Po serijos šaižių blykstelėjimų, kurie tik akimirkai tamsiai nykiame fone šiek tiek apšvietė kelių žmonių veidus, pasigirsta balsas, viską žinančio pranašo intonacija pareiškiantis, kad tie žinomas pavardes turintys asmenys yra kraupūs nusidėjėliai. Pasirodo (ir tai kai kas visada žinojo), jie tarsi mitiniai pragaro kunigaikščiai nuo seno kenkia tautai ir valstybei. Kartu patikinama, jog piktavaliams bus padarytas galas ir blogio dienos tuojau pasibaigs, nes jas ėmėsi skaičiuoti visada teisingas, labai talentingas ir itin išmintingas EGZORCISTAS.

Kas tai? Gal vienas iš videosąvartyno fragmentų ar tipinė bulvarinio skaitalo schema? Ogi ne. Pasirodo, toks turinio ir kompozicijos pavidalas gali būti pritaikomas ne vien minėtuose žanruose, o ir visą mokslo sritį įvertinančiame straipsnyje. Keisčiausia, kad tokia schema pagrįstas straipsnis anaiptol nėra šmaikštus pokštas, menkavertės “meninės produkcijos” pašiepimas ar ankstyvas balandžio 1 d. pranašas. Kaip tik todėl daugiau nei nuostabą sukėlė šios schemos redukavimas į straipsnio “Lietuvos architektūrologijos klystkeliai ir akligatviai” esmę bei formą. (Straipsnio autoriai Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė, “Mokslo Lietuva”, 1992, Nr. 2 ir Nr. 4).

Šiame nenusakomo žanro tekste nesivarginant, o gal paprasčiausiai nesugebant rasti argumentuotų ir profesionaliai pagrindžiamų įrodymų, didžiausiais Lietuvos architektūros “nusikaltėliais” viešai paskelbiami K. Šešelgis, A. Miškinis, V. Stauskas, J. Bučas, J. Vanagas, taip pat netiesiogiai, bet dviprasmiškomis užuominomis rodoma ir į keletą kitų autoritetingų mūsų architektūros kūrėjų. Iš tiesų panoraminės minties mostas arba novatoriškai drąsus siekis vienu herojišku smūgiu nukirsti menamas architektūrologijos “slibino” galvas. Tokios asociacijos kilo todėl, kad į Purvinų sąrašą įtraukti visi (išskyrus du) dabartiniai Lietuvos habilituoti architektūros daktarai. Tai verčia galvoti, kad straipsnį buvo bandyta radikaliai ir plačiai panaudoti. Tačiau - o kitaip ir negalėjo būti - užmojis pakibo ore. Vargu ar ką iš tų, kurie žino, be būto ir esamo ideologinio “padažo”, tikrąją kelerių pastarųjų dešimtmečių mūsų architektūros padėtį praktiškai ir teoriškai, o kartu mato tai bendruose architektūros procesuose. Straipsnis ir jo autoriai įtikino, jog minėti mokslininkai yra nusipelnę tokių kategoriškų, bet nepagrįstų kaltinimų. Todėl realus straipsnio dvasios atitikmuo visiškai neprimena nieko herojiško. Greičiau panašėja į kažką gerokai banalesnio. Kyšo tos kelios habilituotos galvos iš nelabai vešlaus architektūros mokslininkų brūzgynėlio ir gamtiškai dėsningai, nes yra aukščiau iškilusios, susilaukia daugiau dangaus malonių, ogi kartu yra labiau veikiamos visokių negandų. Juk žinia, virš kitų išsikišęs augalas visada labiau atkreipia kokio nutrūkusio gyvulio dėmesį ir pirmiau nei kiti gali būti jo sužiaumotas, sutryptas arba apdergtas. Nemalonu kalbėti tokių palyginimų kalba, bet daugelis sutiks, kad straipsnyje koneveikiami architektai patyrė trečiąją negandą. Nemalonu ir šias eilutes rašančiam savotiškai atlikti asenizatoriaus darbą. Tačiau nekreipti dėmesio į tai, kas pridaryta, o apsimetus, kad gal čia buvo nekaltas žvirblelio “purptelėjimas”, nutylėti būtų dar blogiau. Ko gero, tai reikštų, kad šiandien tiek ištobulėjome, jog fiziologinį išsituštinimą kitiems ant galvų pripažįstame kaip naują mokslinės kritikos normą.

