• Apskritas stalas su „Mokslo Lietuva"

Svarstant Lietuvos aukštųjų mokyklų įstatymo projektą neišvengiamai tenka nagrinėti ir mokslo reikalus. Tai visiškai suprantama, nes universitetinis aukštasis mokslas ir išsiskiria moksliniais tyrimais bei taikomąja veikla.

Kovo 3 d. Lietuvos mokslininkų sąjungos būstinėje kartu su “Mokslo Lietuva” surengtoje diskusijoje buvo aptarinėjama viena specifiška, tačiau visiems labai rūpima Įstatymo projekto dalis – aukštojo mokslo sistemos finansavimas.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos muzikos akademijos rektorius, Rektorių konferencijos prezidentas prof. dr. Juozas Antanavičius, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Leonas Kadžiulis, Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencijos prezidentas habil. dr. Bronius Kaulakys, Lietuvos mokslo tarybos patarėjas dr. Vladislovas Guoga, Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius doc. Saulius Vengris, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas Gontis.

Pradėkime iš pradžių – nuo aukštojo mokslo tikslų

Dr. Vygintas Gontis

V. Gontis. Aptardami Aukštojo mokslo baltosios knygos projektą, pagrįstai kėlėme klausimą: ar iš tikrųjų tiek rengiant Baltosios knygos, tiek Aukštųjų mokyklų įstatymo projektus yra pakankamai aiškiai suformuluoti tikrieji aukštojo mokslo plėtojimo tikslai? Man atrodo, kad tikslai daugmaž aiškūs, nors projektuose nėra gerai suformuluoti. Gal diskusijos pradžioje ir pamėginkime tuos tikslus pasiaiškinti.

S. Vengris. Man atrodo, kad svarbiausia kuo didesniam Lietuvos piliečių skaičiui suteikti kokybišką aukštąjį išsimokslinimą. Jei šis tikslas svarbiausias, tai visa kita yra priemonės jam siekti. Ir aukštųjų mokyklų valdymas, ir finansavimas, ir visi kiti dalykai.

J. Antanavičius. Noriu priminti, kad išsimokslinimo prasmė yra dvejopa. Pirma – tai kultūringo, patriotiškai nusiteikusio piliečio, inteligento, humanisto, trokštančio žinių, žmogaus rengimas. Kuo labiau išprususi, išsilavinusi visuomenė, tuo sėkmingiau plėtosis ekonomika, kultūra, gerės kriminogeninė situacija. Pasaulyje yra valstybių, kurios siekia visuotinio aukštojo išsilavinimo. Galbūt ateityje, kai Lietuva bus turtinga, irgi bus keliamas toks uždavinys. Būtent tuo yra svarbus universitetinis, akademinis išsilavinimas.

Antra prasmė – tai specialistų parengimas, iškeliant profesijos, specialybės mokymo tikslus. Parengti specialistą konkrečiai darbo vietai - uždavinys lyg ir paprastesnis, lengviau apčiuopiamas.Tuos du tikslus reikia skirti. Jei matysime tik specialistų rengimo svarbą, tai suskaičiavę laisvas darbo vietas vieną dieną pasakysime: “O, daugiau nebereikia. Uždarykime universitetus arba bent jau gerokai mažiau specialistų renkime”. Tokiu atveju universitetą prilygintume fabrikui: gaminiai nerealizuojami – fabrikas uždaromas.

Tačiau jei įvertinsime pirmąjį tikslą – rengti išsilavinusius piliečius – tada šis procesas iš utilitarinio pavirs imanentišku, tada jis bus begalinis. Ir ne antrareikšmis, nors ir daug kainuoja, nes jo teikiama nauda, jo prasmė neturėtų būti matuojama vien tik materialinėmis sąnaudomis. Nesu pats patikrinęs jokiais skaičiavimais ir nežinau, ar kas yra tai padaręs, bet visiškai tikiu lakia mintimi, kad jokia kita investicija taip neapsimoka valstybei kaip švietimas, lavinimas ir mokslo plėtotė. Manau, kad mes turime orientuotis į tą begalinį procesą, bet prieš tai pravartu įkišti ranką į kišenę ir suskaičiuoti, ką turime piniginėje, kad kiekvienam visuomenės nariui aukštasis mokslas būtų prieinamas. Bent kol kas teks finansus “cenzūruoti” pagal tai, kiek lėšų visuomenė šiandien gali skirti šiai tauriai sričiai.

