Esminė Filadelfijos citavimo registro pirmenybės pripažinimo prieš kitus mokslo vertinimo rodiklius klaida yra ta, kad šis registras skirtas pirmiausia fundamentiniams mokslams. Jo sudarytojų nuomonė ir sprendimai neatitinka taikomųjų mokslų specialistų požiūrio, ypač daugelyje technikos ir žemės ūkio mokslų sričių. Pirmiausia visiems gerai žinomas mokslotyros specialistų, dirbančių mokslinės informacijos institutuose, abejingumas technikai. Tai patvirtina toks faktas: technikos straipsnių esmės pateikimas, jų vertinimas profesionalių bibliotekininkų ir dokumentalistų atliekamas taip prastai, kad kelia autorių, technikos specialistų, pasibaisėjimą. Antra priežastis - nepaprastai sparti technikos mokslų raida ir greiti pokyčiai per labai trumpą laikotarpį. Mokslinės informacijos specialistai nenori gilintis į šią problemą. Arba jie nenori, arba nepajėgia įvertinti technikos mokslų rezultatų svarbos vienos ar kitos mokslo šakos raidai, plėtotei ir vertindami atsižvelgia tik į kiekybines citavimo dažnio charakteristikas. Kitaip sakant, vertinimas remiasi išimtinai retrospektyva, citavimų skaičiumi. Todėl rengdami citavimo indeksus dokumentalistai savo favoritėmis pasirenka mokslo disciplinas, turinčias senas tradicijas, ir tuo pat metu drastiškai neįvertina naujų, avangardinių krypčių. Krypčių, kurios dar ir negali būti taip plačiai cituojamos, tačiau technikos raidai turi didžiausią reikšmę. Nesunku pastebėti, kad klasikinė mechanika užėmė ir tebeužima aukščiausias pozicijas tarp technikos mokslų pagal mokslotyros specialistų vertinimus. Dar septintojo dešimtmečio pradžioje labai mažai buvo cituojami informatikos, telekomunikacijų, skaitmeninės elektronikos įrenginių, mikroprocesorių technikos sričių darbai. Šitaip atsitiko todėl, jog tuo metu mechanikos srityje dirbo labai daug mokslininkų, kurie rašė, recenzavo, rengė apžvalgas ir citavo daugybę darbų, tuo sudarydami didelės svarbos įvaizdį. Tačiau mikroprocesorinės technikos tyrimus vykdė nedaug talentingų jaunų žmonių, neturinčių straipsnių skelbimo ir citavimo patirties. Labai nesunku padaryti išvadas, kas gi tuo metu daugiau nusipelnė technikos mokslų raidoje. Naujausia technika visi naudojamės, o publikacijų tomis temomis paskelbta išties mažai. Be to, daugelis naujų technikos mokslų rezultatų neskelbiama spaudoje, o skubama juos pritaikyti ir realizuoti naujausiuose gaminiuose, technologiniuose procesuose, informacinėse sistemose. Taip siekiama maksimalaus pelno išsaugant informacijos slaptumą nuo galimų konkurentų. Užsienyje didžiausios firmos paprastai turi savus uždarus mokslinius institutus. Užsienio technikos srities žurnaluose sunku rasti informacijos, kurią būtų galima tiesiogiai panaudoti.

Mikroprocesoriai tapo dabar jau seniena, o avangardiškumą šioje srityje gali vėlgi įvertinti tik labai geri tos srities specialistai ir jokiu būdu ne citavimo skaičiaus nustatymo specialistai. Mokslinių laimėjimų vertę gali nustatyti tik asmenys, kurie tiesiogiai susiję su moksliniais tyrimais, ir tik tie, kurie kuria mokslą.

Tačiau gyvenime dažnai atsitinka priešingai. Formalūs vertinimo kriterijai labai patogūs mokslo administratoriams. Todėl dažnai mokslininkams priimtini vertinimo kriterijai užleidžia vietą indeksams, kurie naudingi mokslo administratoriams. Jeigu sutiksime, kad Lietuvos mokslą vertins ranžiruojantys žurnalus Amerikos bibliotekininkai ir pagal tai spręsime, kaip finansuoti atskiras mokslo kryptis, tai gausime baisių rezultatų. Toks indeksavimas nieko nematuoja, jei mus domina kokybės kategorijos. Visiems suprantamas, ypač moksle, kokybės prioritetas palygintas su kiekybe. Tačiau šioje vietoje teorija vėlgi nesutaria su praktika. Apie citavimo indeksus, citavimo problemas, gaunamus rezultatus ir dažnai iškreiptą informaciją jau ne vieną kartą rašiau, savo teiginius gausiai iliustruodamas faktais ir pavyzdžiais.