Bandykime pasiaiškinti, kuo, Purvinų nuomone, prasikalto Lietuvai profesoriai K. Šešelgis, A. Miškinis, V. Stauskas, J. Bučas ir J. Vanagas. Tam teks vėl įbristi į aptariamame straipsnyje patėkštą kaltinimų purvynėlį. Bene esmingiausias per visą straipsnį besitęsiantis kaltinimas smerkia šiuos mokslininkus už tai, kad jie sovietmečiu sąmoningai ir kryptingai darė Lietuvai žalą, siekdami, kad urbanistikoje ir architektūroje būtų atlikti ne kraštui, o “…okupacinei santvarkai naudingi darbai”. Savo prasme tai tiesiog klasikinis ir tikslus stalinizmo laikus menančių politinių nuosprendžių kartojimas. Kultūroje panašiai ideologiškai angažuotais ir primityviais tekstais, kuriuose griežtai smerkiami “blogiečiai”, lietuviškoji inteligentija buvo auklėjama du pokario dešimtmečius. Atrodė, kad tokie metodai pas mus nebus atkurti. Jei vadovautumėmės tokio Purvinų kaltinimo logika, tai visi tarybiniais laikais baigę aukštuosius mokslus ir nekovoję prieš okupacinę santvarką, už tai nepatekę į lagerius ir kalėjimus, yra niekingi nusidėjėliai. Todėl tuo metu dorai dirbę specialistai yra tik pasmerkimo verti kolaborantai. Pagal straipsnio autorius, architektai juo labiau turėjo suprasti, kad kiekviena pasiekta kūrybinė sėkmė tereiškė nuolankų prielankumą sovietizacijai. Tarkim, vadovaujantis panašia samprata, tikrais patriotais gydytojai galėtų vadintis tik tada, jeigu tais laikais siekė sąmoningai “nugydyti” savo pacientus, o pedagogai - tik blogai atlikę savo profesines priedermes. Ko gero, straipsnio autoriai įsivaizduoja, kad apšaukę kelis mokslininkus kolaborantais ir prisegę jiems tautos priešų etiketes, patys įgijo sovietmečio kankinių ar disidentų šlovę. Deja, deja, - jų pačių veikla anuomet iš tolo nebuvo panaši į pasipriešinimą santvarkai.

Sąmoningai ar ne, tačiau Purvinai šiuo savo straipsniu kiekvieną kartą per kelerius pastaruosius metus prisiima aukščiausiųjų teisėjų vaidmenį ir su keistu užsidegimu bei įniršiu imasi vertinti dabartinę lietuvišką architektūrą. Ir daro tai, beje, neleistinai paviršutiniškai, nieko bendro su jokia moksline analize neturinčiais būdais. Daugeliui architektūros žmonių kyla rimtų abejonių dėl jų profesinės kompetencijos spręsti apie pastarųjų dešimtmečių architektūros procesus Lietuvoje ir gebėjimą analizuoti visumą bei konkretybes ne vien izoliuotai, o plačiai kultūrologiškai. Žinia, straipsnio autorių, kaip mokslininkų, specializacijos sritis yra tradicinės liaudiškos, taip pat Mažosios Lietuvos architektūros istorijos tyrinėjimas. Nepripažinti jų nuopelnų šioje srityje būtų taip pat nepadoru ir neteisinga. Bet apie sudėtingą paskutiniųjų penkių dešimtmečių mūsų architektūros situaciją vargu ar gali objektyviai, visapusiškai ir nešališkai spręsti žmonės, kurie iki šiol moksliškai nenagrinėjo naujosios architektūros. Susidaro įspūdis, jog Purvinai siekia savotiškai uzurpuoti teisę skelbti esant teisingą vien jų nuomonę apie sovietmečio architektūrą su jiems būdinga iš anksto politizuota ir vienpusiškai negatyvia nuostata. Akivaizdu, kad tai yra lygiai toks pat klaidingas kraštutinumas, kaip ir ankstesni visos architektūros mankurtiško liaupsinimo proveržiai.

Abejones dėl straipsnio intencijų skaidrumo kelia ne tik plačiai architektūrinėje visuomenėje žinomos ir nesenos asmeninės autorių nuoskaudos bei sąskaitos su jų straipsnyje apkaltintais architektais. Beje, tai verčia galvoti, kad visas šis triukšmas tėra elementaraus kerštingo revanšo atvejis. Geranoriškumu tenka suabejoti galiausiai išryškėjus straipsnio tikslui: pradžioje be skrupulų suniekinus minimus architektūros mokslo oficialiuosius lyderius, pabaigoje teigti būtinybę skubiai atlikti “tam tikrus” administracinius šios mokslo krypties pertvarkymus. Apibendrintas straipsnio”Lietuvos architektūrologijos klystkeliai ir akligatviai” moto skambėtų taip: tik Purvinai žino “visą tiesą” apie Lietuvos architektūrą, tik jie sugebės vykdyti mokslo administracinę pertvarką, tik jie nuves lietuviškąją architektūrologiją jų fenomenaliai minimo “pasaulinio lygio” linkui, kad būtų užganėdinti tik tie keli “…išties rimtai dirbantys mokslininkai ir mokslo darbuotojai, neslegiami titulų bei metų naštos”. Tikrai nebūtina, kaip sakoma rašinio finale, kad kažkas kitas pasakytų autoriams - atsikvošėkite…