S. Vengris. Pratęsdamas rektoriaus J. Antanavičiaus mintį apie du aukštojo mokslo tikslus, norėčiau pabrėžti kokybiško aukštojo išsilavinimo sąvoką. Ta kokybė yra labai platus dalykas. Man atrodo, kad aukštojo išsilavinimo (šį kartą kalbu daugiau apie išsilavinimą, o ne išsimokslinimą) du labai svarbūs tikslai: pirmas – išugdyti baigiančio aukštąją mokyklą žmogaus visuomeninės atsakomybės, pilietiškumo jausmą. Antras - išmokyti suvokti tautines vertybes, mokyti tautiškumo.

V. Guoga. Manau, kad V. Gontis suformulavo vieną iš dviejų klausimų, patį svarbiausią - kokie apskritai Lietuvos aukštojo mokslo tikslai? Šiuo metu aukštojo mokslo sistemą turime, tačiau svarbiausias klausimas - kokį aukštąjį mokslą norime turėti, kaip jį įsivaizduojame, lieka atviras. Šio antrojo tikslo išsiaiškinimus mūsų diskusijoje pradėjome. Tačiau galima kelti ir antrąjį klausimą – rengiami nauji teisės aktai: kokie šito darbo tikslai?

Pirmuoju klausimu čia buvo pasakyta daug teisingų žodžių, ir aš jiems visiškai pritariu. Antruoju klausimu štai kas pasakytina - atėjo laikas apibendrinti sukauptą patirtį, ir tam, kas pozityvu, priimtina, suteikti teisinį pavidalą. Taip pat svarbu rasti sprendimus tais klausimais, kurių niekaip nepavyksta pastaraisiais metais išspręsti. Vienas aktualiausių klausimų yra šis: kiek pagrįstos iniciatyvos rodo aukštosios mokyklos, plėtodamos savo veiklą, ir kiek valstybė turi išteklių tai iniciatyvai palaikyti bei finansuoti? Kai valdžios žmonės nepajėgia aukštųjų mokyklų iniciatyvos paremti, kai tam nepakanka valstybės skiriamų išteklių, dažnai pasitelkiami įvairūs antraeiliai dalykai: tai aukštosios mokyklos ne taip tvarkosi, tai ne taip daro, tai per daug programų, tai iš studentų gautus pinigus ne taip naudoja…Jei pavyktų išspręsti svarbiausią – aukštojo mokslo tikslų valstybėje ir valstybės išteklių tiems tikslams pasiekti suderinimo klausimą, tai lengviau gautume atsakymus ir į visus antraeilius klausimus.

Aukštasis mokslas neturėtų būti totaliai nemokamas

Prof. Juozas Antanavičius ir   prof. Leonas Kadžiulis

J. Antanavičius. Akivaizdu, kad šiuo metu valstybė negali garantuoti galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą visiems, kurie tokių ketinimų turi. Iš ilgametės praktikos paprastai žinoma ir nujaučiama, kiek vienos ar kitos srities specialistų valstybei reikia. Pridėjus tam tikrą skaičių studentų nubyrėjimui (dalis besimokančiųjų studijų nebaigia, kiti išvyksta tęsti mokslų į kitas šalis) valstybės lėšomis ir reikėtų finansuoti tokį kiekį studentų. O toliau reikia veikti kaip ir šiuo metu iš dalies daroma: žmonėms, turintiems pakankamai pinigų, reikia sudaryti galimybę visiškai ir iš dalies susimokėti už jų vaikų išmokslinimą. Jiems tai didesnės naštos nesudarytų, ir jie svariai prisidėtų papildant aukštųjų mokyklų biudžetą.

Tačiau tokią galimybę kvestionuoja LR Konstitucijos teiginys apie nemokamą aukštąjį mokslą. Be to, problemiška, kad turtingų tėvelių vaikai, matyt, nėra mažiau gabūs už kitus, ir per stojimo į aukštąsias mokyklas konkursus nebūtinai liks už “borto”. Dažnai būtent pastarieji įstoja į valstybės finansuojamas vietas, o už “borto” lieka neturtingieji. Čia ir man pačiam kyla klausimas, kaip padėti tam neturtingajam, kuris nelaimėjo konkurso, bet ir neturi tėvų finansuojamo užnugario?

