Gediminas Zemlickas

Kaip katę bemestum

Julius Jurginis prisiminė vieną savo ir tėvo gyvenimo epizodą, kuris istoriko portretą sušildė savotiškomis varsomis.

Artėjo LTSR 40-metis, suprantama, Lietuvos MA ta proga rengė jubiliejinę sesiją, atitinkamas užduotis gavo istorikai. Grįžęs į namus Julius rado prie stalo sėdintį tėtį. Buvo pasidėjęs keletą knygų - ne vien balto popieriaus lapus - o tai jam buvo nebūdinga. Dažniausiai be paprasto popieriaus lapo jis daugiau nieko neturėdavo. Būtent šitai ir nustebino Julių. Pasirodo, tėvas rengiasi pranešimui jubiliejinėje MA sesijoje. “Bet tai ne tavo tyrinėjimų objektas, juk sesija skirta LTSR 40-mečiui?” - stebėjosi sūnus. “Renginys vyks Mokslų akademijoje - šnekėsime apie mokslą ir istorijos faktus”, - atsakė tėvas.

Po kiek laiko istorikas laimingas, visas švyti - pabaigė rašyti pranešimą. Siūlo sūnui paskaityti. Minėjimo metu p. Julius prisipažino, jog dabar apgailestaująs, kad ne visada skubėdavęs skaityti tėvo raštus, bet tąsyk perskaitė. Ir labai nustebo, kad nerado pranešime įprastų tiems laikams išvardytų Istorijos instituto darbų, apgintų disertacijų ir pan. Pranešime buvo analizuojami Europos valstybių ekonominiai, socialiniai ir politiniai pokyčiai po 1918 m. ir tų procesų reikšmė Lietuvai. Labiausiai stebino pranešimo išvada: esą lemiamos reikšmės 1940 m. socialistinei revoliucijai Lietuvoje turėjo 1939 m. TSRS ir Vokietijos pasirašyta nepuolimo sutartis su visais kitais dokumentais, ir tarybinės armijos dislokavimas Lietuvos teritorijoje.

“Tai kur tu, tėvai, su tokiu pranešimu eisi?” - klausė sūnus. “Kaip kur? Į Mokslų akademiją,” - šiaušėsi Juozas Jurginis.

Po kurio laiko sūnus atvyksta namo ir klausia tėvo, kaip sekėsi pranešimą skaityti… Viskas gerai. Po sesijos vykęs aptarimas, dalyvavo patys aukščiausi partijos hierarchai, pranešimus skaitė sekretoriai. J. Jurginis tame aptarime truputį vienišas pasijutęs. Tuo ir baigėsi.

Kitų metų pradžioje tėvas skambina sūnui, kviečia užeiti su žmona Dalia vakarienės, proga esanti. Atvažiavę ant tėvo darbo stalo išvydo knygelę “Socializmo keliu”. Joje buvo atspausdintas ir J. Jurginio pranešimas, skaitytas MA sesijoje. “Patenkintas?” - klausia sūnus. “Matai, sūnau, žodis yra žodis. Bet kai jis atspausdintas, tampa palikimu kitiems”.

Sūnus prisimena tėvą visada pilietiškai drąsų, retai kada keitusį pažiūras ar ėjusį į kompromisus su savo sąžine. Tai visiškai priešingos savybės, kad ir palyginti su M. Šumausko knygoje pateiktąja piktoka J. Jurginio charakteristika. Net ir tais objektyviam istorikui itin nepalankiais laikais jis išdrįsdavo analizuoti dalykus, dėl kurių kitas minkštesnio nugarkaulio šios srities atstovas būtų turėjęs kone atvirai falsifikuoti istorinus faktus ir tikrovę, arba būtų priverstas užsiimti kita veikla. Savo sūnui J. Jurginis stengdavosi pabrėžti: “Aš visada turėjau katės ypatybių: kaip katę bemestum, ji vis tiek atsistoja ant kojų”.

Praeis metai, kiti, dar dešimtmetis. Ar mūsų vaikai supras būtent šį savotišką, taip pat tautinio atsparumo fenomeną? Išlikti, išsaugoti orumą ir pagarbą pirmiausia sau, kai asmenybę traiško brutalūs ideologijos ratai, kai naudojama daugybė prievartos būdų pajungti, sunaikinti visa, kas nepaklūsta sistemai. Kaip tomis aplinkybėmis išlikti, išsaugoti savo principus, daryti kasdienį, tegu ir ne kiekvieno akiai matomą poveikį aplinkiniams, dar tik bręstantiems protams - štai klausimas, į kurį atsakymo turėjo ieškoti ne vienas lietuvis inteligentas. Tik ar ši jo asmeninė patirtis laikui bėgant nepasirodys bevertė, nesuprantama net ir jo paties vaikams?

Julius Jurginis prisipažino, jog rengėsi šnekėti apie drauge su tėvu patirtus ir išgyventus įspūdžius – apie keliones po senąsias Lietuvos pilis, gimtąsias Anykščių vietoves, pradedant nuo Liūdiškių piliakalnio iki Niūronių ir toliau. Tąkart viso to neišgirdome. Būtų gaila, jeigu tektų laukti kitos sukakties.

