Koks yra universiteto dėstytojo darbo krūvis? Šiuo klausimu esama įvairių nuomonių: administracijos bei ministerijos atstovai paprastai teigia, jog dėstytojai dirba per mažai, o dėstytojai skundžiasi dėl nenormuoto darbo – reikia dirbti ir auditorijose, ir namuose, rengtis paskaitoms, tikrinti namų užduotis (pvz., užsienio kalbų dėstytojai taiso namų darbus kasdien). Per sesiją – pats darbymetis. Tada dėstytojai pluša ne mažiau už studentus, tikrindami jų egzaminų atsakymus raštu (taigi dėstytojo semestras trunka ne 16, o mažų mažiausiai 19 savaičių). Per atostogas dėstytojai paprastai rašo mokslinius darbus, nes tai vienintelis laikas, kai jie nėra plėšomi į visas puses.

Per savo netrumpą darbo universitete laikotarpį nepamenu, jog dėstytojo darbo apimtis būtų viešai svarstyta. Paprastai krūvius skiria visažiniai administratoriai. Deja, mūsų administracijos dar nepalietė demokratizavimo procesas – ji nebando užmegzti konstruktyvaus dialogo su “apačiomis”, t.y. eiliniais dėstytojais. Kita vertus, ne per daug entuziazmo rodo ir dėstytojai, iš patyrimo žinodami, jog jų balso neišgirs. Vis dėlto manyčiau, jog verta pasvarstyti dėstytojo užimtumo problemą atsižvelgiant į jo interesus.

Taigi kas sudaro dėstytojo krūvį?

Kitaip nei mokslinių institutų darbuotojams, kurių vienintelė funkcija – pateikti mokslinę produkciją, aukštųjų mokyklų dėstytojams keliami nepalyginti aukštesni reikalavimai – iš jų tikimasi ir mokslinės veiklos, ir pedagoginio darbo. Tiesa, lig šiol šių abiejų veiklos sričių santykis nėra griežtai apibrėžtas ir užfiksuotas dokumentuose; paprastai teigiama, jog 50 proc. dėstytojo (asistento, vyr. asistento, docento) krūvio turėtų būti skiriama pedagoginiam darbui, likę 50 proc. – moksliniam. Be to, visi dėstytojai dirba ir administracinį organizacinį darbą, tačiau nėra nustatyta, kaip jis įskaitomas ir ar reikėtų jį įtraukti į dėstytojo krūvį. Šiame straipsnyje norėčiau panagrinėti du dėstytojo krūvio komponentus: mokslinį ir administracinį-organizacinį. Pradėsiu nuo antrojo komponento. Anglų filologijos katedroje pabandėme sudaryti apytikrį administracinių-organizacinių darbų sąrašą:

1.Profilinių katedrų dėstytojai daug laiko ir energijos skiria ryšiams su studentais palaikyti. Tai ir pasirenkamųjų kursų bei dėstytojų mokslinių interesų pristatymas studentų auditorijai; trumpų konferencijų organizavimas; studentų vakarai, atvirų durų dienos; kuratoriaus institucija (kai nėra studentų patarėjo pareigybės, ši institucija būtina); charakteristikų rašymas studentams, norintiems studijuoti užsienyje bei konkursų jiems organizavimas (testai ir pokalbiai).

2.Svarbią vietą katedros vidaus politikoje užima rūpinimasis savo biblioteka, katalogų peržiūrėjimas, knygų užsakymas (ir lėšų joms ieškojimas), bandymas gauti naują knygą susipažinti, bendradarbiavimas su knygynais ir leidyklomis.

3.Svarbus mūsų katedros veikos baras – ryšiai su ambasadomis, The America Centre, British Council; dalyvaujame jų renginiuose, kuriame bendrus projektus.

4.Daug laiko atima ryšių su kitomis panašiomis katedromis Lietuvoje ir užsienyje palaikymas, svečių kvietimas, konferencijų organizavimas (lėšų ieškojimas, programos ir pranešimų spausdinimas, svečių sutikimas, apgyvendinimas, laisvalaikio programa, padėkos laiškai), projektų rašymas, kaupimas medžiagos apie katedros istoriją.

