Visuomenės tvariosios plėtros (TP) pagrindinis bruožas - šiuolaikinės kartos reikmių patenkinimas, nedarant žalos ateinančioms žmonių kartoms. Ją sudaro tarpusavy susiję socialinių, ekonominių ir ekologijos sričių funkcijų ryšiai. TP koncepcija formuoja šalies ideologiją ir politiką, strategines veiklos kryptis ir schemas, tikslus, trumpalaikes ir tolimos perspektyvos salygas. Pati TP nacionalinė strategija apima konkrečias veiklos rūšis ir kryptis, užsibrėžtus tikslus, būtinus išteklius ir priemones, vystymosi potencialą ir mechanizmus, vietinio, regioninio, nacionalinio ir tarptautinio lygmens valdymo ir koordinacijos sistemas.

TP modelio pagrindą sudaro 3 fundamentinės dalys:

1) nauji gamtos, ūkio ir žmonių sąveikos principai;
2) kuriamos valstybės ir visuomenės tipas;
3) ekonomikos perspektyvinis modelis.

O svarbiausi tvariosios plėtros komponentai yra tokie:
- geopolitinės ir socialinės-ekonominės Lietuvos Respublikos ypatybės;
- ekologinis imperatyvas ir kiti reikalavimai;
- kritiniai elementai ir potenciali grėsmė;
- strateginiai ir taktiniai tikslai.

1. Tvariosios plėtros fundamentinės dalys.

1.1. Nauja civilizacijos strategija.

Lietuva, būdama pasaulio bendrijos nare, laikosi svarbiausios nuostatos keisti visuomenės pažangos kryptį, pereinant prie naujų gamtos, visuomenės ir žmogaus sąveikos principų. Aukščiausiu mokslo ir technikos bei socialinės pažangos tikslu tampa žmogus, jo dvasinė ir fizinė sveikata palankioje ir saugiai ji supančioje aplinkoje. Šiandien nepriimtina ne tik labai nevienoda įvairių visuomenės sluoksnių gerovė, bet ir gyvenimo lygio nelygybė įvairiose šalyse.Valstybės ieško naujos civilizacijos strategijos, kuri panaikintų istoriškai susiklosčiusią nelygybę ir grėsmę besivystančiose šalyse, naujo socialinio teisingumo, ekonominio efektyvumo, ekologinio saugumo pasaulio bendrijoje. Štai Europos Sąjungos reikalavimas uždaryti artimiausiu laiku Lietuvoje Ignalinos AE remiasi ekologinio saugumo sumetimais, nepaisant didžiulių ekonominių nuostolių, kuriuos patirtų šalis.

1.2. Kuriamos Lietuvos valstybės ir visuomenės tipas.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės 1990 m. priimtoje Konstitucijoje šalis apibūdinta kaip vieninga demokratinės teisinės visuomenės valstybė.Visa veikla kuriant ir įtvirtinant šalies valstybingumą turi papildyti Konstituciją realiu idėjiniu, politiniu, socialiniu-ekonominiu ir teisiniu turiniu. Tai užtikrina šalyje atviros pilietinės visuomenės gyvavimą kartu su išsivysčiusiais demokratijos mechanizmais: žmogaus teisių gynimu, pilietinių ir valstybinių struktūrų tarpusavio bendradarbiavimu. Visą laiką didžiulį vaidmenį vaidina “Lietuvos valstybingumo ideologija”, parengta mokslo ir politikos struktūrų ir orientuota į prezidentinės respublikos stiprinimą, demokratijos ugdymą, žmogaus teisių gynimą, lietuvių tautos konsolidaciją, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindais.

1.3. Šalies ekonomikos modelis.

Perspektyvus yra priimtas socialiai orientuotos rinkos ekonomikos modelis. Ji kuriama pagal konstitucinių asmens teisių ir piliečių laisvės, profesijos ir darbo vietų pasirinkimo laisvos garantijos principą, visų nuosavybės formų lygybės, jos neliečiamumo garantijos principą, darbuotojų darbo rezultatų ir jo gerovės derinimą, nedarbingų ir kitų socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių apsaugą, socialinį bendradarbiavimą tarp valstybės, profesinių ir darbdavių sąjungų.

