Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Labai krinta į akis šio projekto straipsnių gausumas. Jau vien tai rodo jo tikslą detaliai apibrėžti aukštųjų mokyklų visų valdymo institucijų funkcijas, griežtai reglamentuoti visą jų veiklą ir labai apriboti jų savarankiškumą, faktiškai atimti iš jų reglamentinę teisę. Tarpukario metais daugelis šio projekto reglamentuojamų gana smulkių aukštosios mokyklos vidaus gyvenimo klausimų buvo laikomi nestatutiniais, t.y. ne įstatymo reikalu, o paliekami pačiai aukštajai mokyklai tvarkytis jai suteiktos reglamentinės teisės pagrindu.

Tačiau projekte svarbiausia yra ne reglamentinės teisės panaikinimas, o aukštųjų mokyklų autonomijos apribojimas, akivaizdus “reformatorių” siekimas paversti jas paklusniu įrankiu politikų ir aukštų valdininkų rankose.

Netekusios svarbiausių demokratinių teisių, aukštosios mokyklos taps politinių žaidimų aukomis ir praras tą vaidmenį, kuris joms skirtas šalies intelektualinio potencialo kūrimo bei švietimo, mokslo, kultūros ir viso ūkio plėtros srityje. Tai patvirtina Lietuvos universiteto, Žemės ūkio akademijos ir kitų aukštųjų mokyklų veikla bei tarpukario metais sukauptas istorinis patyrimas.

“Reformatorių” sukurtas projektas numato visišką Lietuvos aukštojo mokslo nualinimą. Tai akivaizdžiai matyti iš to, kad suniveliuojami ir taip jau menki profesorių, docentų ir dėstytojų mokslinių kvalifikacijų reikalavimai (29 str.), tą liudija ir noras panaikinti profesoriaus ir docento pedagoginius mokslinius vardus, habilituoto daktaro mokslinius laipsnius. Kokias liūdnas pasekmes tai turės Lietuvos aukštajam mokslui, labai argumentuotai parodė prof. habil. dr. E. Zavadskas savo straipsniuose “Ar reikalinga mokslinių laipsnių reforma?”, “Ar gali būti “buvęs profesorius”? “. Visiškai pritariu jo mintims šiuo klausimu.

Labai atkreipia dėmesį “reformatorių” pasiūlymas turėti Lietuvoje dviejų tipų aukštąsias mokyklas - universitetus ir kolegijas. Tai bene pats didžiausias projekto paradoksas. Šalyje, turinčioje šimtametes aukštojo mokslo tradicijas, aukštasis mokslas nusmukdomas iki tokio lygio, kad pagaliau atsiranda aukštosios mokyklos be profesorių, visam jų pedagoginiam personalui nekeliama jokių reikalavimų mokslinių kvalifikacijų srityje (29 str. išimtys) ir net nereikalaujama dalyvauti mokslinėje tiriamojoje veikloje. Beje, kolegijos Lietuvoje ir Europoje buvo gerai žinomos dar nuo viduramžių, bet ne kaip aukštosios, o tik kaip vidurinės mokyklos. Dabar gi jos be jokio pagrindo, grynai politiniais motyvais prilyginamos aukštųjų mokyklų lygiui. Manytume, jog sutapatindami aukštąsias mokyklas su vidurinėmis, “reformatoriai” aiškiai persistengė. Ar neslypi čia greta kitų tikslų ir noras kiekvieną valdininką padaryti aukštosios mokyklos dėstytoju, kai keičiantis valdžioms, po kiekvienų naujų Seimo rinkimų jų atsiras be darbo ne taip jau mažai. Šitam tikslui turėtų pasitarnauti ir sugalvotoji nuostata, kad konkursų vykdymo tvarką nustato politinės valdžios institucijos, o ne aukštoji mokykla, tarsi ji pati, be politikų pagalbos, neišmanytų, kaip geriau sukomplektuoti sau tinkamą pedagoginį mokslo personalą. Ši 33 straipsnio nuostata - tai vienas iš esminių aukštosios mokyklos autonomijos apribojimų.

