Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Tuo tarpu politikai, pirmiausia švietimo ministras ir Švietimo ministerijos aukštieji valdininkai nepajėgė “šokdinti” Lietuvos universiteto, nes jis turėjo autonomiją, kuri saugojo jo akademinę rimtį ir mokslinę kūrybinę atmosferą. Aistros dėl universiteto virė tik už jo sienų, išorėje. Tai buvo politikų nuolatinis siekimas padaryti jį paklusniu įrankiu savo rankose, ministro pirmininko A. Valdemaro žodžiais tariant, “sutvarkyti tas beribes laisves”. Tuo tikslu buvo išleisti du nauji universiteto statutai (1930 m. ir 1937 m.), daugelis jų pakeitimų ir papildymų. Visų jų pagrindinis tikslas buvo apriboti, susiaurinti ir likviduoti autonomiją, “uždėti biurokratišką leteną ant universiteto autonomijos”, kad jis “savo sutvarkymu atitiktų (…) režimo dvasiai”. Tuo tikslu tautininkų valdžios oficiozas “Lietuvos aidas” 1937 m. gegužės 3 d. atvirai skundėsi, kad pro universiteto autonomijos šarvus nepraeina laiko dvasia ir “mūsų universitetas gyvena savo gyvenimą, o visas valstybės gyvenimas eina vėl savo keliu. Universitetas yra, teisingiau sakant, pasiliko respublika respublikoje”, bet nuo to niekas nenukentėjo, išskyrus politikų ambicijas. O laimėjo visa Lietuva, Lietuvos mokslas ir pats universitetas. Lietuvos universitetas tarpukario metais išleido 3790 kvalifikuotų specialistų, kas sudaro daugiau kaip keturis penktadalius arba 80,03 proc. visų to meto aukštųjų mokyklų parengtų specialistų. Jame buvo apginta 60 mokslo daktaro disertacijų ir apie tiek habilitacinių darbų. Profesūrai rengtis 1926 - 1940 m. į užsienį buvo pasiųsti su specialia užsienine stipendija 68 žmonės iš visų fakultetų. Nors, tiesa, tarp jų ir pasitaikė vienas kitas tik pasišvaistęs užsieniuose, bet absoliuti jų dauguma tam tikrą laiką (dažniausiai vienerius ar dvejus metus) su didžiuliu atsidėjimu gilino savo mokslines žinias ir dirbo mokslinį darbą, daugelis jų apgynė disertacijas, vėliau tapo žinomais Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjais. Tuo būdu Lietuvos universitetas tarpukario metais pirmiausia ir daugiausia turėtos autonomijos dėka įnešė milžinišką indėlį į lietuvių švietimo, mokslo ir kultūros lobyną.

Apibendrindama tai, to meto spauda 1937 m. pabaigoje visiškai pagrįstai rašė, kad neturinčių autonomijos Lietuvos aukštųjų mokyklų lygis nuolatos krito, o “Universitetas išaugo moksliškai ir medžiagiškai dėka autonomijos. Dėka jos jis turėjo galimumus kilti ir kilo. Jeigu neskaityti menkų išimčių, kurių visur gyvenime pasitaiko, mūsų universitete buvo ir sugyvenimas, ir tolerancija, ir džentelmeniškumas, ir mokslo laisvė, būtina jo pažangai.”

LR AM įstatymo projektas numato aukštosios mokyklos valdymo aukščiausia institucija padaryti dirbtinai sukurtą jos tarybą, kurioje 2/3 vietų turėtų politinės valdžios institucijų, pirmiausia šakinės bei Švietimo ir mokslo ministerijų atstovai ir tik 1/3 vietų joje turėtų aukštosios mokyklos veikla ir jos strateginio vystymo klausimais labiausiai suinteresuotoji pusė - pačios aukštosios mokyklos atstovai. Tačiau “reformatoriai” apie tikruosius savo tikslus bei ketinimus vengia atvirai kalbėti, o dangstosi “absolventų” vardu. Juk kiekvienam yra aišku, kad projekto 24 straipsnyje įvestoji “absolvento” kategorija apima visų politinės valdžios, politinių partijų ir visų kitų institucijų atstovus, kur jie bedirbtų, t.y. visus specialistus, kurie kada nors yra baigę šią aukštąją mokyklą, išskyrus joje dirbantį pedagoginį mokslo personalą. Tokiu būdu yra siekiama primesti aukštosioms mokykloms politikų ir valdininkų valią ir padaryti jas paklusniu įrankiu valdžios rankose. Tai grubus aukštosios mokyklos autonomijos pažeidimas, vienos iš svarbiausių aukštosios mokyklos demokratinių teisių likvidavimas.

Pažeisdamas elementariausias aukštosios mokyklos teises, LR AM įstatymo projektas numato iš pagrindų pakeisti pedagoginio mokslo personalo komplektavimo tvarką. Iš Senato atimama ne tik sprendžiamoji, bet ir patariamoji teisė komplektuojant pedagoginį mokslo personalą. Šioje srityje Senatui pavedama tiktai paklusnaus valdininkų valios vykdytojo vaidmuo pagal politinės valdžios institucijų primestą tvarką. Nustatant ją, aukštosios mokyklos vadovybė, Senatas ir kitos jos valdymo institucijos pagal projekto 32 straipsnį neturi jokio balso. Čia politinės valdžios institucijos yra laikomos vienintele ir kompetentingiausia institucija šioje srityje.

