Gediminas Zemlickas

Akademikas Juozas Matulis

Iš tiesų, argi ne stebuklas, kai nuo kultūros ir mokslo centrų nutolusiame mažame kaimelyje gimsta žmogus, kurio gyvenimas ir veikla padaro didžiulę įtaką visos šalies mokslo ir kultūros raidai. Tokių žmonių Lietuvos istorijoje gal ne tiek ir daug. Viena pirmųjų vietų garbingame sąraše teisėtai turėtų priklausyti Juozui Matuliui. Mokslo pertvarkos peripetijomis ir kasdieniais rūpestėliais užsiėmusi mūsų mokslo visuomenė J. Matulio 100-mečio jubiliejui paminėti skyrė tris dienas. Mūsų sąlygomis ne taip ir mažai. Tikriausiai Juozo Matulio dienos galėjo būti surengtos ne vien akademiko gimtajame Kupiškio rajone, bet ir daugelyje Lietuvos rajonų, jau nekalbant apie miestus. Pagaliau daug ką atperka net 7 mokslininko šimtmečiui spėtos išleisti knygos – kažin ar kada buvęs toks atvejis. Mokslininko gimimo dieną – kovo 19-ąją, per pačias Juozines, – iškiliam aukštaičiui skirti renginiai vyko sostinėje. Akademikui skirtoji paroda buvo parengta Lietuvos MA bibliotekoje, jam skirta paminklinė lenta atidengta prie Lietuvos MA pastato (Gedimino pr. 3), o minėjimo kulminacija – iškilmingas paminėjimas Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje.

Kas ten, už horizonto

Šis iškilmingame minėjime akad. Algirdo Vaškelio pateiktas įvaizdis galėtų būti puikiausias ir mūsų rašinio leitmotyvas. Tik kuo prastesnis akad. Juro Poželos pastebėjimas, lyg ir akivaizdus, nekeliantis abejonių: Juozas Matulis buvo XX a. žmogus. Ir ne tik todėl, kad jo nugyventi 94 metai aprėpė kone visą mūsų amžių. J. Požela mintyje turėjo ne formalią priklausomybę amžiui, bet žmogaus asmenybę ir kaip ji atitinka amžiaus keliamas aktualijas. XX a. – tai nepaprastai spartaus mokslo vystymosi laikmetis, kokio ligi tol nėra buvę žmonijos istorijoje. Mokslas skverbėsi į visas žmonių veiklos sritis, keitė ne tik aplinką, buitį, bet ir mąstymą, būtį.

Galima tik stebėtis, kad iš Kupiškio krašto Tatkonių kaimo į plačius gyvenimo vieškelius išėjęs vaikinukas taip giliai ir teisingai suvoks gyvenimo, t. y. XX a. iššūkius, nepriklausomybę atkūrusiai valstybei, kitų tautų bendrijoje pasiryžusiai mokyti ir šviesti savo vaikus, plėtoti krašto ūkį, kultūrą, mokslą. Prieškaris J. Matulio biografijoje – tai studijos Lietuvos universitete Kaune ir tolesnis gilinimasis fizikinės chemijos srityje, stažuotė Leipcigo universitete, disertacijos gynimas, mokslinė bei pedagoginė veikla Vytauto Didžiojo universitete.

J. Matulio veikla buvo tokia įvairialypė, kad trumpai ją apžvelgti nėra paprasta. Tai ir mokslinis darbas chemijos srityje, pradėtas dar Kauno universitete ir tęstas daugelį dešimtmečių. Tai ir mokslo organizatoriaus bei šios veiklos administratoriaus talentas, ypač atsiskleidęs pokario metais, kai šio mokslininko pečius užgulė sunki našta – iš karo ir pokario praradimų griuvėsių teko formuoti visiškai naują Lietuvos mokslo sistemą. Reikšminga J. Matulio, kaip pedagogo, veikla – keletą dešimtmečių jam teko būti Vytauto Didžiojo universiteto, o karo ir pokario metais – Vilniaus universiteto profesoriumi. Pagaliau J. Matulio – mokslininko ir pedagogo – veikla taip glaudžiai susijusi, jog vargu ar įmanoma jo biografijoje tas sritis išskirti. Per savo ilgus mokslinės veiklos metus jis vadovavo net 85 disertantams. Jeigu pridėtume prie šio skaičiaus ir J. Matulio mokinių mokinius, kurie dirbo veikiami jo idėjų, būtų apie 200 mokslininkų. Tai vos ne kas trečias Lietuvos chemikas. Čia su Juozu Matuliu Lietuvoje lygintis galėtų nebent Kazimieras Ragulskis.