Projekte tvirtinama, kad “Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos turi autonomiją, apibrėžtą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame įstatyme (…)” (9 str.). Tai tikrovės neatitinkantis teiginys. Konstitucija garantuoja aukštosioms mokykloms visišką, o ne apibrėžtą autonomiją. Konstitucijos 40 str. skelbia: “Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija”. Tuo tarpu apibrėžtą, tiksliau, smarkiai apribotą ir susiaurintą autonomiją, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, numato tik šio įstatymo projektas. Taigi nevertėtų “reformatoriams” savo siekių sutapatinti su Konstitucijos suteiktomis garantijomis, nes tai du labai skirtingi dalykai ir juos suplakti į vieną krūvą netinka.

Iš projekte pateiktos “reformatorių” sampratos apie autonomiją (9 str.) matyti, kad siekiama likviduoti svarbiausias demokratines aukštosios mokyklos teises, pirmiausia jos teisę laisvai, niekieno nevaržomai rinkti pedagoginį mokslo personalą ir aukštosios mokyklos vadovybę. “Reformatorių” siūlymas politinės valdžios institucijose tvirtinti aukštųjų mokyklų rektorius, tarybų pirmininkus ir narius - tai siekimas nukreipti tolesnį aukštojo mokslo vystymąsi tarpukaryje pramintu demokratijos apribojimo ir siaurinimo keliu. Ko mus moko istorinis patyrimas šiuo atveju?

Kai siekdami padaryti sau paklusnią Žemės ūkio akademiją krikščionys demokratai 1924 m. nustatė jos vadovybės ir profesūros tvirtinimą politinės valdžios institucijose, demokratijos šalininkai to meto Lietuvos Seime nurodė, jog toks tvirtinimas apskritai neturi jokio pagrindo, įžeidžia Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, vardą ir prieštarauja pačiai demokratijos esmei. Jų nuomone, tokios politinės valdžios institucijos, kaip prezidentas ir ministras, “yra mažiausiai kompetentingi” profesūros mokslinių kvalifikacijų srityje ir apie jas nenusimano. Todėl tvirtinant bus atsižvelgiama ne į mokslininkų kompetenciją, profesionalumą, o į jų ištikimybę valdantiems sluoksniams, į partiškumą ir panašius kriterijus, kas aukštosiose mokyklose skatins ne dalykišką, akademinę, o biurokratinę prisitaikėliškumo ir karjerizmo atmosferą. Šie nuogąstavimai su kaupu pasitvirtino.

Antai tuometinis žemės ūkio ministras M. Krupavičius surinko visą akademijos pedagoginį mokslo personalą daugiausia iš krikščionių demokratų ir jiems artimų žmonių. Visų pirma buvo žiūrima, kad pretendentas būtų ištikimas katalikiškai ideologijai ir baigęs Vakarų Europos katalikišką universitetą, o ne kurią nors Rusijos aukštąją mokyklą. Dėstyti ŽŪA buvo priimtas vos du kursus baigęs studentas ir tuo pat metu nepriimtas garsus to meto genetikos specialistas prof. D. Rudzinskas, buvęs LU Matematikos - gamtos fakulteto agronomijos - miškininkystės skyriaus docentas M. Kvašninas - Samarinas, agronomijos mokslų daktaras V. Zubovas ir kiti. Tai kėlė mokslininkų ir kitų Lietuvos visuomenės sluoksnių nepasitenkinimą. Dėl to žemės ūkio ministras M. Krupavičius Seime viešai pareiškė, jog “man prikišti, kad aš stengiuos Žemės ūkio akademijos mokslo personalą parinkti tik iš krikščionių demokratų”, nėra pagrindo, nes “kiekvienas žmogus turi savo politiką ir jeigu užima tą ar kitą vietą, tik savo politiką ir veda. Kaip galima kaltinti ką nors dėl to, kad jis veda savo politiką. Aš manau, kad kitaip ir būti negali.” Taigi vargu ar galima būtų geriau pasakyti apie politiko atsidavimą partiniams, o ne bendriems valstybės ar mokslo interesams.

