Dr. Jonas Algirdas Martišius

1928 m. birželio 20 d. už disertacinį darbą apie trijų kūnų problemą žvaigždžių atveju YALE universitete (JAV) filosofijos daktaro laipsnį įgijo Paulius Slavėnas. Grįžęs į Kauną, eidamas vyr. asistento pareigas, jis tų pačių metų rugsėjo 18 d. parašė MGF dekanui pareiškimą: “Šiuomi prašau suteikti man privatdocento titulą ir leisti man dėstyti steliarinės astronomijos kursą (…) Savo bandymo paskaitai siūlau tris temas:

1) Galaktinė sistema
2) Vidujinė žvaigždžių sudėtis
3) Tolumo matavimo būdai, vartojamieji astronomijoj.”

Dekanas Z. Žemaitis po 3 dienų, rugsėjo 21 d., sudarė tam reikalui komisiją (B. Kuodaitis, K. Šliūpas, O. Folkas) ir pavedė jai skirti laiką P. Slavėno ginamai paskaitai Fakultete. Komisijai P. Slavėno pasiūlytos temos nepatiko. Tada pretendentas pasiūlė kitas 3 temas:

“1. Hertzsprungo - Russelio diagramos
2. Ekliptinių žvaigždžių tyrinėjimas
3. Trumpo fokuso fotografinė kamera.”

Ir šių temų komisija nepriėmė. Jos pirmininko O. Folko nuomone, P. Slavėno tezės tiktų tik populiarioms paskaitoms, o ne mokslinei diskusijai. Be to, O. Folkas manė, kad P. Slavėno habilitacijos prašymas nėra skubus, nes pastarasis ką tik gavo daktaro laipsnį. O. Folkas neturėjęs ir laiko patikrinti P. Slavėno Amerikoj atspausdintus darbus, nes jam reikėjo rengtis tarptautiniam matematikų kongresui. MGF Taryba 1929 m. sausio 29 d. d-ro P. Slavėno diskusinei paskaitai privatdocento teisėms įgyti paskyrė naują temą: “Mėnulio perturbacijos teorija klasiškų ir paprastų relativybės sumetimų šviesoje”. Kai kitą dieną (sausio 30-ąją) P. Slavėnas atėjo pas O. Folką, pastarasis pasakė minėtą temą. P. Katiliaus žodžiais, P. Slavėnui ta habilitacijos tema nelabai patiko. Kai O. Folkas dar paprašė papildomai pristatyti “curriculum vitae”, kurio trūkumo dekanas Z. Žemaitis anksčiau nebuvo pastebėjęs, ir dar nupeikė dokumentus apie P. Slavėno priklausymą tarptautinėms mokslo organizacijoms, juos vokiškai pavadindamas “überflussig”, P. Slavėnas nesusivaldė ir įžeidė O. Folką. Ginčas buvo nagrinėjamas ilgai. Tik 1929 m. gruodžio 8 d. įvyko disciplinarinio teismo posėdis, kuris P. Slavėną nubaudė papeikimu.

Neilgai trukus, 1930 m. vasario 18 d. MGF Tarybos posėdyje P. Slavėnas jau skaitė habilitacinę paskaitą minėta tema apie Mėnulio perturbacijos teoriją. Pagal protokolą prelegentas paskaitą pradėjo “12°25’ ir baigė 1°2’. ” Taigi kalbėjo 37 minutes. Po to buvo diskusijos, dalyvaujant oponentams B. Kuodaičiui ir V. Biržiškai. “Diskusijoms 2°13’ užsibaigus ir dr. P. Slavėnui prasišalinus, Taryba slaptu balsavimu (…) 12 balsų, 1 susilaikius” dr. P. Slavėnui pripažino privatdocento titulą. Švietimo ministras K. Šakenis tą nutarimą patvirtino “nuo 1930 m. rugsėjo 1 d.” Yra P. Slavėno gintos paskaitos planas:

Mėnulio perturbacijos definicija. Įvairios priežastys, iššaukiančios Mėnulio perturbacijas. Mėnulio judėjimas pagal Newtono mechaniką.

Svarbesnės Mėnulio perturbacijos. Matematiškas Mėnulio perturbacijų analizis.

Specialės relativybės teorijos reikšmė Mėnulio teorijos atžvilgiu. “Kintamos masės” efektas. Greitumų reikšmė.