Socialiai orientuota rinka leidžia išsaugoti tautos socialinius pasiekimus ir panaudoti rinkos mechanizmą keliant ekonomikos efektyvumą, ją atnaujinant, taikant mokslo ir technikos pažangos pasiekimus.

Sudarydama palankias sąlygas plėtotis rinkos ekonomikai, valstybė turi siekti tokių svarbiausių tikslų: žmonių gerovės kilimo, kainų ir pinigų sistemos stabilumo, pakankamo užimtumo, palankios žmonėms gamtinės aplinkos.Valstybė užtikrina:

- ekonomikos vystymąsi, įvertindama ekologinius veiksnius,
- ekonomikos problemiškų situacijų sprendimą,
- paramą, plėtojant ekonomiką ir socialinę apsaugą.
Negalima sutikti su tuo, esą valstybė nesikiša į ekonomiką ir viską joje reguliuoja rinka. Būtina visados prisiminti, kad valstybės reguliavimo ir valdymo vaidmuo, perėjus prie rinkos ekonomikos, visai nemažėja, o daugeliu atvejų netgi didėja. Kam tada toks didelis valstybės valdymo aparatas, kuris dar didėja, nors ir kalbama, kad mažinamas?

2. Lietuvos regioninės integracijos kryptys.

Perėjimas prie tvariosios plėtros yra 3 lygmenų: globalinis, regioninis ir nacionalinis. Priartėjus prie XXI a. slenksčio išryškėjo ne tiek pažangos, kiek žmonijos išgyvenimo problema, jeigu nebus rasti kiti civilizacijos vystymosi modeliai, ne gilinantys, o išlyginantys ekonominių sistemų efektyvumą. Pasaulio šalys turi būti traktuojamos kaip “susisiekiantys indai”, o ne kaip autonominiai vienetai.

Lietuva, atkūrusi savo nepriklausomybę, gali veikti su kaimynais ir kitomis šalimis kaip savarankiškas vienetas, formuoti savo regioninės integracijos racionalią politiką. Antra vertus, nuolat besikeičiančiame pasaulyje tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, neturinčiai pasirengimo ir patyrimo, sunku rasti savo aiškią vietą, gyvenimo būdą ir visa kita, įvertinus dar Lietuvos istorinį patyrimą, numatyti galimas pasekmes ne tik dabar, bet ir ateityje. Naujos galimybės dalyvauti įvairiose regioninėse struktūrose turi būti įvertintos pagrįstai ir strategiškai, kaip labiausiai tinkamos pasiekti TP tikslą.

Išryškėjo tokios pagrindinės Lietuvos regioninės integracijos kryptys:

- į Europos Sąjungą,
- į Baltijos valstybių Sąjungą,
- į Baltijos-Skandinavijos regioną.

Be abejo, visais požiūriais racionalus yra Lietuvos stengimasis patekti į ES. Antra ir trečia integracijos kryptys neprieštarauja, o padeda, kad būtų įgyvendinta pirmoji, todėl turi būti nuolatos stiprinamos ir vertinamos.

Tačiau nėra aiškių saugumo garantijų dėl galimos Rusijos imperializmo grėsmės. Įvertinus Lietuvos geografinę padėtį, būtina jos integracija ir į NATO struktūrą.

3.Tvariosios plėtros ekologijos imperatyvas.

TP nacionalinė strategija, be minėtų sąlygų, reikalauja daugiau dėmesio skirti valstybės ekologinei politikai. Apie tai šiek tiek plačiau.

Ją lemia visuomenės ekonominės ir ekologinės gerovės tarpusavio priklausomybė. Valstybės ekologinė politika gamtonaudos ir gamybos bei vartojimo srityse suderintos remiantis sprendimų sistema. Pagrindinis gamtonaudos principas turi būti optimalaus, moksliškai pagrįsto valstybės valdymo ir rinkos mechanizmo derinimas. Ekologinio reguliavimo pasaulinės praktikos analizė rodo, kad visos sistemos pagrindas yra valstybinis reguliavimas.

TP koncepcija reikalauja keisti mūsų šalyje ekologijos ir ekonomikos politikos prioritetus, pereiti nuo principo “reaguoti ir ištaisyti” prie principo “aktyvi profilaktika”.