Politikų, pirmiausia žemės ūkio ministro ir aukštų Žemės ūkio ministerijos valdininkų, tvarkoma ŽŪA per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo nuolat reformuojama. Po kiekvieno naujo ministro atėjimo į šį postą akademijoje prasidėdavo pertvarkymai: naikinami buvę skyriai, kuriami nauji, jie pakeičiami sekcijomis, vėl atkuriami skyriai ir t.t. Politikai ir ministerijos valdininkai geriau už akademijos profesorių tarybą “išmanė” ne tik kokios katedros ŽŪA yra reikalingos ir kokios nereikalingos, bet ir kokius mokymo dalykus reikia dėstyti ir kokių nereikia, kokiems dalykams reikia skirti daugiau valandų, o kokiems - mažiau. Antai nepatvirtinęs ŽŪA profesorių tarybos priimto mokymo plano, žemės ūkio ministras 1928 m. spalio 31 d. pranešė ŽŪA rektoriui: “fizikos (kaip atskiro kurso) dėstymas išbraukiamas”, nes “fizikos gi gan platus kursas einamas aukštesniosiose mokyklose”, “zoologijos atskiras kursas bereikalingas. Pakanka vien palyginamosios anatomijos kurso, kur įvade, reikalui esant, galima studentams šį tą priminti ir iš zoologijos kurso”. Panašiai ši “viską išmananti” politinė institucija pasielgė ir su kitais mokymo dalykais. Prof. D. Rudzinsko nuomone, jau 1924 m. akademijoje įvestas tokių skirtingų ir plačių mokslo šakų, kaip chemija ir fizika, dėstymas vienoje katedroje - tai unikumas, kokio nerasi pasaulyje.

Nors ŽŪA buvo laikoma antrąja aukštąja mokykla šalyje pagal svarbą ir dydį, bet jos darbo rezultatų net netenka lyginti, pvz., su Lietuvos universiteto pasiekimais. Politikų ir valdininkų tvarkoma ŽŪA per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvai parengė tik 151 diplomuotą specialistą, tai sudaro tik 3,19 proc. visų aukštųjų mokyklų išleistų specialistų, nors iki 1939 m. rudens akademijos kursą buvo išklausę ir egzaminus išlaikę 523 studentai. ŽŪA statutas suteikė teisę jos tarybai priimti ginti disertacijas ir suteikti agronomijos bei miškininkystės mokslinius daktaro laipsnius, bet faktiškai joje nebuvo apginta nė viena daktaro disertacija. Parengti jas, matyt, paprasčiausiai nebuvo laiko ir galimybių, nes vyko nuolatinis prisitaikymo prie kiekvieno naujo žemės ūkio ministro vykdomos politikos procesas. To meto ŽŪA dėstytojai mūsų šalies žemės ūkio mokslus vystė ne Lietuvoje, o Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, kur reikalavimų lygis daktaro disertacijoms buvo labai žemas ir mokslinius laipsnius buvo galima labai lengvai gauti. Iš tikrųjų tai buvo (dar ir ne visada) tik aukštojo mokslo baigimo diplomas, o ne mokslo laipsnis. Pvz., Šveicarijoje, Friburgo katalikų universitete daktaro laipsniai buvo suteikiami net ir nebaigusiems vidurinės mokyklos. Matyt, neatsitiktinai dėl to dar Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priimtame Vilniaus universiteto statute (juo laikinai 1922 m. vadovavosi Lietuvos universitetas) specialiai buvo pabrėžta, jog turintys “Vokietijoje ir kitur” įgytą vien tik mokslo daktaro laipsnį negali eiti profesoriaus arba docento pareigų.