Pastaruoju metu įvairių šalių ir Lietuvos mokslo administratoriai, neatsižvelgdami į mokslo institutų ar aukštųjų mokyklų mokslinių tyrimų sritį, kryptį ir tematiką, reikalauja kuo didesnio publikacijų skaičiaus užsienio žurnaluose, ypač tuose, kurių vadinamasis svorio koeficientas yra aukštas. Ir visiškai nenorima gilintis, ar tai nežalinga mūsų valstybei. Nesunku suprasti, kad mokslininkų, dirbančių technikos ir žemės ūkio srityse, raginimas kuo skubiau skelbti savo darbus užsienio žurnaluose yra politine ir ekonomine prasme klaidingas ir žalingas. Skubus mūsų technikos sričių mokslininkų rezultatų skelbimas užsienio žurnaluose nieko gero nežada mūsų valstybei. Šie mano teiginiai netaikomi mokslininkams, atliekantiems fundamentinių mokslų tyrimus. Šių tyrimų rezultatai privalo kaip galima greičiau tapti viso pasaulio žmonių turtu. Gauti nauji fundamentinių mokslų rezultatai - didelė garbė, ir jų skubus skelbimas morališkai pateisinamas. Tačiau šių laimėjimų taikymas technikos mokslų lygiui susiduria su žūtbūtine konkurencine kova. Pagrindinis ginklas šioje kovoje - tai išradimai ir juos įteisinę patentai. Pritaikyti technologijoje jie turi tarnauti valstybės gerovei. Gyvenimo lygis pirmiausia keliamas šalies gyventojų mokslo laimėjimų ir gyventojų inovacijų potencialo dėka.

Visiškai nesuprantama, kodėl mūsų šalyje klaidingai rikiuojami prioritetai. Kodėl pirmiausia siūloma finansuoti tuos mokslininkus, kurių paskelbtus rezultatus užsienyje tuoj pat panaudoja kitos valstybės? Juk technikos sričių mokslininkų publikacijos, gavusios aukščiausius įvertinimus užsienyje, tampa mūsų praradimais. Šie rezultatai pirmiausia turi būti panaudoti tėvynėje, nes jie gauti naudojant mokesčių mokėtojų pinigus, už kuriuos daug metų buvo rengiami mokslininkai, o vėliau ir finansuojami jų atlikti tyrimai. Tačiau šių tyrimų rezultatai atiduodami, juos paskelbus užsienio leidiniuose. Lietuvoje netrūksta entuziastų, siūlančių pagal vieną ir tą patį fundamentinių mokslų kurpalį įvertinti visų mokslininkų darbo “tarptautinius laimėjimus”. Taip vertindami priversime mokslininkus ieškoti būdų kuo skubiau savo darbo rezultatus padovanoti atkakliems mūsų valstybės pramonės konkurentams. Ne tik dovanosime, bet prašysime kuo skubiau veltui paimti mūsų naujausią informaciją, o gal net ir mokėsime už jos paskelbimą, nes kiekvienas tyrėjas tik ir svajos, kaip greičiau tai padaryti. Tačiau visiškai sutinku, kad technikos mokslų naujausi rezultatai skubos tvarka gali būti skelbiami, jei mokslo darbai atlikti pagal tarptautines mokslo programas, jei juos finansavo ir kitos valstybės.