Kitaip nei esant tokiai gamtos apsaugos praktikai, kokia yra dabar, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas ūkinės veiklos ekologizavimo priemonėms įgyvendinti, gamybos technologijoms, nesudarant ar sudarant mažai atliekų, įsisavinti, t. y. pašalinti pačias užteršimo priežastis, o ne jo pasekmes. Kaip žinia, švaru yra ne ten, kur valoma, bet kur neteršiama. Racionaliau yra neteršti, o ne užsiteršus valyti.

TP dėmesio centre turi būti, be jokios abejonės, žmogus, kuris turi įgimtą teisę būti sveikas ir darbingas harmoningoje gyvenimo aplinkoje. Taigi yra būtina keisti nusistovėjusius vertybių stereotipus, kaip ekonominio augimo bet kuria kaina, pelno ir t.t. Kitaip tariant, teks humanizuoti visuomenės gyvenimą. Jeigu XX a. neginčijamą prioritetą turėjo technika bei ekonomika, tai XXI a. turės būti daugiau humanizavimo amžiumi.Turėtų daugiau vystytis mokslai apie žmogų, sociologija, psichologija ir kt.

Nepaprastai svarbi TP sąlyga yra ta, kad teisę vystytis ekonomikai reikia įgyvendinti taip, kad būtų užtikrintos lygios vystymosi galimybės ir gamtos išteklių potencialo išsaugojimas ir dabartinei, ir ateinančioms kartoms.Tai ne vien tik kalbant apie atsinaujinančius gamtos išteklius, kaip orą, vandenį, miškus ir atsinaujinančius energijos šaltinius (AEŠ), kaip saulės, vėjo, vandens, miško ir ne miško biomasės energijos. Štai kodėl ES Baltojoje knygoje atsirado nuostata, kad jos šalys turi siekti iki 2010 m. 12% energijos poreikių tenkinti iš AEŠ. To paties siekia ir griežtėjančios tarptautinės konvencijos bei aplinkosaugos įsipareigojimai, kuriuos Lietuva, kaip pasaulio bendrijos narė, pasirašė ir turi vykdyti. Pvz., Kioto protokolas dėl “šiltnamio dujų” emisijos sumažinimo, pasirašytas 1997 m. ES numato 2008 - 2012 m. sumažinti šią emisiją 8%, lyginant su 1990 m. lygiu. Tai galima padaryti tik mažinant bendras kuro ir energijos sąnaudas, išsaugant branduolinę energetiką ir geriau naudojant AEŠ. Arba JT konvencija dėl tolimų taršos pernešimų mažinimo ir kitos reikalauja mažinti vandenų, dirvos ir ypač oro taršą.

Kad pasiektume šalies TP, aplinkos apsauga turi tapti neatskiriama viso vystymosi proceso dalimi. Ekologinės sąlygos, veiksniai, objektai turi būti vertinami kaip ekonominės kategorijos, lygiavertės kitoms turtingumo ir gyvenimo gerovės kategorijoms. Tai reiškia, kad vertinant gamybos, t.y. energetikos objektų projektus, į jų tikslo funkcijas - minimizuoti sumines išlaidas, turi būti įtrauktas papildomas narys, įvertinantis jų ekologines pasekmes pinigine išraiška.Tarkime, šiluminių elektrinių atveju tai bus ekonominė žala visuomenei, kurią jos padaro gamindamos elektros energiją ir teršdamos aplinką, daugiausia atmosferą, sieros, azoto, anglies viendeginio ir dvideginio, angliavandenilių junginiais, kietomis dalelėmis. Neretai ši žala siekia 2-3 ct/KWh.Taigi įvertinus elektros gamybos papildomus kaštus, tokiu dydžiu turės dar padidėti jos savikaina. Deja, dabartinis ekonomikos lygis dar neleidžia tai daryti. Tačiau to siekiama. Kolei kas nėra ir vienodos metodikos, kaip pagrįstai įvertinti šį žalos dydį. Nėra abejonių, kad po kelerių metų tokia metodika bus privaloma vertinant gamybos projektus.

Pvz., Pasaulio bankas siūlo tokią energetikos projektų klasifikaciją:

I tipo projektai, kurių nacionalinė nauda didesnė už išlaidas ir sumažėjus aplinkos teršimui gaunamas ekologijos efektas.

