• Apskritas stalas su „Mokslo Lietuva"

Svarstant Lietuvos aukštųjų mokyklų įstatymo projektą diskusijoje dalyvavo Lietuvos muzikos akademijos rektorius, Rektorių konferencijos prezidentas prof. dr. Juozas Antanavičius, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Leonas Kadžiulis, Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencijos prezidentas habil. dr. Bronius Kaulakys, Lietuvos mokslo tarybos patarėjas dr. Vladislovas Guoga, Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius doc. Saulius Vengris ir Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas Gontis. Diskusijoje akcentuota su aukštųjų mokyklų finansavimu susijusi įstatymo projekto dalis.

Ar mokame skaičiuoti?

J. Antanavičius. Paaiškinti galima labai paprastai. Prieš trejus metus mokslui ir studijoms buvo skiriama 6,19 proc. nacionalinio biudžeto. Nepaisant to, bendra situacija, ko gero, buvo geresnė - išlaidų buvo mažiau, paslaugos pigesnės, atlyginimai taip pat per tą laiką išaugo. Susieti su nacionaliniu biudžetu galbūt buvo klaidinga. Šiems metams mokslui ir studijoms dalis, skiriama iš nacionalinio biudžeto, sudaro 7,5 proc. Nepamirškime, jog tos lėšos skiriamos ne tik 15 universitetinių aukštųjų mokyklų ir 29 valstybiniams mokslo institutams, bet ir Lietuvos MA ir jos bibliotekai, Lietuvos mokslo tarybai, Valstybiniam mokslo ir studijų fondui, pagaliau bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms - 25 mln. Lt. Tad tie 7,5 proc. nuo šiemet sumažėjusio nacionalinio biudžeto sudaro mažiau negu 7,12 proc. praėjusiais metais.

Todėl prasmingiau būtų remtis BVP. Juk valstybės biudžetas – kintantis dydis. Šiemet, siekiant nedeficitinio biudžeto, jis buvo sumažintas. Nominaliai šių metų lėšos yra didesnės: 1999 m., palyginti su 1998 m., mokslui ir studijoms lėšų skirta 2 proc. daugiau.

ML. Visada atsiras, kas pasakys: tai ko jūs norite? Gaunate juk daugiau.

J. Antanavičius. Neužmirškime, kad praėjusiais metais (nuo 1998 m. balandžio mėn.) 5 proc. buvo padidintas bazinis mėnesinis atlyginimas (BMA). Išeitų, kad vien dėl to mokslo fondas didėja 3,75 proc. (skaičiuojant nuo praėjusių metų 9-ų mėnesių). Kadangi mokos fondas aukštosiose mokyklose dažnai viršija 60 proc. bendro institucijos biudžeto, praėjusiais metais padidėjus BMA 1999 m. reikia 2,3-2,4 proc. padidinti bendrą biudžetą. Be to, į aukštosioms mokykloms 1999 m. skirtą biudžetą esą jau įskaičiuotas būsimas - nuo liepos mėnesio – asistentų (gal ir vyr. asistentų?) atlyginimų pakėlimas. Dar pridėkime per metus pabrangusias ryšių paslaugas, elektros energiją, šildymą ir visus kitus patarnavimus, pernykštes skolas, tada suprasime, kad universitetams norint gyventi bent taip kaip pernai, jų biudžetas 1999 m. turėjo padidėti ne 2, bet 4-5 proc. Todėl mokslo ir studijų institucijos šiemet gyvens skurdžiau negu pernai.

Susiekime su BVP

B. Kaulakys. Fondai sudaro lyg ir antrą valstybės biudžetą: biudžete yra 7 mlrd. Lt, o fonduose – dar per 7 mlrd. Lt (įskaitant paskutinių objektų privatizavimą). Jeigu svarstomas projektas, ar statyti tiltą į Kuršių neriją, tai galima daryti išvadą, kad kelių fondas lėšų neturi kur dėti. O kodėl neįkūrus ir analogiško mokslo fondo?