Išeitis gal ir būtų ta, kuri užrašyta Aukštųjų mokyklų įstatymo projekte – neišlaikiusiems priėmimo konkurso valstybė gali teikti lengvatines paskolas. Kitas variantas, kai mokslas iš dalies mokamas, ir dalinį mokestį moka visi: vieni savais, kiti – iš valstybės pasiskolintais pinigais. Bet tokiu atveju gali būti daug painiavos… Galėtų likti taip, kaip yra ir iki šiol: valstybė finansuoja nugalėjusius konkursuose, tarkim, geruosius, ir nelaiko tai paskola, taigi, skola valstybei. O likę už “borto” arba atsineša savo pinigus, arba - jeigu neišgali - pervedami į atitinkamą fondą, kur jiems skolinama. Gerai besimokantys galėtų būti ir atleidžiami nuo skolos grąžinimo.

Pagrindinė mintis tokia: reikia panaudoti atliekamus pinigus, kurie yra privačiose kišenėse, rasti būdą, kaip tai padaryti. Jeigu yra studentų, kurie į paskaitas atvažiuoja su nauju mersedesu, tai kodėl iš jo nepaėmus bent dalies studijų mokesčio? Juolab jei jis nepateko į valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių.

Svarbu atsižvelgti ir į turtinę studento padėtį

J. Antanavičius. Patekusių į valstybės finansuojamas vietas galimybės lygios ir nepriklauso nuo studento turto ar neturto. Bet jeigu tu, žmogau, į valstybės finansuojamą vietą nepatekai, tai tavo problema.

J. Vengris. Maža įžangėlė: esu Europos prieinamumo tinklo (European Access Network) narys. Tinklas europinis, nors apima ir Amerikos žemyno šalis, net Australiją, t.y. panašias problemas, taigi ir aukštojo mokslo prieinamumo, tyrinėjančias valstybes. Pranešimai skaitomi ES institucijose, leidžiami atitinkami dokumentai. Praėjusiais metais buvau seminare, kur mūsų šios dienos aptariami klausimai kaip tik ir buvo nagrinėjami. Nenorėčiau labai išsiplėsti, bet reikia siekti ir daryti viską, kad tos galimybės, siekiant aukštojo mokslo, būtų kuo lygesnės. Suprantama, absoliučiai lygios galimybės neįmanomos. Bet turtingą žmogų reketuoti taip pat nėra teisinga. Mano galva, reikia remtis ES šalių Ministrų tarybos rekomendacija, kur aiškiai pasakyta: jeigu neišvengiamai tenka mokėti už savo bilietą troleibuse, t. y. iš studentų imti mokesčius (visiškai nekalbama, ar jis turtingas, ar ne) tam, kad aukštasis mokslas būtų kokybiškas, tai reikia jį papildomai remti šalia biudžetinio finansavimo. Tačiau tokiu atveju iš studento imami mokesčiai negali būti palyginami su visa kaina, kurią valstybė moka už studento vietą. Tai turi būti studento šeimai pakeliamas įnašas mokėti už mokslą.

Tokį principą siūlo ES Ministrų taryba. Jei dėl jo sutariame, tai dėl niuansų galime diskutuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijai šis principas neprieštarauja. Konstitucijoje neteigiama, kad aukštasis mokslas yra nemokamas. Toli gražu - ne. Jis mokamas - bent iš Konstitucijos teksto galima suvokti - tik kai kuriems žmonėms valstybė laiduoja nemokamą mokslą. Kai kuriems - tai gerai besimokantiems. Kas yra “gerai” - vėlgi kitas klausimas, apie kurį galima būtų atskirai diskutuoti.

Todėl iš pradžių reikėtų įvesti visiems studentams mokestį už studijas, kuris būtų palyginti nedidelis. Daug kartų esu diskutavęs su studentais, kurie pristigus 0,1 balo staiga atsiduria katastrofiškoje padėtyje, palyginus su tais bendrakursiais, kurie surinko 0,1 balo daugiau. Vienas moka kelis tūkstančius litų, o kitas - nieko. Toks skirtumas – ne žinių rodiklis, bet atsitiktinumo lemtis.