Mokslo administratoriai, tvarkantys mokslo finansavimą bei rengiantys mokslo rezultatų vertinimo kriterijus, turėtų suprasti, kad mokslo kolektyvų ir atskirų mokslininkų darbo rezultatų vertinimas pagal užsienio publikacijas visada bus palaikomas Europos ir Amerikos recenzentų ir ekspertų. Publikacijos užsienyje - tai šalies intelektualinio potencialo nutekėjimo mechanizmas. Kalbama apie “protų nutekėjimą”, kai Lietuvos mokslininkai visam ar trumpesniam laikui išvyksta dirbti svetur. Apgailestaujama, kad prarandame geriausius mokslininkus. Tačiau šie mokslininkai dirba užsienio valstybių, o ne mūsų mokesčių mokėtojų finansuojami už labai gerą atlyginimą ir išlaiko savo šeimas. Galbūt jie dar sugrįš į gimtinę ir bus labai naudingi, nes perteiks savo žinias Lietuvos studentams. O kas mums iš to, jei mes savo naujausius taikomųjų mokslų rezultatus tuoj pat išsiųsime į užsienį, tikėdamiesi, kad jie galbūt bus paskelbti. Taip, dalis šių rezultatų tikrai bus paskelbta. Tačiau panaudoti bus ir nepaskelbti rezultatai ir dažnai - prarandant autorystės prioritetiškumą. Jie taip pat, kaip ir paskelbti rezultatai, bus operatyviai, kaip būdinga vakariečiams, pritaikyti praktiškai, nes jie tam turi daugiau galimybių. Savaime suprantama, gerokai greičiau, nei tai galime ir sugebame dėl objektyvių priežasčių padaryti mes. Siūlydami mokslininkams kuo skubiau atiduoti savo rezultatus, niekada neturėsime didesnės praktinės naudos iš jų pasiektų rezultatų. Tik galėsime stebėtis, kad taikomieji tyrimai neduoda mums naudos, tuo kompromituosime tyrimus atlikusius mokslininkus ir būsime vėlgi neteisūs, nes mūsų tyrimai buvo ir yra labai naudingi kitoms valstybėms.

Lietuvos technikos srities mokslininkai jau gali pateikti ne vieną ir ne du pavyzdžius, kai jų rezultatais sumaniai pasinaudojo užsienio valstybės - taigi taip mūsų mokslininkų darbas ne mums atnešė naudos, o buvo sustiprintas užsienio valstybių, tai yra mūsų konkurentų, ūkis ir ekonomika. Tad ar verta rūpintis technikos mokslų pagrindais atlikto darbo rezultatu, naudingumu laikyti “tarptautinius laimėjimus”…? Ar teisinga teikti labdarą turtingoms valstybėms, skubant veltui atiduoti savo tyrimų rezultatus? Už tai mus, suprantama, pagirs įvairūs užsienio valstybių ekspertai. Neprotingiems visada patinka, kai juos giria. Todėl skirsime dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų finansuoti toms mokslininkų grupėms ar universitetams, kurie paskelbs daugiau straipsnių užsienio žurnaluose. Ir niekas nepaklaus, o kokia iš to nauda mūsų šalies ūkiui ir ekonomikai? Nedidelėje valstybėje turi būti gerai subalansuotas santykis tarp fundamentinių ir taikomųjų mokslų. Fundamentinius mokslus universitetuose tikslinga finansuoti tiek, kiek tai reikia geram aukštųjų mokyklų mokslininkų lygiui palaikyti, nes nuo jo priklausys būsimųjų specialistų parengimo lygis. Išimtys gali būti daromos tik kai kurioms mokslo kryptims, geriau finansuojamoms tik tada, jei tyrimai būtini prioritetinėms šalies ūkio šakoms plėtoti.

Dar 1989 m. išleistoje enciklopedijoje “Mokslas ir visata” sakoma, “kad fundamentiniai tyrimai yra mokslo širdis. Bet ši maža “širdis” plaka dideliame “kūne” - taikomojo mokslo centre. Nesuskaitoma daugybė gyvenusių ir dabar gyvenančių mokslininkų dirbo ir dirba įvairiose technikos (taikomojo mokslo) srityse. Būtent čia mokslininkai gali praktiškai padėti žmonijai - padidinti derlių, išvesti naujas žemės ūkio augalų veisles ir patenkinti daugelį šių dienų visuomenės poreikių. Taikomasis mokslas parodo, ką galima padaryti, o technologija - kaip tai padaryti”.