Bet grįžkime prie prof. J. Antanavičiaus išsakytos minties: valstybės prioritetai paskelbti, bet kas juos įgyvendina? Pagaliau ir iš pokalbių su Vyriausybės sekretoriumi K. Čilinsku ir Seimo pirmininku V. Landsbergiu susidariau nuomonę, kad ir tų mokslo visuomenei svarbių prioritetų būtų laikomasi, bet juk skaičiuoti, rengti įstatymų ir nutarimų projektus turi visų pirma Švietimo ir mokslo ministerija, Mokslo ir studijų departamentas. O parengę turi ieškoti argumentų jiems pagrįsti, lyginti su kitų valstybių situacija ir mums visiems (mokslininkų institucijoms ir organizacijoms) siūlyti veikimo būdus. Dabar išeina, kad Departamentas rūpinasi visai kita veikla. 1998 m. Premjero buvo žadėta mokslininkams kelti 25 proc. atlyginimus - bereikėjo tiktai laiku, iki Rusijos krizės, įgyvendinti. Bet Departamentas dvejus metus “šturmavo” Lietuvos mokslo tarybą, 8 valstybinius mokslo institutus ir pan. Ko iš tokios veiklos tikėtis? Juk mokslo ir studijų reikalais rūpintis pirmiausia turi Ministerija ir Departamentas, tada ši sritis atrodys aktuali ir aukščiausiems valstybės pareigūnams.

Ne valdyti mokslą, bet rūpintis mokslu

Kokių gi dar ekonomikos rezervų galima surasti skurdžiose mūsų aukštosiose mokyklose? Mažas pavyzdys. Zalcburgo “Mozarteum” - pasaulyje garsi muzikos institucija, su kuria mes nuolat bendraujame ir, galima teigti, neatsiliekame nuo jos muzikų profesionalų parengimo lygiu. Neseniai Vilniuje lankėsi “Mozarteum” prorektorius. Klausiu, koks jo aukštosios mokyklos biudžetas? Pasirodo, 60 mln. JAV dolerių per metus. Mokykla tokio dydžio kaip mūsų Lietuvos muzikos akademija su Kauno fakultetu. Mūsų biudžetas - 3,25 mln. dolerių, 20 kartų mažesnis už “Mozarteum”. Taigi ar moralu, skiriant tokias palyginti kuklias lėšas, dar ieškoti aukštojo mokslo atpiginimo būdų?

Aš norėčiau, kad mūsų verčiau paklaustų: “Kaip Jūs sugebate specialistus parengti tokiomis menkomis sąnaudomis?” Bet to niekas neklausia, o įtarinėja išlaidumu. Tai ne tik pinigų, bet visų pirma požiūrio problema. Ne vien valstybės politikos akcentus sudedame. Išugdykime šalies piliečius (pradėti reikia nuo mokyklos ir dar anksčiau) humanistus, patriotus – tada ir pinigų atsiras. Nebereikės taip išlaidauti teisėtvarkai, teisėsaugai, policijai ir kalėjimams. Kalinys Lietuvai kainuoja tiek, kiek mokame docentui. O juk kalėjimų “docentų” kontingentas didesnis negu universitetų. Ir pamaina aktyviai rengiama - gatvėse, smurtinėse TV laidose. Štai mažinamos Nacionalinės televizijos ir radijo lėšos - norima sutaupyti, ir ekranus užplūsta importuotas niekalas - tai pavojingas kelias.

Apsiginti nuo priešo galima ne tik fiziniu ginklu, bet galingesnis ginklas – Tėvynės meilė, pasididžiavimas savo Valstybe… Štai ko mūsų visuomenė šiandien stokoja. Taigi šia linkme ir kreipkime pagrindinius finansinius valstybės išteklius.

Jaučia artėjant neišvengiamą krizę

S. Vengris. Norėčiau sugrįžti prie jau išsakytos minties. Praeitame pokalbyje buvo prisimintas ministras, kuris tvirtino, jog Lietuvos švietimas ir aukštasis mokslas labai gero tarptautinio lygio. Tai iš dalies tiesa, bet tik iš dalies. Man atrodo, kad tai, ką noriu pasakyti, siejasi ir su vėliau kai kurių kalbėtojų išsakytomis mintimis. Mes dabar gyvename išnaudodami paskutinius išteklius - žmonių, galimybių. Deja, priekyje matau tik tų išteklių baigtį: vyresnio amžiaus žmonės po truputį pasitraukia iš aktyvios mokslinės veiklos, įranga sensta. Todėl jaučiu artėjančią neišvengiamą krizę. Aukštojoje mokykloje jaunimas nesiveržia į profesūrą, vyresnieji nejaučia “kvėpavimo į nugarą”. Akademinė karjera jaunimo nemasina. Vadinasi, nebelieka svarbiausio variklio. Gyvename - vargo nematome, algelę pasiimame, tarnaujame, traukiam iki pensijos. Rimčiau žiūrint, perspektyvos nematau.