Bendrosios relativybės teorijos reikšmė. Erdvės - laiko kreivumas. Judėjimas centraliniame gravitacijos lauke. Precesija neeuklidiškoj erdvėje. Centralinio kūno sukimas.

Dabartinis Mėnulio teorijos stovis.

Po habilitacinio gynimo įgijęs teisę skaityti paskaitas, P. Slavėnas 1930 m. vasario 28 d. pristatė “Kintamųjų žvaigždžių” kurso planą ir įžanginės paskaitos temą: “Visatos ribos”. Taip prasidėjo kūrybingas ir sėkmingas dėstymo darbas.

Aprašytas habilitacinės ir diskusinės paskaitos gynimas visai nepanašus į dabartinį habilitacijos gynimą. 1928 m. išlaikęs doktorato egzaminus, Antanas Juška 1929 m. liepos 31 d. Getingeno universitete gavo filosofijos daktaro diplomą už disertaciją apie šviesumo pasiskirstymą Saulės diske. Prašymą patvirtinti tą laipsnį Lietuvoje A. Juška parašė vėliau - 1933 m. balandžio 6 d., tad švietimo ministras K. Šakenis tai padarė 1943 m. vasario 6 d. Tačiau A. Juška, kaip jis pats rašo, habilitavosi jau anksčiau. Yra Teologijos-filosofijos fakulteto Tarybos posėdžio protokolo ištrauka.

“11 birželio 1929 m. 17 val. Didžiuosiuose universiteto rūmuose buvo Teologijos-filosofijos fakulteto Tarybos posėdis, kuriame dr. A. Juška skaitė ir gynė privatdocento kandidato paskaitą tema “Empirinės kosmogonijos problema”. Oficialiais oponentais buvo A. Dambrauskas - Jakštas ir B. Kodaitis (…) Galop, iš posėdžio išėjus prelegentui ir oficialiam oponentui B. Kodaičiui (ši pavardė rašoma nevienodai), taryba, apsvarsčiusi visą dalyką, slaptu balsavimu ir absoliutiniu daugumu balsų paskaitą pripažino tinkamą ir todėl dr. A. Juškai davė privatdocento VENIAM LEGENDI”.

Tų pačių 1929 m. rugsėjo 17 d. A. Juška parašė to paties fakulteto dekanui pareiškimą, kad skaityti paskaitas jis nori pradėti rugsėjo 24 d. 15 val. įžangine tema “Žmogaus pastangos išmatuoti erdves”.

Petras Katilius 1930 m. birželio 25 d. “curriculum vitae” rašė: “1930 m. balandžio mėn. 10 d. habilitavausi”. Tos dienos MGF Tarybos posėdžio protokole teigiama, kad buvo nagrinėjama “diskusinė dr. Petro Katiliaus paskaita privat. docento titului įgyti”. Procedūra buvo tokia pati, kaip habilituojantis P. Slavėnui ar A. Juškai. Tiktai šį kartą protokole parašyta, kad P. Katilius ginamą temą “Paviršių ir erdvės dalinimas kreivių tinklais ir jų santykiavimas su topologija” ištraukė burtų keliu posėdžio metu iš trijų įteiktų temų. Diskutavo Z. Žemaitis. O. Folkas ir V. Biržiška. Posėdyje dalyvavo A. Dambrauskas - Jakštas. Privatdocento titulas P. Katiliui buvo pripažintas 14 balsų, 1 susilaikius.

Antanas Žvironas 1933 m. gruodžio 14 d. įgijo Ciuricho universiteto filosofijos daktaro laipsnį už disertacinį darbą apie gyvojo sidabro rezonanso linijos hipersmulkiosios struktūros Zeeman’o efektą, o jau 1934 m., kaip rašo jis pats, “apgyniau habilitacijos darbą ir gavau “Veniam legendi” - teisę dėstyti paskaitas universitete, t. y. privatdocento teises. Aišku, antrosios disertacijos A. Žvironas nerašė. 1934 m. buvo suspėta tik atspausdinti du naujus straipsnius iš Šveicarijoje gautų rezultatų ten apgintos disertacijos tematika.

Neteko matyti dokumentų, bylojančių, jog habilitacijas būtų gynę tie dėstytojai, kurie anksčiau jau buvo dėstę užsienio, daugiausia Rusijos, aukštosiose mokyklose.

Šaltiniai: Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas, F. 631, Ap. 3. B. 1127, 298, 317.