Tenka pažymėti, kad valdžios siekimas primesti aukštosioms mokykloms sugalvotą ir tik jai naudingą profesūros komplektavimo tvarką yra gerai žinomas dar iš tarpukario metų. Šia prasme “reformatorių” siūlomas kelias nėra originalus. Tačiau savo užmojais jis toli pranoksta net liūdnai pagarsėjusią taip vadinamąją “prezidento sūnaus novelę”. Šios istorijos gana pamokanti esmė neprarado savo aktualumo ir dabartiniame Lietuvos nepriklausomybės etape.

Turėdamas autonomiją, Lietuvos universitetas savarankiškai, be jokios pašalinės jėgos ir įsikišimo komplektuodavo savo pedagoginį mokslo personalą. Ilgainiui tautininkai parengė sau patikimų dėstytojų, bet jie negalėjo patekti į universitetą, nes jo pedagoginis mokslo personalas nebuvo reguliariai perrenkamas konkurso būdu, jo rinkimo arba kvietimo iniciatyva priklausė fakultetų taryboms, ir šioje srityje nebuvo landų protekcionizmui. Baigęs mokslus, Respublikos Prezidento sūnus J. Smetona panoro dėstyti universitete ir pasinaudoti užsienio stipendija tobulintis užsienyje, bet dėl kvalifikacijų stokos negalėjo patekti į universitetą. Siekiant apeiti galiojančią pedagoginio mokslo personalo komplektavimo tvarką, 1935 m. buvo parengtas universiteto statuto papildymas, suteikęs teisę švietimo ministrui pateikti Lietuvos Prezidentui skirti pedagoginio mokslo personalo nariais ir savo parinktus kandidatus bei nustatyti jų mokslines kvalifikacijas. Šio įstatymo papildymo iniciatorius ir kūrėjas, kaip pažymėjo VDU rektorius prof. M. Rėmeris savo dienoraštyje, buvo Valstybės tarybos pirmininkas S. Šilingas. Remiantis 1935 m. rugsėjo 27 d. paskelbtu VDU statuto papildymu, prieš universiteto valią į Teisių fakultetą skubiai buvo paskirtas J. Smetona.

VDU senatas šį statuto papildymą įvertino kaip labai kenksmingą ir žalingą universitetui. Beje, šis vertinimas pilnai tinka ir dabartinio LR AM įstatymo projekto 33 straipsniui, kuris skelbia: “Konkursų vykdymo tvarką (…) nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija”, t.y. faktiškai Švietimo ir mokslo ministerijos arba kurios nors kitos šakinės ministerijos valdininkai. VDU senato 1935 m. spalio 3 d. posėdyje rektorius prof. M. Rėmeris pabrėžė, kad “paskelbtas nuostatas iš pagrindų laužo visą universiteto statuto konstrukciją, kardinaliai keičia universiteto plėtotės liniją. Šiuo atveju universitetas pastatytas įvykusio fakto akivaizdoje. Tai griežtai prieštarauja visiems iki šiol pakartotinai darytiems vyriausybės organų pareiškimams apie glaudaus kontakto ir ankštaus bendradarbiavimo reikalą Vyriausybės su universitetu”. Senatas išrinko specialią delegaciją, ir ji kreipėsi į Lietuvos Prezidentą su prašymu panaikinti šį statuto papildymą. Nepatenkinus prašymo, 1935 m. spalio 10 d. VDU rektoratas pareiškė apie savo atsistatydinimą, nuo 1935 m. spalio 16 d. kai kuriuose fakultetuose prasidėjo studentų protesto streikas. Tautininkų valdžia buvo priversta nusileisti. 1935 m. spalio 25 d. išleistas naujas VDU statuto papildymas smarkiai sušvelnino vadinamąją “prezidento sūnaus novelę”, iš esmės buvo atstatyta iki tol galiojusi pedagoginio mokslo personalo komplektavimo tvarka, ir konfliktas neįgavo didesnio masto.

