytas jos leidimas rusų kalba “Visuotinė knygos istorija” (1990), sulaukę plataus atgarsio pasaulyje. Prof. V. Žukas, vertindamas L. Vladimirovo mokslo tiriamąją veiklą rašė: “Turėti savo knygos istoriją yra kiekvienos tautos prestižo reikalas, o pasaulio knygos istorijos pasirodymas nacionaline kalba yra vienas iš tautos subrendimo rodiklių” (Žukas V. Knygai, bibliotekai paskirtas gyvenimas // Levas Vladimirovas. Literatūros rodyklė. - Vilnius, 1982. - p. 5-35).

Svarus prof. L. Vladimirovo indėlis į informatikos teorijos ir praktikos plėtrą Lietuvoje. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo propaguoti šio mokslo idėjas, kūrė jo teoriją, aktyviai dalyvavo norminant terminiją. Jo straipsniai mokslinėje ir mokslo populiarinimo spaudoje, pranešimai mokslo konferencijose žadino šalies specialistų domėjimąsi informacinių ir bibliotekinių procesų automatizavimu ir mechanizavimu, stimuliavo kūrybinę mintį. Turėdamas didžiulį patyrimą automatizuojant informacinius ir bibliotekinius procesus Jungtinių Tautų Dago Hameršeldo bibliotekoje, jis pats aktyviai dalyvavo kuriant automatizuotą Lietuvos mokslinės informacijos sistemą, pirmuosius mašininius bibliotekų katalogus.

Jau nuo 1959 m. į Vilniaus universiteto bibliotekininkystės specialybės mokymo planus L.Vladimirovas įtraukė kursus “Mokslinė informacija ir automatizacija”, pirmąjį tokį mokymo kursą buvusios SSSR teritorijoje, jos aukštosiose mokyklose, rengusiose bibliotekininkus ir mokslinės informacijos specialistus. Vėliau jis buvo išplėtotas į keletą informatikos mokymo disciplinų, tarp jų “Informacijos paieškų sistemos”, “Mokslinės techninės informacijos sistemų projektavimas”, “Informatikos įvadas”, “Mokslinės informacinės veiklos organizavimas”, “Mokslinės techninės informacijos sistemos”, “Automatizuotos MTI sistemos” ir t.t.

Prof. L. Vladimirovas išugdė didžiulį būrį mokslininkų, bibliotekininkų, bibliografų ir mokslinės informacijos specialistų. Jam vadovaujant, kandidatų disertacijas apgynė žinomi šalies mokslininkai - knygotyrininkai V. Stonienė, D. Kaunas, I. Petrauskienė, bibliografai J. Basiulis, R. Varnienė, E. Macevičiūtė, bibliotekininkai - D. Kastanauskaitė, L. Barzdžiukienė, mokslinės informacijos specialistai - L. Šimkūnienė, V. Urbonas, R. Tupčiauskas, V. Gudonienė. Jo idėjos ir ypač jo patarimai darė didžiulę įtaką beveik visų Lietuvos informacijos mokslų specialistų mokslinių interesų formavimuisi. Jo veikiami ir skatinami habilituotų daktarų disertacijas apgynė bibliotekininkai K. Sinkevičius, V. Urbonas, bibliografas V. Žukas, knygotyrininkas D. Kaunas, mokslinės informacijos specialistė O. Voverienė.

Mokslo istorijoje dažnai kalbama, kad didžiausias mokslininko laimėjimas yra jo mokiniai. Žiūrint iš mokslotyrininko pozicijų, šį teiginį norėtųsi patikslinti - laimingas tas mokslininkas, kuriam pavyko išugdyti aktyviai dirbančių, gerų ir dorų mokinių, palaikančių savo Mokytojų idėjų gyvybingumą. Tai toli gražu ne tas pats.

Mokslininko idėjų gyvybingumas, jų įtaka tolesnei mokslo raidai - tai aukščiausia mokslininko viršukalnė, į kurią jis kopia kartu su savo mokiniais, jų padedamas ir palaikomas.

Sparčiai besivystančiose mokslo šakose iš kiekvieno šimto publikacijų gyvybingomis tampa, t.y. cituojamos kitų mokslininkų darbuose, tik 15-16. Atsiliekančių mokslo šakų idėjų gyvybingumas dar mažesnis: iš kiekvieno šimto publikacijų cituojamos tik 4-6. D. S. Praisas šį mokslo reiškinį pagal magnetinio lauko analogiją pavadino mokslininko traukos, jo idėjų įtakos kitiems lauku.