Gal bus ir kiek šventvagiškai pasakyta, bet aš galvoju, kad Konstitucija ne visiškai teisinga ta prasme, kai tvirtina, jog valstybė finansuos tik gerai besimokančius, t. y. atkreipiamas dėmesys vien į studento rezultatus. Mano galva, būtų teisinga atsižvelgti ir į tų studentų turtinę padėtį. Puiku, kad studentas mokosi gerai, bet nesunku suprasti, jog žmogus iš neturtingos šeimos turi prastesnes sąlygas studijuoti. Turtingesnis gali ir knygų prisipirkti, ir mokytojus samdytis, todėl rezultatai numanomi iš anksto. Dalį remtinų studentų svarbu teisingai nustatyti. Tai nėra taip jau paprasta, nes dažnai ateina ar atvažiuoja žmogus prašyti pašalpos, nors iš aprangos ir akių matau, kad jis nėra labai didelis vargšas.

Šiuo požiūriu galima būtų išvengti skirtumo tarp valstybės ir nevalstybės finansuojamų studentų. Dabar valstybė, turėdama ribotas lėšas, “elgiasi” gana savavališkai: vienam sutinka mokėti, o kitam neduoda. Siūlomu atveju valstybė finansuotų visą aukštąjį mokslą, o kiekvienas studentas, jo šeima, įneštų po savo trupinėlį, kuris padėtų universitetui. Tada kuo daugiau žmonių galėtų siekti aukštojo išsilavinimo. Dabar Vyriausybės nutarimais universitetų teisės apribojamos: nors ir galėtų priimti papildomą skaičių studentų, bet jiems tai draudžiama. Gali priimti ne daugiau, kaip tam tikrą procentą nuo valstybės finansuojamo studentų skaičiaus. Akivaizdžiai nepritariama tam tikslui, apie kurį čia kalbu.

O kaip daro anglai?

Doc. Saulius Vengris (iš dešinės),   habil. dr. Bronius Kaulakys ir   dr. Vygintas Gontis

V. Guoga. Galimybę siekti aukštojo mokslo apriboja du faktoriai. Vienas jų – vietų skaičius aukštosiose mokyklose. Kitas – vidurinių mokyklų išugdomas sugebėjimas įgyti aukštąjį išsimokslininimą. Didžiųjų miestų vidurinių mokyklų abiturientai parengiami geriau, jie turi galimybių susirasti repetitorių, o rajonuose, kaimo vietovėse pasirengti studijoms aukštojoje mokykloje yra gerokai sunkiau. Į šią aplinkybę dėmesį atkreipė Lietuvos pramonininkų konfederacija, kuriai tenka bendrauti ne vien su vilniečiais, kauniečiais ir klaipėdiečiais. Taigi kalbėdami apie lygias galimybes siekiant aukštojo mokslo turėtume atsižvelgti ir į šias su viduriniu išsimokslinimu susijusias aplinkybes.

Kiek žinau, neturime rimta analize paremtų duomenų, kiek vietų reikėtų aukštosiose mokyklose, kad Lietuvos gyventojų noras įgyti aukštąjį išsimokslinimą būtų patenkintas. 1997 m. vidurinį išsimokslinimą įgijo 25,5 tūkst. abiturientų. Aukštesniosios mokyklos tais pačiais metais priėmė studijoms 12,7 tūkst. studentų, aukštosios mokyklos – 17,4 tūkst. studentų (žr. Statistikos departamento leidinį “Švietimas”, 1999 m. 15, 86 ir 96 p.). Tai kiek lieka tų, kurie niekur neįstengė įstoti? Valstybei dar šiek tiek pasistengus ir tinkamai suskaičiavus kas ir kiek kainuoja, neturėtų būti problemų apmokėti studijų kaštus visiems studentams.

Tačiau aukštasis mokslas – tai ne tik studijos. Yra daug dalykų, kuriems skiriama arba neskiriama lėšų – šiuo metu tas reikmes numato pačios aukštosios mokyklos. Aukštųjų mokyklų įstatymo projekte pirmą kartą bandoma suformuluoti, kokioms aukštosios mokyklos reikmėms skiriama Mokslo ir studijų įstatyme numatyta valstybės biudžeto subsidija. Jei priimsime siūlomą valstybės subsidijos sampratą ir nuosekliai laikysimės įstatymų, kiekviena aukštoji mokykla ir valstybės institucijos žinos, kokios aukštosios mokyklos reikmės - infrastruktūros objektai, naujos statybos, ūkinės ir administracinės poreikiai, naujų specialybių rengimas ir visa kita kas finansuojama ar nefinansuojama.