Neabejoju, kad kitos katedros šį sąrašą papildytų, tačiau ir iš jo aišku, jog administracinis organizacinis darbas reikalauja nepaprastai daug laiko ir energijos. Šio darbo jokiu būdu negalima ignoruoti, apsimesti, jog jis neegzistuoja, arba laikyti jį dėstytojo laisvalaikio reikalu. Upsalos universitete dėstytojo krūvis skirstomas į 3 lygias dalis: pedagoginę, mokslinę ir administracinę-organizacinę. Būtina ir mums apsispręsti, kokią dalį krūvio turėtume skirti administraciniam-organizaciniam darbui. Tada ir katedros vedėjui būtų lengviau jį skirstyti dėstytojams – tai jau būtų nebe dėstytojo malonė, o pareiga.

Antrasis klausimas, kurį norėčiau aptarti, tai dėstytojo mokslinis darbas (MD). Kaip mokslinis darbas suprantamas Vilniaus universitete, kaip jis atsispindi metinėse ataskaitose, kurias pateikiame mokslo skyriui? O kaip mokslinis darbas suprantamas Skandinavijos universitetuose, su kuriais turėjau progos susipažinti? Koks jis iš tikrųjų?

Visų pirma reikėtų aptarti pačią MD sąvoką. Pas mus paprastai vertinamas tik jau padarytas MD, išspausdintas arba perskaitytas konferencijoje. Skandinavijos universitetuose į MD ataskaitą įtraukiamas punktas apie doktorantų rašomą disertaciją (būtent rašomą, o ne jau parašytą ar apgintą), nes MD svarbu fiksuoti ir patį vyksmą, ne vien tik rezultatą; be to, katedros doktorantų skaičius rodo ir katedros mokslinį potencialą bei bendrą požiūrį į MD. Matyt, vadovaujantis panašiais sumetimais, į MD ataskaitą tuose universitetuose įtraukiami ir teberašomi MD, ypač knygos ar vadovėliai – iš to galima susidaryti tikslesnį vaizdą apie katedros mokslines aspiracijas.

Taigi mūsų universitete laikas ir pastangos, reikalingos įgyti mokslinę kompetenciją, nevertinamos ir doktoranto rašoma (dar neapginta) disertacija nelaikoma MD, kaip ir dėstytojo rengiama knyga ar vadovėlis.

Ataskaitos formose, kurias gauname iš Mokslo skyriaus, neatsispindi visa MD žanrų įvairovė. Jose paprastai išskiriami du punktai – publikacijos ir pranešimai, tačiau nenurodomi šių žanrų porūšiai, pvz., tokie konferencijos porūšiai kaip plenarinė paskaita, stendinis pranešimas, ataskaita, pranešimas apie projektą, projekto svarstymas ir pan. Tokia smulki ataskaita gali parodyti daug svarbių niuansų, pvz., ar susipažinta su moderniais pranešimų būdais, be to, į MD nomenklatūrą įtraukiami ir tokie tarpiniai, tačiau būtini etapai, kaip projekto aptarimas (šiam reikalui sugaištama daug laiko, ypač jei važiuojama į kitą šalį, tačiau MD pas mus tai nelaikoma ir į ataskaitą neįtraukiama.

Į publikacijų sąrašą, be monografijų, vadovėlių, mokslinių straipsnių, reikėtų įtraukti ir recenzijas. Skandinavijos universitetų MD ataskaitose nurodoma, ar MD jau atspausdintas, ar dar tik pateiktas spausdinti, ar jau priimtas ir pasirodys konkrečiame leidinyje.

Skandinavijos universitetų MD ataskaitose įtraukiamos ir tokios MD formos, kaip “work-in-progress seminaru”, kai pranešimus apie tuo metu dirbamą MD skaito profesoriai, dėstytojai ar doktorantai. Tokie seminarai, vykstantys mūsų katedroje, mobilizuoja dėstytojus bei padeda sukurti palankią MD atmosferą.

Atskiru punktu Upsalos ir Helsinio universitetų MD ataskaitose išskiriama veikla, susijusi su MD (research-related activity), čia įtrauktinos tokios formos: vadovavimas konferencijos sekcijai, oponavimas disertacijoms, dalyvavimas redakcinėje komisijoje bei sudarant stojamuosius ar vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus, doktorantūros egzaminų komisijose, dalyvavimas ir vadovavimas įvairioms metodinėms komisijoms, kitų universitetų bakalauro lygmens programų vertinimas, vadovavimas stažuotojams iš kitų universitetų ir pan. MD dalimi turėtų būti laikomi ir kursų aprašymai, ir kursų planai. Tai nėra toks jau paprastas darbas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – jis reikalauja specialių MD aprašymo įgūdžių bei žinių.