Kai kuriuos skaičius priminęs Chemijos instituto direktorius akad. Algirdas Vaškelis pabrėžė Juozo Matulio nepaprastą darbštumą, pareigingumą, nuoseklumą. Šiuos bruožus profesorius perteikė ir savo mokiniams, kurie jį prisimena nepaprastai šiltai. Vertindami dabartinę Lietuvos mokslo pertvarką tie žmonės remiasi ir tokiu kriterijumi: mėgina įsivaizduoti, ką apie visa tai pasakytų Juozas Matulis. Vadinasi, nuostatos, kuriomis vadovavosi mūsų žymusis mokslo organizatorius, nėra nuėję užmarštin, jais vadovaujamasi ligi šiol. Pagaliau juk tai ir moralinės atsakomybės už visa, kas vyksta mūsų gyvenime, dalykai.

J. Matulis neslėpė, jog pats jis daug išmoko būtent Leipcigo universitete, kuriame tobulinosi 1931-1933 m. Ten susipažino su geriausiais to meto chemikais, nes Vokietija iki Antrojo pasaulinio karo ir buvo pasaulio chemijos centras. Šis patyrimas labai pravertė pokario metais, kai Lietuvos mokslininkams buvo užkirstas platesnio bendradarbiavimo su pasaulio mokslo atstovais kelias. J. Matulio ir kitų jo kolegų, prieš karą galėjusių perimti tam tikrą Vakarų mokslo organizavimo ir veiklos patirtį, dėka Lietuvoje buvo išugdyti ypač stiprūs tiksliųjų mokslų kolektyvai.

Išskirtinis, gal net fenomenalus dalykas, pasak A. Vaškelio, kad J. Matulio mokslinė elektrochemikų mokykla susiformavo ir išaugo tada, kai pats kūrėjas jau buvo visai nebejaunas žmogus. Aiškūs tos naujos mokyklos bruožai išsikristalizavo apie 1955 metus, kai J. Matuliui jau buvo 56 metai. Kitoje valstybėje ir kitomis sąlygomis tokią mokyklą kurti būtų gal ir vėloka. Bet tai, ko gero, ne tik J. Matulio talento savitumo, bet ir istorinių aplinkybių pasekmė. Jaunystėje, kai drąsa pranoksta atsargumą ir žmogus ryžtasi imtis bent jau sveiko proto požiūriu neįmanomų dalykų, kartais pavyksta atrasti savo aukso gyslą. Deja, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje mokslas vystėsi vėlai – tokios susiklostė istorinės aplinkybės. Tad ir J. Matulio tikrasis mokslo organizatoriaus talentas galėjo atsiskleisti jau pokario dešimtmečiais, kai mokslas tiek pasaulyje, tiek Tarybų Sąjungoje, tiek Lietuvoje plėtojosi nepaprastai sparčiai. O našiausiai J. Matulio elektrochemikų mokslinė mokykla reiškėsi apie 1976 metus, kai tos mokyklos “tėvą” jau teisėtai galima buvo vadinti ir seneliu – J. Matuliui jau buvo 76-eri. Daugelis tokio amžiaus į mokslo olimpą įkopusių akademikų jau ramiai rašo memuarus, pakviesti oriai sėdi įvairių renginių prezidiumuose. Šis J. Matulio amžiaus tarpsnis stebėtinai produktyvus.

Svarbiausia tai, kad savo, kaip mokslininko ir mokslo organizatoriaus, talentą J. Matulis išplėtojo su maksimalia nauda savo kraštui. J. Matulio ir jo bendraminčių pastangų vaisius – išties galingas Lietuvos mokslo rūmas, sukauptas didelis intelekto potencialas, kokio ligi tol dar niekada Lietuva neturėjo. Kitas klausimas, kaip tas galimybes sugebame panaudoti. Proto sukaupta daug, bet, matyt, nepakankamai, kad protingai jį panaudotume.

Juozo Matulio mokslo koncepcijos

J. Požela išskiria tris svarbias J. Matulio mokslo koncepcijos dalis.

Kadangi XX a. mokslas plėtojosi nepaprastai sparčiai ir išsiveržė iš universitetų sienų, tai Lietuvos mokslų akademijos sudėtyje imta kurti mokslo institutus, kuriuose buvo atliekami taip pat ir fundamentiniai tyrimai. J. Matulis siekė, kad akademija su mokslo institutais būtų ta autonominė organizacija, kuri, atlikdama mokslo tyrimus, tiesiogiai nebūtų priklausoma nuo politikų ir net valstybės poveikio. Pasak J. Poželos, tokia buvo J. Matulio mokslo koncepcijos pirmoji dalis.