Vien tik pažvelgus į L.Vladimirovo personalinę rodyklę, jo įtakos lauke buvo ir tebėra 423 žmonės. Vieni jų turėjo įtakos paties L. Vladimirovo mokslinių interesų formavimuisi - tai P. Skorina (jam prof. L. Vladimirovo bibliografijoje yra skirti 35 darbai), I. Fiodorovas, A. Ulpis, R. Mizara, J. Lelevelis, E. Laucevičius, V. Biržiška, jo motina S. Daujotaitė-Vladimirovienė. Visiems jiems prof. L. Vladimirovas riteriškai atidavė garbės skolą, pagerbdamas juos savo publikacijose ir tuo parodydamas, kad jis ne tik knygos, bet ir mokslo riteris.

Kiti žmonės, pažymėti pavardžių rodyklėje, patys sėmėsi idėjų iš L. Vladimirovo darbų, šitaip formavosi jų moksliniai interesai. Daugelį žavėjo L. Vladimirovo asmenybė, jo organizacinis talentas, mokslo laimėjimai ir žygdarbiai, pedagoginis išradingumas. Apie tai rašė K. Sinkevičius, D. Kaunas, G. Raguotienė, V. Stonienė, V. Merkys, D. Kastanauskaitė, O. Voverienė, E. Nemirovskis, žurnalistai V. Buchanovas, A. Laurinčiukas, jo nuotraukų daugiausiai padarė J. Grikienis ir kiti.

Tačiau jo kūrybinės laboratorijos dalimi, jo idėjų ir minčių tęsėjais tapo nedaugelis. Apie tai geriausiai liudija jo darbų citavimas Lietuvos ir pasaulio mokslinėje literatūroje. Nuo 1948 iki 1996 metų jo darbai buvo cituoti 186 kartus 62 autorių publikacijose. Daugiausia jo darbus citavo O. Voverienė - 33 kartus, K. Sinkevičius - 23, V. Žukas - 18, G. Raguotienė - 12, R. Gudauskas - 5 kartus. Kiti 57 autoriai - po 1-4 kartus. (Čia neįtraukta literatūra, išleista po 1996 m., įskaitant ir monografijas).

L. Vladimirovo citavimo indeksas pradėtas rašyti 1957 m. paties autoriaus straipsnyje “Vilniaus universiteto biblioteka XIX a. pirmoje pusėje”, publikuotame “Bibliotekų darbe” (N. 4). Kiekvieną penkmetį jo darbai cituojami vis daugiau ir daugiau. Tai rodo, kad labiau domimasi L. Vladimirovo darbais, prisimenamos jo perspektyvios idėjos.

Daugiausia - net 32 kartus - buvo cituota jo monografija “Knygos istorija”. Tačiau paskirsčius visą jo citavimo indeksą pagal mokslo šakas daugiausia citatų tenka jo darbams bibliotekų istorijos klausimais - net 113, t.y. 60,75 proc. (knygotyrai 22,6 proc. nuo bendro citavimų skaičiaus). Tai leidžia daryti prielaidą, kad bibliotekininkystės mokslas artimiausiu metu atgims Lietuvoje, dabar kaupiamos jėgos. Jis turi į ką remtis ir iš ko semtis idėjų. Objektyvios sąlygos tam irgi palankios. Jau yra sukurta pakankama empirinių duomenų bazė, išugdytas stiprus mokslininkų potencialas, o visuomenė, sukaupusi tiek moralinio ir dorovinio nuopolio ir purvo ir jame panirusi, jau pradeda ilgėtis dvasinių vertybių, tikros kultūros. O kas gali būti šviesiau ir švariau už knygą?

Justinas Marcinkevičius savo “Dienoraštyje be datų” rašė: “Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi, kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji - visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina. Kada nors (jau greitai! - O.V.) knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui, nes kuo mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir mūsų pačių širdies labirintais? Keista, kad ligi šiol mes dar nepastatėme paminklo jai. O, gal, visa, ką sukūrė žmogus, ir yra ne kas kita, kaip visuotinis, gyvas be paliovos visur ir visų kuriamas paminklas knygai” (Marcinkevičius Just. Dienoraštis be datų. - V., 1981. - 64 p.).

Vertinant iš šių humanistinių pozicijų, galima drąsiai teigti, kad prof. Levo Vladimirovo, knygų riterio, įmūryta plyta į knygos paminklą yra fundamentali ir amžina.

Ačiū, Mokytojau, kad buvote, kad visada išliksite Lietuvos moksle ir kultūroje, mūsų, visų Jūsų mokinių ir kolegų, gyvenime ir prisiminimuose, kaip didis žmogus, sektinas pavyzdys kelyje į mokslo aukštumas.