II tipo projektai, kurių nacionalinė nauda mažesnė už išlaidas, tačiau kartu su ekologijos efektu jas viršija.

Rekomenduojama įgyvendinti abu šiuos energetikos projektų tipus.

Valstybės ekologijos politika turi išspręsti tokius uždavinius - pirmiausia palaipsniui ekologizuoti visas gamybos grandis - nuo išteklių gavybos iki produkcijos išleidimo. Pramonėje turi įsivyrauti gamybos technologijos, kurias taikant produkcija būtų gaminama nesudarant arba sudarant visai mažai atliekų, tai būtų įmanoma daug kartų ir kompleksiškai panaudojant žaliavas ir atliekas, antrines žaliavas ir apytakines vandens vartojimo sistemas ir kt. priemones. Šiuolaikinė ir ypač XXI a. visuomenė turės būti pakeista į kokybiškai pakitusią socialinę ir ekologiškoj aplinkoj gyvenančią visuomenę. Lietuvoje tam yra neblogos sąlygos, kadangi pertvarkant ekonomiką formuojasi nauja gamybos struktūra, pertvarkoma dauguma įmonių. Atgyvenusios ir daug medžiagų bei energijos reikalaujančios gamybos neišsilaikys konkurencinėje kovoje.

Valstybė privalo atitinkamai tobulinti gamtonaudos valdymo mechanizmą, palaipsniui atsisakyti “išlaidų metodo” ir pereiti prie kompleksinio biosferos gamtonaudos valdymo, mokesčių sistemos efektyvesnio naudojimo už visų gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos komponentų teršimą. Kol kas esantys aplinkosaugos mokesčių tarifai yra tik simboliniai ir įgyvendinant principą “teršėjas moka” jais neatlyginama padaryta žala. Dėl to, kad šalyje nėra patikimo ir efektyvaus aplinkosaugos monitoringo, negalima visiškai jų išreikalauti ir surinkti teisinėje valstybėje. Dabartinė aplinkosaugos sistemos šalyje reforma siaurinant gamtinės aplinkos funkciją vargu ar atitinka TP reikalavimą.

Akivaizdu, kad šalyje turi būti užtikrintas ekologiškai pagrįstas gamybinių jėgų išdėstymas ir išvystymas, įvertinant gamtos išteklius ir jų savaiminio atkūrimo potencialą. Tuo tikslu turi būti ištirta ir parengta šalies gamybos jėgų išdėstymo ir išvystymo generalinė schema. Ji turės būti plačiai apsvarstyta, įvertinant visuomenės nuomonę.

Stiprinant rinkos ekonominį mechanizmą šalyje, sistemingai turi būti formuojama ekotechnikos, ekotechnologijų, ekopaslaugų rinka.

Ne mažiau svarbus yra visuomeninis ekologinis švietimas, aplinkos būklės informacijos viešumas ir prieinamumas, objektyvus ir operatyvus visuomenės informavimas apie ekologiškai pavojingas situacijas. Atrodo, kad patyrimo šioje veikloje daugėja.

Kaip ir kitose sferose, sutinkamai su ES gamtos apsaugos įstatymais, standartais, normomis, reikalavimais, reglamentacija turi būti tobulinama ir harmonizuojami aplinkosaugos įstatymų pagrindai šalyje.

Valstybė privalo sukurti mechanizmą, kuris užtikrintų prioritetinį svarbiausių gamtosaugos priemonių, kaip vandens ir oro valymo įrenginių statyba, finansavimą, ekonominį skatinimą, išteklių ir energijos taupymo priemonių rėmimą. Čia reikia nepamiršti, kad jeigu nebus švarios gamybos, nebus valymo įrenginių pačiose įmonėse, tai jokie bendri miestų valymo įrenginiai nepadės.

Apibendrinant būtina pabrėžti, kad valstybės ekologinės politikos pagrindinė kryptis - šalies ekonomikos šakų struktūros pažangi pertvarka, orientuojantis į mažesnį lyginamąjį medžiagų ir energijos naudojimą, o šakose, kuriose gaminant produkciją būna didelė tarša (cemento, trąšų ir kt. gamyboje), reikia keisti gamybos bazę, įgyvendinant ekologiškai švaresnes technologijas.Tam yra sąlygos, nes šalyje formuojasi nauja ekonomikos struktūra.