LR AM įstatymo projekto 27 straipsnis suteikia švietimo ministrui teisę atšaukti iš pareigų universiteto rektorių “nepasibaigus kadencijai, jeigu už jo atšaukimą balsavo du trečdaliai tarybos ir senato narių bendrojo skaičiaus”. Taip faktiškai valdininkams, sudarantiems 2/3 tarybos narių, suteikiama teisė pašalinti rektorių iš pareigų. Ši nuostata nėra joks “reformatorių” atradimas. Ji gerai žinoma iš tarpukario Lietuvos aukštojo mokslo istorijos. Antai VDU statuto 1937 m. projekte numatytą švietimo ministro teisę atleisti iš pareigų fakulteto dekaną ir sekretorių nepasibaigus kadencijai, VDU rektorius prof. M. Rėmeris pavadino vienu iš grubiausių autonomijos pažeidimų. Savo rašte jis švietimo ministrui prof. J. Tonkūnui nurodė: “Fakulteto dekano ir sekretoriaus atleidimas p. Švietimo Ministerio arbitrališku įsakymu nesuderinamas su šių organų kadenciniu sutvarkymu akademinėje autonomijoje. Jei jie yra išrenkami ir paskiriami ar patvirtinami tam tikrajai kadencijai, tai reiškia, kad šios kadencijos ribose jie yra neliečiami (nepašalinami, nepaveikiami jokios abstraktiškos jėgos, kuri galėtų jų pareigų ėjimą nutraukti). Jei būtų kitaip - tai atkristų kadencijos prasmė ir ši institucija (kadencija), kurios reikšmė ta, kad atitinkamas organas turi reprezentacinės galios, leidžiančios jam iniciatyviškai veikti, netektų savo reikšmės ir naudos”. Antra vertus, tai nereiškia jokio palaidumo, nes rektorius prižiūri dekano veiklą, leidžia įsakymus, kuriuos dekanas privalo vykdyti, “tad neliečiamumas kadencijos ribose toli gražu nėra absoliutus ir nesutampa su palaidumu”. Manytume, jog šis vieno iš žymiausių to meto Lietuvos teisininkų paaiškinimas neprarado savo aktualumo ir dabartiniu metu.

Būtina pabrėžti, kad tarpukario metais Lietuvos mokslininkai nebuvo organizuoti, neturėjo jokių savo organizacinių struktūrų. Bet jie turėjo didžiulį atsakomybės jausmą už tautos švietimo ir kultūros likimą ir tą savo poziciją drąsiai išreikšdavo, nepaisydami sunkių politinių sąlygų mūsų šalyje, ypač sugriovus teisinius valstybės pamatus po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo. Tautininkų valdžiai toli gražu ne iš pirmo karto pavyko primesti savo valią Lietuvos universitetui. Švietimo ministerija 1927 - 1930 m. buvo priversta iš Ministrų kabineto atsiimti savo paruoštus du Lietuvos universiteto statuto projektus, atsisakyti nemažai kitų savo nutarimų; didžiausias universiteto autonomijos likvidavimo šalininkas ir iniciatorius A. Voldemaras 1929 m. rudenį neteko ministro pirmininko posto ir t.t. Apibendrindama Lietuvos universiteto profesūros poziciją valdžios mėginimų reformuoti universitetą atžvilgiu, to meto spauda visiškai pagrįstai rašė, kad “demokratiškai nusiteikę profesoriai aktingai priešinosi pastangoms užnerti mokslui esamų politinių vėjų apynasrį, gyvai reiškė prideramus mokslo atstovams nusistatymus, ne tik išeidami iš grynai mokslo laisvės reikalų , bet ir iš laisvos kultūros, iš bendrų demokratinių sumetimų”. Tiktai po ištisus trejus metus vykusio atkaklaus pasipriešinimo tautininkų valdžiai pagaliau pavyko 1930 m. vasarą primesti Lietuvos universitetui naująjį “Vytauto Didžiojo universiteto statutą”. Tačiau ir tai nepalaužė mokslo laisvės ir aukštosios mokyklos autonomijos gynėjų valios. Lietuvos universiteto taryba 1930 m. gegužės 30 d. vienbalsiai priimtoje rezoliucijoje pareiškė, kad “naujas vyriausybės projektas ( jis 1930 m. birželio 7 d. tapo VDU statutu - Č.M.) nelaiduoja akademinės Universiteto autonomijos ir tuo pačiu vyriausybei nepriėmus Senato pataisų sudaro Lietuvos mokslui ir apskritai kultūrai nieko gero nežadančią perspektyvą ir todėl (…) Universiteto taryba jokiame laipsnyje už tai neima ant savęs atsakomybės prieš Lietuvos visuomenę ir jos kultūrinę istoriją”.

Šiuo metu politinė situacija Lietuvoje yra kitokia ir nėra reikalo “sutvarkyti tas beribes laisves”, nėra reikalo “uždėti biurokratišką leteną ant universiteto autonomijos”, kad jis “savo sutvarkymu atitiktų (…) režimo dvasiai”. Dabartiniame Lietuvos nepriklausomybės etape yra kuriama teisinė demokratinė valstybė ir atvira visuomenė. Lietuvos mokslininkai yra organizuota jėga. Mes turime Lietuvos mokslo tarybą, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferenciją, Senato pirmininkų konferenciją. Iki šiol viešai savo poziciją LR AM įstatymo projekto atžvilgiu pareiškė tiktai Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba, vadovaujama prof. habil. dr. L. Saulio. Tačiau reikia turėti vilties, kad ir aukščiau minėtos Lietuvos mokslininkų organizacijos bei likusių kitų keturiolikos aukštųjų mokyklų tarybos (senatai) pareikš savo nusistatymą dėl lietuvių tautos švietimo, mokslo ir kultūros likimą lemiančios aukštųjų mokyklų autonomijos.