j1.gif - 2682 Bytes

KONFERENCIJOSE

Susirūpinta tautos ateitimi

Juozas Elekšis

Vasario 27 d. savivaldybės salėje vyko Vilniaus forumo konferencija “Lietuva XXI amžiuje: kokią valstybę kuriame?” Forumo tikslas - sutelkti mokslininkus, menininkus, kultūros, švietimo darbuotojus ir visuomenę ieškant racionalių sprendimų ir efektyvių būdų, kaip spartinti kultūros pažangą, atkurti tautos gerovę kartu išsaugant ir branginant ilgaamžę tautos istorinę bei kultūrinę atmintį.
Pranešimus skaitė akad. Zigmas Zinkevičius, prof. Ona Voverienė, dr. Romualdas Batūra, dr. Algirdas Kanauka, dr. Ina Dagytė, dr. Liliana Astra, rašytojas Romualdas Lankauskas, krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis ir kt.

Mokslininkai sunerimę

Konferencija sulaukė gana didelio dėmesio - salė buvo pilnutėlė. Neištuštėjo ji ir po pertraukos, kaip paprastai būna. Kalbėjusiųjų susirūpinimą galima apibūdinti Vlado Putvinskio posakiu: būna stebuklų, kai atsigauna miręs žmogus, bet niekada neatgyja mirusi tauta. Prof. O. Voverienė analizavo šios iškilios asmenybės tautai brangias vertybes. Apsisprendęs būti lietuviu A. Putvinskis nepaisė nei sulenkėjusių dvarininkų paniekos, nei pajuokos, globojo nelegalias lietuviškas mokyklas, platino spaudą, už tai buvo įkalintas ir net ištremtas. Nepriklausomoje Lietuvoje jis įkūrė Šaulių sąjungą. Profesorė apgailestavo, kad kovo mėnesį, kai suėjo 70 metų nuo mirties, nesulaukta reikiamo nei spaudos, nei valdžios institucijų dėmesio.

Akad. Z. Zinkevičius paneigė užsienyje eskaluojamą nuostatą apie žemą lietuvių kultūrą, remiantis tuo, kad LDK kanceliarinė kalba buvo senoji slavų kalba. Taip buvo visur, nes valdovai paprastai nemokėdavo rašyti. Kaip raštininkai mokėjo, taip ir užrašė valdovų mintis. Taip įsigalėjo kalbos, kurios nebuvo nei valdovų, nei jų valdomų žmonių kalbomis: lotynų, arabų, kinų, sanskrito. LDK įsigalėjo iš Bulgarijos kilusi senoji slavų kalba. Nacionalinės kalbos pradėtos vartoti raštijoje tik atsiradus reformacijai. Lietuvių kalba suklestėjo atkūrus nepriklausomybę. Akademikas sakė esąs susirūpinęs pastaruoju metu plintančiu kosmopolitizmu, kai tautiškumui lieka vis mažiau vietos.

Valdžia dar gana abejinga

Emocingame pranešime rašytojas R. Lankauskas sakė, kad įstatymai tokie, kad stambiu mastu apsimoka vogti, net jei pagaunama. Stebėjosi, kaip galima amnestuoti apsivogusius asmenis, vos po kelerių metų paleisti žmogžudžius. Net už tautos genocidą buvę stribai nuteisiami kalėti vos ketverius metus. Beje, ir bylą jiems iškėlė ne prokuratūrą, o giminės. Rašytojas sakė nesuprantąs, kodėl esant tokiam nusikalstamumui taip menkai baudžiama už nelegalių ginklų, sprogmenų laikymą. Dažnai buvęs politinis kalinys turi eiti pas jį represavusį teisėją, kurio, beje, ir atlyginimas dabar dešimteriopai viršija tremtinio algą. Jo nuomone, pats Premjeras skandalo akivaizdoje kalba taip, lyg tauta būtų kokia neišmanėlė.

Susirinkimo dalyviai buvo supažindinti su skandalingu faktu, kai Laimutė Onutė Bartkienė dėl aštrios polemikos spaudoje su žinomu Jociumi buvo nubausta 2 tūkst. Lt bauda, o dar papolemizavusi su teismu ir neatvykusi į kitą posėdį - pusplikė pristatyta jėga. Suabejojus jos psichine būsena, moteris nuvežta ne į psichiatrinę ligoninę, o į Lukiškes, kur prabuvo nuo gruodžio 17 iki vasario 26 d., praleidusi ten Kalėdas ir Naujuosius metus. Deja, tuo nesusirūpino jokios valdžios institucijos. Kalbėtojai išsakė priekaištų ir Vilniaus savivaldybei, kuri nepaskelbė jokios informacijos sausio 1 d. iškilmių proga, nusistebėjo kai kurių mokytojų netikusiais renginiais vasario 16 d. proga.

Tauta turi kuo didžiuotis

Dr. R. Batūra priminė, kad jau LDK valdovai visada gynė etnines žemes, visada pretendavo net į kryžiuočių užgrobtą kraštą. Istoriko nuomone, mes galime didžiuotis ne tik buvusia galinga valstybe, bet ir buvusia joje tolerancija, tuo, kad dar prieškaryje Lietuva pirmoji teisė Klaipėdos fašistus, kad lietuviai vieninteliai sukilo prieš bolševikus, ilgiausiai priešinosi sovietų okupacijai ir pogrindyje sudarė savo valdžią. Jis apgailestavo, kad istorijos bandoma mokyti iš verstų vadovėlių, kuriuose netiksliai kalbama apie Lietuvą, kad kviečiame mokytojus, kurie, laikydami mus aborigenais, dėsto elementariausias, seniai žinomas tiesas.