Turtingose užsienio valstybėse gerai suprantama, kam reikia skirti mokslo finansavimo prioritetus. Pavyzdžiui, JAV federalinės vyriausybės asignavimai fundamentiniams tyrimams 1994 m. sudarė 8,6 proc. visų šalies išlaidų skaičiuojant nuo mokslo tyrimo, projektavimo konstravimo, technologinių eksperimentinių darbų. Japonijoje fundamentinių tyrimų finansavimai siekė tik 5 proc. Kaip gi yra Lietuvoje? 1996 m. 29 valstybinių mokslo institutų fundamentiniams tyrimams buvo skirta 39,5 proc. valstybės biudžeto lėšų, numatytų mokslo institutams. Visi valstybiniai institutai ir toliau raginami vykdyti daugiau fundamentinių tyrimų ir, jei nesugebės savo rezultatų skelbti užsienio mokslo žurnaluose, jų biudžetinis finansavimas bus mažinamas. “Nesugebančių” institutų sąskaita sutaupytas lėšas galima siūlyti perduoti tiems institutams, kurie sugebės greičiau pasiskelbti užsienio žurnaluose, kurių didžiausias svorio koeficientas. Šioje srityje gali varžytis fundamentinių mokslų atstovai: matematikai, fizikai, chemikai, biologai - ir tai pateisinama, tačiau ne techninių ar žemės ūkio mokslo institutų mokslininkai. Gal Lietuva tokia turtinga, kad gali nepaisyti gyvybiškai svarbių taikomojo mokslo sričių ir tuos nedidelius asignavimus skirti ne tam, kas būtiniausia?

Prof. V. Baranauskas žurnale “Lietuvos ūkis” (1998 m. Nr. 3-4) rašė, kad JAV radikaliai pakeitė savo mokslo politiką ir kad “šiuo metu 55 proc. nacionalinio fondo biudžeto naudojama moksliniams tyrimams subsidijuoti naujų medžiagų, naujų technologijų pramonės kūrimui bei biotechnologijai”. Ten pat rašoma, kad “generalinėje mokslo ir technikos plėtros Japonijos programoje, 1993 m. parengtoje Mokslo ir technikos tarybos prie Ministrų komiteto, numatytos prioritetinės kryptys mokslo ir technikos srityje, įgalinančios realizuoti mokslinės techninės pažangos problemas bei tolesnę šalies socialinę ekonominę plėtrą ilgalaikiam pasauliui”.

Jau galime pasidžiaugti, kad prioritetus taikomųjų tyrimų finansavimui siūlo skirti ir žymiausi mūsų šalies fundamentinių mokslų atstovai - biochemikas LMA prezidentas akademikas B. Juodka bei LMA akademikas fizikas A. Piskarskas. Jie remiasi ir Hong Kongo, kur LMA delegacijai teks lankytis, patirtimi.

Lietuvos pramonės, statybos, transporto įmonės ir žemės ūkio bendrovės bei ūkininkai šiuo metu dar neturi galimybių finansuoti taikomuosius tyrimus. Jei jų nefinansuos valstybės biudžetas, prarasime per daugelį metų sukauptą mokslo potencialą, o jam sukurti vėliau prireiks kelių dešimtmečių.

Todėl šiuo metu ypač svarbu nustatyti svarbiausius mūsų šalies mokslinių tyrimų prioritetus. Fundamentinius tyrimus racionalu finansuoti tik tiek, kiek tai būtina universitetų profesūros aukštam moksliniam lygiui palaikyti. Valstybiniai mokslo institutai turėtų dar labiau artėti prie universitetų, taikant visas įmanomas bendradarbiavimo formas, siekiant savo žinias perteikti studentams ir doktorantams. Ir pirmiausia negalima nustoti finansuoti ir taikomųjų mokslų institutų, nes jų nauda valstybei nenuginčijama. O publikacijų užsienyje, vadinamųjų Filadelfijos citavimų registro duomenų fetišizavimas būtų didelė esminė ir politinė klaida. Taikomųjų mokslo institutų pagrindinis rodiklis turėtų būti jų praktinė nauda Lietuvos ūkiui. Taip turėtų būti vertinami ir techniškųjų, ir žemės ūkio universitetų tyrimų rezultatai, pirmiausia prisimenant, kad pagrindinis universitetų darbo rezultatas - jų parengti specialistai.