Dėl studentų įnašų. Buvau paskolų sistemos, apie kurią čia kalbėta, šalininkas. Tačiau kai dabar tenka labai konkrečiai ir aiškiai išdėstyti visas aptartas idėjas, atsižvelgiant į studentų pageidavimus (studentų, prieštaraujančių dėl paskolų sistemos, nesutikau), man vis labiau patinka nuo 1999 metų Anglijoje pradėta įgyvendinti sistema: kiekvienais metais studentai moka registruodamiesi studijoms, tuo patvirtindami savo siekį rimtai studijuoti, moka registracijos mokestį – 1000 svarų sterlingų. Tie, kurie nepajėgia sumokėti ir įrodo, kad jų šeimų pajamos tikrai mažos, atleidžiami nuo šio mokesčio. Bet mokestis visiems vienodai privalomas. Kol kas, kaip tvirtina patys anglai, šį mokestį moka tik 20 proc. studentų. Registracijos mokesčius moka daugelio valstybių studentai ir nė vienoje šalyje tai nelaikoma mokesčiu už mokslą. Būtina pažymėti, kad visose valstybėse, kuriose iš studento imami kokie nors su studijomis susiję mokesčiai, sukurta ir valstybinė paramos studentams sistema – valstybiniai ar vietinės savivaldos fondai, kurie suteikia grąžinamas (turtingesniems studentams) ar negrąžinamas (studentams, kurių šeimų pajamos mažos) paskolas su studijomis susijusioms išlaidoms padengti.

Jeigu Lietuvoje studentas mokėtų per semestrą, tarkime, 1 tūkst. Lt (šiuo metu tai 8 MGL), tai 60 tūkst. aukštųjų mokyklų studentų suneštų 60 mln. Lt. Jei visos šios lėšos liktų aukštosioms mokykloms, būtų nemenka paspirtis. Iš studentų, kurie šiuo metu moka už mokslą, aukštosios mokyklos tikisi surinkti maždaug 32 mln. Lt.

Nejaugi įstojančių per daug?

L. Kadžiulis. Aš nesutinku. Taip, statistika tokia, bet neįstojusių mokytis skaičius visą laiką kaupiasi ir pamažu tie neįstojusieji “ištirpsta”, nes pavargsta kelerius metus iš eilės stodami. Gyvenimas patraukia tą jaunimo dalį visiškai kitais keliais - tai aukštojo mokslo prarastoji dalis.

S. Vengris. Jeigu būtų galima pasiekti, kad visi norintys stoti į aukštąsias mokyklas abiturientai ir būtų priimti, ir užpildytų ne vieną, bet visas esančias, tai problema gerokai palengvėtų. Bet kaip yra dabar? Žmogus stoja į universitetą - nepavyko, tai šiais metais jis jau niekur ir nebeįstoja. Kitąmet jam jau kyla problemų: dirba, vedęs, užmiršti išmokti dalykai. Taigi įstoti į aukštąją mokyklą jam kasmet vis sunkiau. Tai taip pat aktuali problema. Žmonių pasiskirstymas pagal norus, kur jie norėtų studijuoti, labai netolygus. Jeigu dauguma abiturientų nori studijuoti teisę, tai nereiškia, kad visos aukštosios mokyklos jiems tokią galimybę turi suteikti. To nebus. Tad ir vien statistika remtis nereikėtų, o praverstų svertinis požiūris - kiek žmonių nori į vieną ar kitą aukštąją mokyklą, sritį priklausomai nuo prestižo, rinkos ir pan.

