Su pasitenkinimu konstatuota, kad pagaliau atsižvelgta į aukščiausios kvalifikacijos specialistus rengiančių šalies aukštųjų menų mokyklų specifiką; daugelyje įstatymo vietų pedagogų meninė veikla prilyginama mokslinei veiklai, aukšto lygio menininkų rengimas meno aspirantūroje - mokslininkų rengimui doktorantūroje.

Įstatymo projekte siūloma binarė aukštojo mokslo sistema (universitetai ir kolegijos) muzikos studijų specifikai nepritaikintina, nes suardo nuoseklią trijų pakopų (muzikos mokykla, konservatorija, muzikos akademija) sistemą.

Rimtų abejonių kelia kai kurios principinės įstatymo projekto nuostatos. Nepaisant užuominų apie aukštųjų mokyklų autonomiją, įstatymo projektas ją iš esmės griauna. Universitetinio tipo mokyklų (tarp jų ir Muzikos akademijos) savivaldą siūloma pakeisti į jų valdymą, kurį faktiškai vykdytų Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Šiai ministerijai suteikiama išimtinė teisė “formuoti valstybinę aukštojo mokslo politiką” bei vykdyti kitas detaliai išvardytas funkcijas. Lietuvos mokslo tarybai bei Rektorių konferencijai paliekamos tik patariamųjų institucijų funkcijos. Mokslų akademijos ar Mokslininkų sąjungos dalyvavimas nagrinėjant aktualius aukštojo mokslo plėtros klausimus, matyt, yra apskritai nepageidautinas. Tiesioginį universitetinio tipo aukštosios mokyklos valdymą siūloma pavesti vadinamai Universiteto tarybai, kurioje pačios aukštosios mokyklos atstovai negalėtų sudaryti daugiau kaip trečdalio narių, o jos “pirmininku skiriamas toje aukštojoje mokykloje nedirbantis asmuo” (24 str. 3 pastr.). Pagal įstatymo projektą netgi Tarybos nariai būtų kažkieno skiriami…

Manome, kad siūlomos įsteigti Universiteto tarybos egzistavimas galėtų būti tikslingas tik kaip organo, atliekančio ne valdymo, bet globos ir patariamąją bei vadybinę funkciją, t. y. padedančio užtikrinti universiteto ryšį su visuomenę, valstybės ūkio bei kultūros struktūromis ir pan. Vadovauti Universiteto veiklai turėtų aukštosios mokyklos pedagogų kolektyvo išrinkti Senatas ir Rektorius. Demokratiškai išrinkto Rektoriaus tvirtinti niekam nereikia.

Įstatymo projekte pernelyg pabrėžiamas amžiaus cenzo klausimas. Antai, sulaukusiems 65 metų amžiaus Universiteto darbuotojams, sukaupusiems didžiulę pedagoginę ir mokslinę bei meninę darbo patirtį, tolesniam pedagoginiam darbui tęsti reiktų specialaus Senato sprendimo darbo sutarčiai sudaryti, ir dar ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Argi neužtektų normalaus peratestavimo? Ir visiškai nepriimtinas reikalavimas, kad “aukštosios mokyklos ir bet kurio jos padalinio vadovo pareigas asmuo gali eiti iki 65 metų amžiaus” (33 str. 11 pastr.). Kol nenustatytas amžiaus cenzas aukščiausiems valstybės pareigūnams, jo nederėtų taikyti pretendentams katedros ar laboratorijos vedėjo pareigoms užimti…

“Mokslo Lietuvoje” paskelbtame (1999 02 04) Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo projekte yra ir daugiau abejotinų ir diskutuotinų teiginių. Be to, įstatymo projektas pernelyg detalizuotas. Aukštųjų mokyklų veikla smulkiai reglamentuojama, varžant jų pačių iniciatyvą. Todėl šis dokumentas, prieš jį patvirtinant, turėtų būti iš esmės pataisytas, atsižvelgiant į aukštųjų mokyklų nuomonę ir pasiūlymus.