Į MD ataskaitas turėtų būti įtrauktas vizituojančių dėstytojų sąrašas ir jų skaitytos paskaitos. Tai rodo ne tik katedros aktyvumą užmezgant tarptautinius ryšius, bet ir pastangas padėti studentams įsitraukti į tarptautinio mokslo studijas, praplėsti akiratį ir supažindinti juos su naujausiomis teorijomis, naujaisiais autoriais bei knygom, šiuolaikine metodika. Be to, tai rodo ir katedros mokslinį statusą, kuo ji įdomi užsienio mokslininkams. Katedros statusą bei mokslinę rekomendaciją nusako ir tai, jog joje dirba Fulbrighto ar kito prestižinio fondo stipendiatas – tai taip pat turėtų atsispindėti ataskaitose.

Reikėtų pasvarstyti ir įvairių MD žanrų vertę. Nors daugelyje sričių Lietuvoje vyrauja žodinė kultūra, vis dėlto akademinėje srityje atspausdintas MD iki šiol buvo laikomas nepalyginamai vertingesnis už pranešimą konferencijoje. Upsalos ir Helsinkio universitetų MD ataskaitose šios priešpriešos nematyti. Vargu ar teisinga būtų išlaikyti šį prieštaravimą, nuvertinant žodinius pranešimus ir absoliutinant atspausdintus straipsnius. Ir vienas, ir kitas žanras turi savų teigiamybių. Tai būtinos mokslinio darbo formos.

Pas mus susiklosčiusi tokia MD hierarchija – pagrindiniai fundamentiniai mokslai, ne tokie svarbūs – taikomieji. Neabejotina, jog norint atlikti taikomuosius tyrinėjimus būtina turėti tvirtą fundamentinių disciplinų pagrindą, tačiau nereikėtų laikyti taikomųjų disciplinų, visų pirma, taikomosios lingvistikos, menkesnės vertės moksliniu darbu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo būtinybė rašyti žodynus, gramatikas, vadovėlius – jau ne Maskvoje, o Vilniuje, tačiau dažnai šie darbai nuvertinami, esą jie “ne visai” moksliniai, juos galima praktiškai taikyti.

Su šia hierarchija susijęs ir klausimas dėl vadinamųjų “prestižinių” žurnalų. Susidaro absurdiška situacija: jei straipsnis spausdinamas “Kalbotyroje”, dedamas pliusas, tačiau jeigu “Dialoge” ar “Discover English”, vieninteliuose Lietuvoje žurnaluose anglų kalba, prieinamuose vidurinių mokyklų mokytojams, tai nelaikoma MD. Dilema yra tokia: spausdintis “Kalbotyroje”, kurios neskaitys auditorija, ar “Discover English”, kurį skaitys, tačiau MD tai nebus laikoma. Tačiau jei straipsnio, parašyto anglų kalba, tema yra stojamųjų egzaminų esė (tai labai aktualu vidurinių mokyklų mokytojams ir mokiniams) vienintelė išeitis yra spausdinti “Discover English”.

Nevertinamas ir mokslinis pedagoginis darbas – paskaitos Mokytojų tobulinimosi institute, Britų Taryboje ar seminaras vidurinių mokyklų mokytojams nelaikoma MD, nors vidurinės mokyklos labai to pageidauja ir mūsų katedra gauna daug prašymų skaityti paskaitas ir Vilniuje, ir kituose Lietuvos miestuose. Mokslinis pedagoginis darbas turėtų būti toks pat prestižinis kaip ir MD.

Reikėtų aptarti vadovavimo studentų MD klausimą, nors į mokslinio darbo ataskaitą nei mūsų, nei Skandinavijos universitetuose tai neįtraukiama. Regis, tai yra ta sritis, kur dėstytojas turi pademonstruoti ir mokslinę, ir pedagoginę kompetenciją. Tačiau jau nuo seno yra paradoksali situacija – į krūvį valandos, skirtos vadovauti MD, neįskaičiuojamos. Galima vadovauti 30 studentų MD ir gauti administracijos įspėjimą, jog per mažas paskaitų krūvis. Todėl vadovavimas MD yra dėstytojų nemėgstama veiklos forma – darbo ir laiko sąnaudos didelės, o naudos – beveik jokios. Būtų įdomu pasvarstyti, ar iš tiesų kursiniam darbui vadovauti užtenka 5 valandų. Jeigu apklausiami studentai, gal vertėtų paklausti ir dėstytojų, kiek jie iš tikro sugaišta laiko, vadovaudami kursiniams, bakalauro ir magistro darbams. Galbūt pasirodytų, kad esama skirtumo ir tarp atskirų disciplinų: gal matematikams reikia mažiau laiko nei filologams ir atvirkščiai.