Antroji dalis - tai suvokimas, kad XX a. fundamentiniai mokslai yra ir praktikos dalykas, praktikos pagrindas. Įsitvirtina naujos fizikos, chemijos technologijos, remiantis žemės ūkio mokslų pagrindais vyksta “žalioji” revoliucija, o ekonomikos ir kt. mokslais - plėtojamos gamybinės jėgos, kuriamos naujos pramonės šakos, net ir visuomenės moksluose galima užčiuopti praktinio taikymo svarbą.

Trečioji koncepcijos dalis ir, anot J. Poželos, Lietuvai bene reikšmingiausia - tai nacionalinio mokslo kūrimas. J. Matulio supratimu, nacionalinė respublika be savo mokslo ir kultūros tėra atsilikęs, necivilizuotas kraštas. Kitas klausimas, koks tas mokslas ir kultūra privalo būti? J. Matulis pritarė plačiai plėtojamoms idėjoms, jokiu būdu nepasinerdamas tik į smulkias vietines pačios Lietuvos problemas. Poreikis žvelgti plačiai, atsižvelgiant į civilizuoto pasaulio patirtį - svarbi J. Matulio pažiūrų sistemos dalis. Kitaip tariant, nacionalinis mokslas ir kultūra neturi tapti uždara sistema, bet turi būti viso civilizuoto pasaulio mokslo ir kultūros dalis. Kaip to siekta? Visų pirma atsisakant mokslinių kadrų importo iš kitų sąjunginių respublikų, pritariant, kad būtų vykdoma nacionalinė mokslo kadrų rengimo politika. Sugebėta išvengti ir smegenų “nutekėjimo” į kitus Tarybų Sąjungos regionus.

Plėtojant fizikos, matematikos, gamtos ir kt. mokslus - visur galima įžvelgti aiškią “matulišką” mokslo koncepciją. Pasak J. Poželos, gamtos mokslai Lietuvoje buvo apsaugoti nuo Lysenkos nurodymų, tikslieji mokslai ganėtinai sėkmingai išvengė šiurkščių išpuolių prieš kibernetiką. Visi šie mokslai mūsų krašte buvo vystomi protingai ir pakankamai laisvai - tai irgi nemažas, nors iš pirmo žvilgsnio gal ir nepastebimas J. Matulio nuopelnas. Fundamentinių tyrimų plėtra, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros institutų (įsteigti 1941 m. ir atkurti 1945 m.) veikloje taip pat svarbus tuometinio Lietuvos MA prezidento nuopelnas.

Ieškant fundamentinių tyrimų ryšio su praktika teko įveikti itin daug sunkumų. Buvo lyg ir aišku, kad tas mokslo ryšys su praktika gali būti pasiekiamas tik profiliuojant mokslo institutus. Tai nebuvo lengvai įgyvendinamos užduotys. Apsisprendus profiliuoti institutus atsirado galimybė prie jų kurti gamybines bazes. Prie Puslaidininkių fizikos, Fizikos, Matematikos institutų išaugo gamybiniai padaliniai, o prie Chemijos ir cheminės technologijos instituto - net visa gamykla. To meto sąlygomis toks plėtros kelias, matyt, buvo pateisinamas.

Visada atsiras, kas J. Matulio mokslo koncepcijoje įžvelgs to meto imperinės valstybės, kurios sudedamoji dalis buvo ir mūsų šalis, poreikių ir galimybių tam tikrą atstojamąją. Nutrūkus nepriklausomos valstybės egzistencijai reikėjo išsaugoti ir ugdyti gamybines tautos jėgas, kurios ir tegalėjo užtikrinti tautos ateitį. Kai kas tai vadina kolaboravimu, pamiršdami, kad krašto ir tautos istoriją kuria ne tik aktyvūs pasipriešinimo režimui dalyviai… Neišsaugojus tautos, neišugdžius meilės savo tautos kultūrai, praeičiai, pagaliau ir pasididžiavimo buvusios valstybės garbinga istorija, vargu ar būtų subrandintas siekis atkurti ir nepriklausomą valstybę.

Iš 90-ies metų Olimpo

Tik nustačius tiksliausias gamybinių jėgų plėtojimo kryptis reikėtų numatyti racionaliausias teorinių ir taikomųjų tyrimų perspektyvas. Todėl visos aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos, planuodamos mokslinius tyrimus, turėtų laikytis nustatytų gamybos krypčių vystymo. Čia kalbame apie pramonę, bet tas pats pasakytina ir apie visas stambiausias gamybos šakas ir pagal jas koordinuoti mokslinius tyrimus.

Vytauto Milišausko nuotrauka