Dr. Algirdas Kanauka, priminęs žmogaus ir tautos vertybes, paragino stiprinti mūsų puikias tradicijas turinčią kariuomenę. Tik tada, kai ji atitiks NATO standartus, mes galėsime pretenduoti į šią organizaciją, o reikalui esant ir be jos ginti savo nepriklausomybę.

Dr. Lilianos Astros nuomone, mūsų šalyse didėja atotrūkis tarp turčių ir vargšų. Keli procentai turtingųjų disponuoja didžiuliu visos visuomenės uždirbtu turtu, 60 proc. žmonių skursta.

Kodėl abejingas jaunimas?

Organizatoriai pakvietė jaunimo organizacijų atstovus, du pranešimai skirti jaunimo problemoms analizuoti. Konferencijoje kalbėjo nacionalistu spaudoje vadinamas Mindaugas Murza.

Vis dėlto tenka konstatuoti, kad absoliučią daugumą dalyvių sudarė jau net tėvais nebegalintys būti seneliai. Dr. Ina Dagytė savo pranešime paminėjo, kad šalyje jaunimas sudaro vos 14 proc. gyventojų (arabų šalyse šis skaičius viršija 25 proc. - autoriaus pastaba). Apklausos rodo, kad daug moksleivių norėtų būti ministrais, o tautinės idėjos tarp jų nepopuliarios. Todėl jaunimas pasyvus.

Šių eilučių autorius drįsta teigti, kad taip buvo ne visada. Puikiai prisimename, kiek atgimimo metu kelių profesorių pakviesto susirinko jaunimo “versti” R. Songailos, kiek jo buvo sąjūdžio renginiuose. Gaila, bet dabar dažnai profesoriai į renginius ateina vieni. Viena iš priežasčių, manau, ta, kad lyderiai, pakylėti ant bangos, dažnai pamiršta, kas juos pakėlė. Dažnai stengiamasi sureikšminti savo vaidmenį, rašomi memuarai, triuškinami ir žeminami oponentai. Apie jaunimo vaidmenį mažai kas beužsimena. Knygynuose pasirodė Arvydo Kšanavičiaus knyga “Lietuvos atgimimo dienoraštis”, kurios leidimą parėmė Kultūros ministerija. Joje užfiksuoti svarbiausi 1987-1990 m. įvykiai: kada pirmą kartą Lietuvos laisvės lygos mitinge trumpam iškelta trispalvė, kada pirmą kartą per mitingą iš senos plokštelės sugrotas mūsų himnas ir t. t. Deja, ten neužsiminta apie studentų žygdarbį Baltijos šalių dainų ir šokių šventėje “Gaudeamus” 1998 m. liepos pirmąjį savaitgalį. Juk tada studentai viešai, stebint šimtatūkstantinei miniai, pralaužė saugumiečių ir milicijos užtvaras ir su trispalvėmis atėjo į minią, iškėlė jas estradoje, mažytes net į orkestrantų dūdas sukišo. Būtent po tos dienos trispalvės viešai pasklido po šalį, pražydo mūsų atlapuose. Tada studentų choras pirmą kartą viešai sugiedojo ir “Tautišką giesmę”, o publika ją pagerbė stovėdama ir palydėjo griausmingomis ovacijomis. Beje, ir himnas po to visur viešai pradėtas giedoti. Gaila, bet tą faktą kažkodėl visi lyg pamiršo. Gal todėl, kad, kaip sakoma, negalima pridėti “ir aš ten buvau, alų, midų gėriau”. Ir ne vien tai. Kas beprisimena pirmą sunkiai sužeistą jaunąjį Spaudos rūmų gynėją Lukšį, roko maršų jaunuosius dalyvius, kurie pabudino ir pravirkdė Lietuvą. Juk ir visi žuvę mūsų atgimstančios valstybės gynėjai buvo jauni… Skaudu kartais klausytis, kaip labai garbūs žmonės nepagarbiai atsiliepia apie dabartinius mokytojus. O argi ne jie pirmieji kėlė trispalves, organizavo mitingus. Pamatai senas tų laikų nuotraukas ir pirmiausia pastebi tuos, kurie neretai įvardijami vos ne kaip sovietmečio reliktas. Bet juk jų auklėtiniai pirmą kartą viešai giedojo Lietuvos himną Vingio parko estradoje… Liūdna konstatuoti, bet dalis tų jaunuolių gal dabar neturi net darbo ir veržte veržiasi užsienin, kad galėtų dirbti bet ką. O jauną deputatą taip pat sunku pamatyti, kaip ir deputatę moterį. Senstantys partijų lyderiai net savo pavaduotojais vengia pasiūlyti jaunus žmones. Gal todėl jaunimui ir neįdomu klausytis mūsų pamokymų, pasakojimų, kokie šaunūs buvome kadais. Turėtume visi suprasti - laimės ne tas, kas laimės artimiausius rinkimus, o tas, kas laimės jaunimo simpatijas.

Forumo dalyviai pasiūlė 2000-uosius paskelbti Tautos metais, o Lukiškių aikštę paversti Lietuvių tautos kovų atminimo vieta.