Gediminas Zemlickas

Prof. Vytautas Merkys ir prof. Edvardas Gudavičius akademiko Juozo Jurginio 90-mečio minėjime G.Zemlicko nuotr.

Aukštasis istorijos mokslo pilotažas Nelengvos užduoties - aptarti akad. Juozo Jurginio istorinį palikimą - ėmėsi Lietuvos MA narys korespondentas prof. Edvardas Gudavičius. Suprasdamas, kad šis palikimas - tai ištisa epocha mūsų istorijos mokslo raidoje, profesorius pasirinko tik vieną, bet labai būdingą problemos sprendimą, kuris atskleidžia J. Jurginio mokslinį mąstymą ir metodiką. Tai valstybės susidarymo samprata J. Jurginio feodalizmo koncepcijoje, nagrinėjant baudžiavos įsigalėjimą Lietuvoje.

1959 m. pasirodžiusi žymaus rusų istoriko Vladimiro Pašutos studija “Lietuvos valstybės susidarymas” leido šios istorinės problematikos šiek tiek imtis ir Lietuvoje. Griežtas humanitarinių mokslų reglamentavimas švelnėjo. 1962 m. J. Jurginio parašyta ir apginta daktaro (habilitacijos) disertacijos studija “Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje” kėlė kiek kitus tikslus, tačiau jų sunku buvo siekti nesigilinant ir į valstybės susidarymo problematiką. E. Gudavičius akivaizdžiai pademonstravo, kaip virtuoziškai J. Jurginis sprendė istorijos mokslo problemas, kritikuodamas oficialaus sovietinio marksizmo pritempimus, kur reikia pasitelkdamas autoritetų - Grekovo ir V. Pašutos išvadas, parodydamas ir akivaizdų tų išvadų nepakankamumą. Taip darant reikėjo rasti būdų pareikšti ir savo poziciją, kuri toli gražu ne visada sutapdavo su oficialiai to meto istorijos moksle įteisinta nuomone. Anot E. Gudavičiaus, tai buvo gana pavojingas žaidimas su ugnimi. Suprasdamas, kad gali nudegti rankas, J. Jurginis turėjo apsidrausti. Gana patikimas būdas - tai marksizmo klasikų citatų savalaikis kyštelėjimas, “buržuazinių” istorikų, taip pat ir lietuvių, kritika.

Tačiau bent kiek moksliška kritika būtų neįmanoma, nepateikus tegu net ir nepageidaujamų tarybiniam istorijos mokslui autorių, istoriografijos. Taip J. Jurginis pasinaudojo galimybe pristatyti tų istorikų svarbiausias išvadas bei teiginius. Žinoma, išskirtinė vieta čia teko ligi šiol nepralenktai lenkų istoriko H. Lovmianskio studijai, skirtai lietuvių visuomenės ir valstybės atsiradimui. Šioje studijoje pateiktas Lietuvos valstybės genezės modelis, be Lietuvos šaltinių, remtasi Prūsijos ir Livonijos šaltiniais. Šitaip pavyko užpildyti XIII a. Lietuvos šaltinių spragas. Tačiau gretinimu paremtas prielaidas reikėjo koreguoti, ir būtent J. Jurginis atliko nemažai subtilių rekonstrukcijų. Šio istoriko dėka ir kai kurie vėlesni Lietuvos šaltiniai buvo įtraukti į valstybės atsiradimo tyrimo problematiką. J. Jurginis, net ir polemizuodamas su H. Lovmianskiu, sugebėdavo juo ir remtis. O tai jau buvo aukštasis to meto istorijos mokslo pilotažas, žinant tuometinės istorikų veiklos sąlygas ir aplinkybes. Kaip ten nebūtų, J. Jurginio studijoje net 19 puslapių buvo skirta H. Lovmianskiui ir tik 5 - V. Pašutai, o svarbiausiomis tapo paties J. Jurginio išvados. Ir nors jo studijoje “Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje” valstybės susidarymo klausimas nebuvo svarbiausias, tačiau, pasak E. Gudavičiaus, šis veikalas gerokai pastūmėjo į priekį ir šios problematikos tyrimą istorijos moksle.

Kad istorija išliktų mokslu

Vilniaus universitete J. Jurginio paskaitų apie bažnytines jurisdikcijas ir kitus dalykus V. Merkiui teko klausyti pačioje penktojo dešimtmečio pabaigoje. Tos paskaitos buvusios savitos, įdomios, pateikiamos žinios buvo tokios, kokių vadovėliuose ar A. Šapokos “Lietuvos istorijoje” studentai negalėdavo rasti. Studento V. Merkio ryšiai su pamėgtuoju profesoriumi (tuomet dar tik dėstytoju) laikui bėgant tapo artimesni. Bene po metų J. Jurginis, o gal ir per savo žmoną Stasę Leknickaitę, V. Merkio bendrakursę, pakvietė jį į savuosius namus. Buvo Velykos, ta proga vaišės - didelis įvykis vienišam ir varganam, kokį save tuo metu prisimena V. Merkys, studentui. Kalbėjosi apie studijas, savarankišką mąstymą, ieškojimą naujo, ko nėra vadovėliuose. J. Jurginis buvo ir V. Merkio diplominio darbo vadovas. Studentui nelabai maloni buvo ta diplominio darbo tema, o norėjosi patriotinės - juk tie studentai dar buvo auklėjami senųjų mokytojų ir A. Šapokos “Lietuvos istorijos” dvasia. J. Jurginis ramino V. Merkį: “Nieko tokio, kad tema apie Feliksą Dzeržinskį, juk ir medikai nebūtinai ant gyvo žmogaus mokosi medicinos, čia tas reikšmės neturi. Svarbiausia ieškoti, kas kitų nepasakyta, susidaryti savo nuomonę”.