Nė vienas iš mūsų, kaip sakydavo senovės romėnai, negali būti teisėjas savo paties byloje. Kai ministras pasako, kad dirbame gerai - tai mūsų ministro nuomonė. Reikėtų, kad kažkas kitas iš šalies pasakytų. Kad reikalai blogėja - akivaizdu. Vilniaus universitete pradėjome bendrų kursų anglų kalba seriją užsienio studentams, kurie norėtų čia studijuoti. Kursai apžvalginio pobūdžio, jie tinka mūsų studentams kaip pasirenkamieji, o užsieniečiams įdomūs, jeigu jie nori daugiau sužinoti apie Lietuvos ekonomiką, gamtosaugą, politiką, istoriją, kultūrą. Pirmuosius atsiliepimus jau gavome. Iškilus ekonomistas skaito tas paskaitas, o studentai atėjo ir pareiškė, kad nebenori jo klausyti. Kodėl? “Jis mums siūlo mokytis iš 1993 metų vadovėlio”. Mes džiaugiamės, kad tuos vadovėlius turime, jie mums atrodo labai modernūs, bet studentams tai jau seniena. Paprastas daiktas - knyga, juk tai ne fizikinių ar cheminių tyrimų aparatūra. Tačiau šiuo metu net įsigyti knygą universitetui didžiulė problema, nes neįstengiame sukomplektuoti būtiniausių knygų.

Gal šis pavyzdys kai kam atrodys vienetinis, bet man jis kelia siaubą. Kas mūsų laukia ateityje?

Norime augti kartu su augančia valstybe

B. Kaulakys. Gilėja atotrūkis nuo mokslo ir studijų. Jei aukštosiose mokyklose nebeliks mokslinių tyrimų, liks tik dėstymas, tai studijų kokybės praradimai neišvengiami. Be to, kursis kolegijos, kuriose apskritai jokie tyrimai nebūtini. Jeigu kolegijos bus finansuojamos iš tos pačios mokslo ir studijų “eilutės”, tai atrodys, kad mokslui ir studijoms skiriamas didelis biudžeto procentas. Tik ar mokslui? Man tada apskritai kyla klausimas: ar įmanoma siekti tokio studentų skaičiaus, kokį turi Europos šalys, jeigu jau skiriame šiai sričiai lėšų 20 kartų mažiau už Europą. Palyginti su Vokietija, vienam studentui skiriame 50 kartų mažiau lėšų. Planuokime realiai, o ne taip, kaip ligi šiol darėme. Lietuvos aukštojo mokslo baltojoje knygoje norėčiau pamatyti įvertinimą ir prognozes, kiek po 5, 10, 20 metų turėsime mokslininkų, profesorių, dėstytojų, studentų, doktorantų.

V. Guoga. Aukštojo mokslo baltoji knyga turi esminį trūkumą: nesame joje suformulavę Lietuvos aukštojo mokslo tikslų. O tikslų neturint staigios finansinės “injekcijos” šiuo metu vargu ar galėtų labai pakeisti - jos būtų greitai “pravalgytos”. Norint pakelti studijų lygį, parengti jaunimą, galintį dėstyti, taip pat reikia laiko. Reikia žmonių, kurie, likę aukštojoje mokykloje, baigtų doktorantūrą, grįžtų iš stažuočių ir studijų užsienyje. Daugelis išvykusiųjų mokytis svetur mielai grįžtų, tačiau pasiūlius net lietuviško profesoriaus atlyginimą nedaug to jaunimo parviliosime.

Tad jei Mokslo ir studijų departamentas mėgintų šias problemas spręsti, formuluoti valstybės tikslus aukštojo mokslo srityje ir ieškotų būdų, kaip tuos tikslus pasiekti, pasiektume nepalyginamai daugiau. Jokiu būdu nepritariu, kad reikėtų mažinti studentų skaičių. Pagal studentų skaičių 100 tūkstančių gyventojų nuo daugelio Europos valstybių atsiliekame vidutiniškai 1,5 karto. Jei ne rytoj, tai gal poryt savo tikslus pasieksime, bet privalome tuos tikslus aiškiai formuluoti ir numatyti protingus, efektyvius ir racionalius žingsnius tiems tikslams pasiekti. Turime visi žinoti, kokius prioritetus sau apibrėžiame, kokiu keliu eisime, kokias lėšas skirsime tiems prioritetams realizuoti?