Akivaizdu, kad Vilniaus universitete tęsiama sovietinė tradicija neadekvačiai vertinti dėstytojų dirbamą MD. MD ataskaitoms reikalavimai yra parengti nekompetentingai, iki šiol nebuvo jokio bandymo konsultuotis su dėstytojais dėl MD sampratos ir jo atskleidimo ataskaitose. Daug esminių mokslinio proceso komponentų iš viso nelaikomi MD, ignoruojama net tai, kad katedrose dirbama daug daugiau ir daug įvairesnio darbo, nefiksuojamo MD ataskaitose. Dabartinės ataskaitos atspindi tik ledkalnio viršūnę. Būtina ne tik įvardyti ir apibrėžti kiekvieną MD porūšį, bet ir nustatyti jam skirtino laiko sąnaudas. Tada pasikeistų ir dėstytojo krūvio sudarymo principai. Šiuo metų iš dėstytojo reikalaujama mokslinės produkcijos, tačiau į krūvį MD arba visiškai neįtraukiamas, arba įtraukiamas į vadinamąjį antrąjį krūvį, kurį vengiama konkretinti.

MD reikėtų laikyti ir patį procesą, ne vien tik jo rezultatą. Būtina keisti požiūrį į MD žanrų hierarchiją. Pranešimas konferencijoje turėtų būti vertinamas taip pat, kaip ir atspausdintas darbas, o taikomoji lingvistika bei mokslinis pedagoginis darbas turi įgyti tokį pat statusą, kaip ir fundamentiniai mokslai.

Patikslinus MD sampratą, būtų galima susidaryti daug tikslesnį vaizdą ir apie atskiro dėstytojo MD, ir apie visos katedros mokslinį potencialą bei aspiracijas. Be to, mes priartėtume prie europinių (skandinaviškų?) standartų ir atsisakytume tradicinio, jau pasenusio požiūrio į MD turinį ir formą.

Kitas svarbus dalykas, kurį turėtume atlikti, tai MD ataskaitų decentralizavimas ir debiurokratizavimas. Pagal senas tradicijas prieš naujus metus kiekviena katedra rašo MD ataskaitą ir siunčia ją fakultetui, o šis – į Mokslo skyrių, kur jos ir lieka, gal tik kokioje nors kitoje ataskaitoje paminimos bendrais bruožais. Galima manyti, jog ataskaitų rašymas turi tam tikrą drausminantį poveikį, tačiau jos neatlieka kitų svarbesnių funkcijų, nes neprieinamos visuomenei. MD ataskaitos turėtų pristatyti katedros mokslinius interesus ir potencialą mokslinei akademinei bendruomenei – ir Lietuvos, ir užsienio. Taigi vietoj šių formalių ataskaitų, kurioms parašyti sugaištama daug laiko, reikėtų skatinti katedras spausdinti mokslinio darbo ataskaitas – bukletus iš ilgesnio periodo (2-3 metų) darbo. Jos būtų tarsi kiekvienos katedros vizitinė kortelė. Į ją reikėtų įtraukti ir rašomų disertacijų bei bakalauro ir magistro darbų sąrašą. Šie darbai atskleidžia katedros mokslinių interesų diapazoną bei MD metodiką, iš jų galima spręsi, ar katedra restruktūrizavo savo programą, įtraukė naujų disciplinų, o gal dar tebegyvena remdamasi sena patirtimi, nuolat kartodama tas pačias bakalauro ar magistro temas.

Kitas svarbus katedros “marketingo” komponentas – tai knygelės su siūlomų kursų anotacijomis lietuvių ir anglų kalbomis. Tai būtų vertinga informacija ir mūsų studentams, ir užsienio svečiams, kurią galima būtų paskleisti ir per “Interneto tinklą” (Istorijos fakultetas tokią knygelę jau išleidęs). Dabar sunku bendrauti su užsienio partneriais, kurie paprastai pateikia bent vieną bukletą anglų kalba apie savo katedrą, bent porą – apie fakultetą ir dar daugiau - apie universitetą. Mes kompetentingos informacijos apie savo mokslinį bei pedagoginį darbą neturime. Beje, šių bukletų rengimas taip pat turėtų būti laikomas MD dalimi.