Padrąsintas V. Merkys pradėjo ieškoti, kas kitų apie F. Dzeržinskį nepasakyta ir gana greitai įsitikino, kad ne viskas yra taip, kaip rašoma apie revoliucionierių, bent jau jo gyvenimo Lietuvoje metu. V. Merkys pasiguodė J. Jurginiui. Šis sako: “Rašyk taip, kaip išeina”. Ne viską surašė diplomantas kaip išeina, bet darbą apgynė, o vadovas net siūlė jį spausdinti Istorijos instituto “Darbuose”. Bet toks netiko - ne pagal visas to meto nuostatas buvo parašytas.

Baigęs Vilniaus universitetą V. Merkys gavo paskyrimą į Istorijos institutą, kurio direktoriaus pavaduotoju ir buvo jo diplominio darbo vadovas. Bet net kojų nespėjus apšilti, V. Merkiui ir M. Jučui teko palikti institutą. Daugeliui metų praėjus paaiškėjo, kad dėl judviejų LKP CK biuras priėmė nutarimą - esą toks instituto papildymas nėra tinkamas. O ir J. Jurginis nukentėjo – tuo metu kaip tik jis buvo pažemintas pareigose iki jaunesniojo mokslinio bendradarbio. Tik po didžiojo pypkiaus mirties V. Merkys grįžo į Istorijos institutą, po truputį ėmė atsigauti ir J. Jurginis.

Pasak V. Merkio, tiek Konstantinas Jablonskis, tiek Juozas Jurginis gana ryškiai išsiskyrė iš bendros to meto istorikų aplinkos. Jų visai kita pažiūra į mokslą - kitoniškesnė už visuotinai diegtąją. Šie istorikai laikėsi nuostatos, kad kokia metodologija ar filosofija besivadovautum, svarbiausia, kad istorija išliktų mokslu. Ne paslaptis, kad tuo metu buvo siekiama (ir iš dalies gana sėkmingai pasiekta), kad istorijos mokslas būtų tik tarybinės propagandos įrankis.

Išraiškingas V. Merkio prisimintas epizodas, rengiantis 1863 m. sukilimo reikšmingų metinių minėjimui. Laukta atvykstančių Maskvos ir Lenkijos istorikų. Istorijos instituto direktorius Juozas Žiugžda blaškėsi - kaip čia dabar bus su ta sukilimo koncepcija, kad tie lenkai kokių nors šunybių neprikrėstų… Kartą sugrįžta direktorius iš CK patenkintas, visas švyti ir sako: “Viskas labai gerai, suderinta. Nustatėme 1863 m. sukilimo koncepciją. Tai buvo valstiečių sukilimas ir Lietuvoje visiškai atskiras nuo Lenkijoje vykusio - jo vadovas buvo Antanas Mackevičius. Tiesa, dėl Mackevičiaus teko gerokai pakovoti. Matote, jis buvo kunigas - nelabai gerai. Bet viskas susitvarkė…”

Direktoriui išėjus J. Jurginis ir sako V. Merkiui: “Matai, Vytautai, kaip daromas istorijos mokslas.” Daugiau nieko nepasakė, nes ir taip buvo aišku.

Baigdamas prisiminimus apie savo buvusįjį dėstytoją, viršininką ir kolegą, akad. V. Merkys siūlė, kol dar nevėlu, kaupti atsiminmus apie akad. Juozą Jurginį - gal per juos pavyktų atskleisti visą šios asmenybės sudėtingumą ir spalvingumą. Iš oficialios ir kai kada nedraugų sudarytos medžiagos gali susidaryti įspūdis, kad istorikas buvęs prisitaikėlis, konformistas. Tai visiškai klaidingas požiūris. Bet pilnakraujė ir spalvinga asmenybė iš dokumentų, nuogų faktų neiškyla - nėra juose spalvų biografijos.

Pačioje savo kalbos pabaigoje akad. Vytautas Merkys susvyravo, kniubtelėjo ir klausytojams nespėjus atsitokėti susmuko šalia tribūnos. Mūsų iškilųjį istoriką, bebaigiantį atsiminimus apie J. Jurginį, ištiko širdies smūgis. Ši skaudi ir visus nepaprastai sukrėtusi aplinkybė privertė smarkiai pakoreguoti visą J. Jurginio 90-mečio minėjimą, giliau pajusti trapios žmogaus būties prasmę.