Metams bėgant, kuo tolyn, tuo didesnę nostalgiją ir širdies trauką Juozas Jurginis jautė savo gimtosioms vietoms. Labai apsidžiaugdavo, kai su sūnumi sutardavo važiuoti į gimtuosius Vikonis. Išvykos dieną sūnus rasdavo tėvą trypčiojantį prie vartelių, kantriai laukiantį, kada tas Julius atvažiuos…

Sirgdė meilės gimtinei liga

Taigi mokytojas parašė laišką metrui, nelabai tikėdamasis gauti atsakymą. Tačiau neužilgo atsakymas atėjo ir labai nudžiugino mokytoją. Žinoma, akademiko nebuvo tiesmukiškai tvirtinama, jog jis tikįs visu tuo, ką rašytojas A. Vienuolis rašąs iš Anykščių krašto praeities. Bet laiške būta ir to, kas jauno istorijos mokytojo viltis labai sustiprino: J. Jurginis rašė, jog reikia tikėti tuo, ką rašo Antanas Vienuolis apie gimtinės praeitį ir savo istorijos darbais tą paliudyti.

Tada ir prasidėjo Sauliaus Nefo “liga”, kurios anksčiau galima buvo stebėti tik simptomus. Istorijos mokytojas “gydėsi” labai savotiškai, bet gal patikimiausiu būdu - straipsniais Anykščių rajono spaudoje. Rašė apie tai, kad Lietuvoje yra buvusios bent penkios sostinės, o pirmoji - netoli Anykščių, legendinė Voruta. Ją kai kurie istorikai sieja su Šeimyniškėlių piliakalniu, stūksančiu tik už 3 km į šiaurės vakarus nuo Anykščių.

Maža to, kad mokytojas įtikėjo buvus ta Voruta. Svarbiau, kad tuo tikėjimo virusu stengėsi “užkrėsti “ ir savo mokinius, su kuriais atvažiuodavo Šeimyniškėlių piliakalnio švarinti, tvarkyti, gražinti.

Ko gero, tada ir akad. J. Jurginis aštriau pajuto savo skolą gimtajam Anykščių kraštui, nes praėjus kuriam laikui parašė “Odę Anykščiams”. Pirmiausia ji buvo atspausdinta “Literatūroje ir mene”. Mokytojas S. Nefas iš tų publikacijų padarė iškarpas, susiklijavo knygą, kurią jo mokiniai turėjo kone atmintinai mokytis. Ne visiems mokiniams toks pažinimo kelias patiko, bet tokiu būdu, tegu ir pamažu, buvo žadinamas supratimas, kas yra gimtojo krašto praeitis ir istorija. Metams bėgant vis daugiau tų buvusių mokinių tariasi supratę mokytojo siekį ir randa progų jam padėkoti.

Vėliau akad. J. Jurginis, mokytojo S. Nefo kviečiamas, ne kartą lankėsi Anykščiuose, susitikdavo su moksleiviais ir vietos visuomene. Mokytojui S. Nefui padovanojo ir atskira knyga išleistą “Odę Anykščiams”. Tie susitikimai, kaip dabar prisimena S. Nefas, istoriko kraštiečius sirgdė meilės gimtajam kraštui liga, stiprino istorijos jausmą. Nenuostabu, kad J. Jurginio nuotrauka kabėjo ir mokyklos istorijos mokytojo kabinete.

Toji meilės gimtajam kraštui “liga” kartais įgauna įvairius pavidalus ir Juozo Jurginio 90-mečio renginyje - apie tai Anykščių rajono meras Saulius Nefas taip pat kalbėjo. Jau kelerius metus nesiliauja diskusijos dėl medinės pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio atstatymo. Anykštėnai nori turėti “tikrą” viduramžių pilį, kurioje galima būtų susipažinti ir su senovės karybos technika, ir su amatais, papročiais bei to meto žmonių gyvenimo būdu. Tokia pilis, anot šios idėjos užmanytojų, galėtų tapti dar vienu ekskursantų traukos objektu Anykščių žemėje.

Ši idėja specialistų ir visuomenės vertinama prieštaringai. Europoje, regis, dar niekas panašios medinės pilies nėra bandęs atstatyti. Be to, nežinoma, kaip ta pilis ant Šeimyniškėlių piliakalnio atrodė, pagaliau ir archeologai dar ne viską tame piliakalnyje ištyrė. Tad skubėdami statyti pilį ar neprajuokinsime Europos?

Po ilgų svarstymų istorikai sutiko, kad medinė pilis būtų atstatyta, tik reikalavo nepažeisti archeologijos paminklo - piliakalnio. Spaudoje skelbta Istorijos instituto direktoriaus prof. Antano Tylos nuomonė esą tokia atstatyta pilis būtų Lietuvos istorijos iliustravimas, galimybė priartėti prie valstybės kūrimosi pradžios.

2009 metais, kai minėsime Lietuvos vardo istorijoje tūkstantmetį, sulauksime ir istoriko Juozo Jurginio šimtmečio. Argi ne simboliška.