Apie prioritetus

J. Antanavičius. Mūsų prioritetai ir valstybės vadovų ne kartą deklaruoti - tai švietimas, mokslas, kultūra. Šie prioritetai širdį glosto, bet gyvenime jie nustumti į šešėlį. Politikų lūpose – šie, bet galvose - kiti prioritetai. Tai akivaizdu ypač pastaruoju metu, kai, pavyzdžiui, Seimas priima progresyvinį įstatymą dėl krašto apsaugos kasmet didinamo finansavimo. Nė vienai sričiai, išskyrus krašto apsaugą, nežadama, kiek lėšų ji gaus už dviejų ar trijų metų, ir būtent didėjančia tvarka. Iš tokių veiksmų naujų pinigų neatsiranda. Priešingai - tos lėšos išsiurbiamos iš kitų “prioritetų”. Kad taip atsitiko, jaučiame kas dieną: aukštojo mokslo finansavimas, palyginti net su nelabai skalsiais praėjusiais finansiniais metais, aiškiai pablogėjo. Šį rytą per radiją paklausiau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkės E. Kunevičienės kalbėjimo, kaip finansuose viskas neblogai klostosi, kaip padidėjo visokie rodikliai, ir kokie geri pernykščiai pasiekimai, tik žiemą atsirado šiokių tokių visiškai laikinų sunkumų… Tačiau kai studijų ir mokslo institucijoms dėl pernai neįvykdyto valstybės biudžeto buvo nurėžtas finansavimas ir universitetai į naujuosius metus atėjo su pernykštėmis skolomis, susikaupė neapmokėtų sąskaitų šūsnis, ir jas pasiūlyta padengti iš dar skurdesnio 1999-ųjų metų biudžeto, kai ne tik papildomoms išlaidoms jau nebegauname planuojamo finansavimo, bet ir dėl reguliaraus atlyginimų išmokėjimo gali būti problemų, tai leiskite paklausti, kas yra mūsų valstybės tikrieji prioritetai?

Poniai E. Kunevičienei taip džiaugiantis, prisiminiau seną sovietinį anekdotą… Žmogus per radiją girdi, kad viskas geryn ir geryn… bet atsidaręs šaldytuvą mato - ten tuščia… Tai jam ir sako: “Tu šaldytuvą įjungei ne į tą rozetę. Įjunk į radijo lizdą…”

Mane lengva apkaltinti, kad nesu patriotas, jei krašto apsaugos nelaikau vieninteliu ar svarbiausiu prioritetu. Tačiau juk nėra dėl to diskutuota ar įrodyta, kad gerai apginkluota valstybė apskritai stipri ir patraukli Europos Sąjungai bei NATO. Jeigu prisipirksime brangios ginkluotės ir turėsime gerai parengtą kariuomenę, tai dar nereiškia, kad Vakaruose mus pasitiks išskėstomis rankomis. Ar nebus atidžiai pasižiūrėta ir į kitas gyvenimo sritis: į prasigėrusį kaimą, į vaikus, kurie dienas leidžia ne mokyklos suoluose, bet uždarbiauja gatvių sankryžose, elgetas gatvėse, nedirbančias gamyklas, nedarbą, ir likimą išėjusiųjų iš kalėjimų – ar pasirūpinama jų adaptacija laisvame pasaulyje?

Neabejoju, kad Lietuva visais atžvilgiais pasiektų geresnių rezultatų, jeigu būtų nutarta, kad kasmet vis daugiau lėšų skirsime švietimui, mokslui, kultūrai.

Gal švietimo ir mokslo srityje mes jau Europoje?

V. Gontis. Ar iš tikrųjų atitinka? Reikėtų aiškesnio pasisakymo, tuo labiau, kad straipsnyje iš žurnalo “Nature” (jis spausdinamas šio laikraščio 13 p. – redakt. past.) nagrinėjama, kaip Rytų ir Vidurio Europos valstybių aukštojo mokslo ir mokslo sistema skiriasi nuo Vakarų Europos valstybių. Pagal finansavimą, studentų skaičių, t. y. pagal aiškiai pamatuojamus parametrus. Tad ar to skirtumo išties esama?

B. Kaulakys. Skaitant tą straipsnį ir lyginant su mūsų realijomis, Lietuvos mokslas atrodo gana blankiai. ES valstybės moksliniams tyrimams skiria vidutiniškai 1,8 proc. bendro vidinio šalies produkto (BVP). Kiek skiria Lietuva - nėra lengva pasakyti. Be to, ir Lietuvos BVP dalis vidutiniškai vienam gyventojui daug kartų mažesnė už tenkančią ES gyventojui. Pagal Statistikos departamento duomenis, 1997 m. Lietuvoje moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai skirta 0,57 proc. BVP. Neaišku, kodėl būtent toks skaičius, kadangi 29 mokslo institutai 1997 m. iš biudžeto gavo 69 mln. Lt, o 1998 m. - 86 mln. Lt (0,20 proc. BVP).

Šiems metams numatyta tik 87,241 mln. Lt (0,182 proc. BVP, arba 5,9 JAV dolerio gyventojui). Skaičiuojant nuo BVP - tai 16 proc. visų mokslo ir studijų subsidijų, kurios numatytos 1999 m. (iš viso 546,339 mln. Lt).

1998 m. BVP planuojamas 42,6 mlrd. Lt, o 1999 m. – 47,9 mlrd. Lt, t. y. nominalus didėjimas 12,4 proc., realus, atsižvelgus į infliaciją – 5,5 proc. Šiems metams planuojamas 11,7 proc. nominalus pajamų augimas, taigi santykinis apskaičiuotas nuo BVP mokslo ir studijų biudžetas šiais metais 11 proc. mažesnis negu 1998 m. Mažėjant ekonomikos augimo tempams ir neįvykdžius biudžeto bus atitinkamai mažinamas ir mokslo bei studijų biudžetas.

Galima sutikti, kad dalis lėšų mokslui ir studijoms gaunama ir iš kitų šaltinių, fondų, nors tai nedideli pinigai. Bet štai paskutiniame (kovo 1 d.) Lietuvos mokslo tarybos posėdyje viceministras R. Sližys pareiškė: ES stebimasi, kad neturtingoje Lietuvoje fundamentiniams tyrimams skiriamų lėšų dalis per didelė. Mano galva, skiriama pernelyg mažai. Bendrą mokslo ir studijų sistemai skiriamų lėšų sumą sunku net palyginti su tomis lėšomis, kurias mokslui skiria kitos šalys. Ne mūsų naudai ir palyginimas su Rytų Europos šalimis. Lenkijoje ir Vengrijoje skiriama 0,7 proc. BVP (atitinkamai 21 ir 28 doleriai vienam gyventojui), Čekijoje - apie 1 proc., Slovėnijoje - 1,7 proc. (150 dolerių gyventojui, vien iš biudžeto 0,8 proc. BVP arba 70 dolerių gyventojui).

Lietuvoje mokslui ir studijoms kartu šiais metais numatyta tik 1,14 proc. BVP (37 doleriai gyventojui), t. y. nuo BVP santykinai 11,3 proc. (62 mln. Lt) mažiau negu 1998 m.

Ar politikai skaito ES ekspertų rekomendacijas?

Dr. Vladislovas Guoga

V. Guoga. Norėčiau patikslinti: kitos šalys ne skiria minėtus procentus, o tokią dalį BVP produkto išleidžia. Statistika pateikia duomenis apie išlaidas, įskaičiuodama ne tik valstybės biudžeto, bet ir ūkio, pramonės įmonių ir kitas išlaidas moksliniams tyrimams ir su mokslu susijusiai veiklai (Research & Development). Lietuvoje ūkio parama mokslui labai menka. Net gerai dirbančios įmonės negali moksliniams tyrimams skirti lėšų, todėl mūsų statistikoje didžiąją dalį sudaro tik valstybės biudžeto varganos išlaidos mokslui. Japonijoje, pavyzdžiui, beveik 90 proc. taikomiesiems moksliniams tyrimams ir technologijoms išleidžiamų lėšų skiria pramonė.

Abejoju, ar mūsų politikai atidžiai skaito ES ekspertų rekomendacijas Lietuvai. Europos integracijos žurnale “Europos dialogas” (1998 m. Nr. 5) apžvelgta Vidurio ir Rytų Europos valstybių mokslo ir technologijų būklė. Straipsnyje pastebėta, kad valstybių “kandidačių ir ES valstybių technologijų skirtumai panašūs į tuos, kurie egzistuoja tarp jų ekonomikų. Technologijų skirtumas – tai neatitikimas tarp mokslui ir technologijoms skiriamų pastangų šalyse kandidatėse, lyginant su ES narėmis.” Ir dar vienas įdomus minėto straipsnio pastebėjimas apie valstybes kandidates į ES: “Vienas sunkumų yra tas, kad šiose valstybėse mokslo ir technologijų ministerijos yra silpnos, palyginus su finansų ir ekonomikos ministerijomis”. Manau, kad šie pastebėjimai skatina rimčiau pagalvoti apie prioritetus, kuriuos Lietuva pasirinko.