Yra daug žmonių, kuriuos tenkintų per trumpą laiką įgytas tam tikras visuomenėje pripažįstamas išsimokslinimo cenzas. Lankiausi keliose aukštesniosiose mokyklose ir mačiau, kad jos turi gana neblogų studijų programų, o įgytas išsimokslinimas atitinka Vakarų Europos valstybėse apibrėžiamus aukšto neuniversitetinio išsimokslinimo kriterijus. Mūsų aukštesniųjų mokyklų absolventai užsienyje priimami į darbą, kuriam reikia aukštojo (tertiary) išsimokslinimo. Tie absolventai normaliai dirba daug žinių reikalaujantį darbą, tačiau Lietuvos universitetuose turi pradėti nuo pirmo kurso. Kitose Europos valstybėse jie be kliūčių priimami į magistrantūrą.Po dvejų studijų metų grįžta į Lietuvą įgiję magistro laipsnį. Lietuvos universitete tokiam aukštesniosios mokyklos absolventui, kad gautų aukštojo mokslo diplomą, reikia ketverių metų. Ar 7-8 metai nemokamų studijų po vidurinės mokyklos baigimo aukštojo išsimokslinimo cenzui įgyti nėra per daug?

Akivaizdu, jog esame pernelyg išlaidūs. Norime ugdyti intelektualus, bet kol nesame labai turtingi, gal to siekime pigesnėmis priemonėmis?

Valstybinis planas – ne atgyvena

S. Vengris. Buvo toks senas lietuviškas filmas “Marš, marš, tra ta ta” - tuščioje vietoje mėginta kurti kažką labai modernaus. Nenoriu kritikuoti ar būti ironiškas. Turint galvoje esamą politiką ir tai, kas buvo čia pasakyta apie aukštojo mokslo tikslus, apskritai visą sistemą, dabar kaip tik ir reikėtų pradėti planuoti. Kai šiuo metu aukštoji mokykla pasirašo 5 metų sutartį su finansuojančia institucija (ministerija), tai turi būti visiškai aišku, už ką tie pinigai skiriami ir gaunami. Reikia aiškaus valstybinio plano. Dabar mes gauname Mokslo ir studijų departamento raštą, kuriame išvardijamos studijų programos, kurios bus mažinamos artimiausiu metu. O juk ši Vyriausybė geriausiu atveju dirbs 4 metus. Ar atėjusi nauja vykdys šios Vyriausybės įsipareigojimus? Labai abejoju. Specialistų rengimo planas turėtų būti, ir jis turėtų kilti iš apačios į viršų, t. y. aukštosios mokyklos, mokslo institutai turėtų teikti pasiūlymus pagal savo perspektyvas - kaip jos įsivaizduoja savo veiklą po vienerių, dvejų, penkerių metų. Ši informacija turi būti pateikta departamentui. Pritars ar nepritars tiems pasiūlymais departamentas - tai jau jo reikalas, bet tų institucijų nuomonė būtų bent jau aiški. Dabar planuojama nieko neklausiant. Biudžetą padalino, “gabalą” numetė Rektorių konferencijai - peškitės. Ten pešasi, sudrasko tą gabalėlį ir labai laimingi, kad bent kažką gavo. Tai ne darbas - tai juokų krėtimas.

Tegu metų sąmatos ateina į Švietimo ir mokslo departamentą. Ten galėtų būti “apkarpomi” radikalesni pasiūlymai ir paskelbiamas valstybinis planas: vystysime štai tokias mokslo, meno kryptis, studijų sistemai numatoma tokia linkmė. Ir tokį planą reikėtų koreguoti bent kas dveji metai, nes 5 metams numatyti - neįmanoma. Juk ekonominė padėtis valstybėje nestabili. Valstybinį planą patvirtinus departamentas jau privalėtų ir kontroliuoti, kaip jis vykdomas, kaip naudojamos valstybės lėšos. Tad planuoti finansavimą iš anksto 5 metams - gera idėja, tačiau realiai neįgyvendinama, nes neatitinka natūralios gyvenimo įvykių eigos.

Fantastiški dalykai įstatymo projekte

Dokumente išvardijamos aukštųjų mokyklų išlaidos, kurias būtina apmokėti - visa veikla numatyta. Įtrauktas ir ypač daug išlaidų reikalaujantis specialistų rengimas - lakūnų, laivavedžių ir pan. Puikus dalykas - mokesčių lengvatos, tik ar su tuo sutiks mokesčių inspekcija ir finansininkai?

Iš tikrųjų dabar valstybės lėšas dėliojame iš kišenės į kišenę - gauname, bet tuoj pat dalį turime atiduoti. Įstatymo projekte tie dalykai gana radikaliai tvarkomi. Pajamas, gautas už turto nuomą, numatoma palikti aukštajai mokyklai, kuri gali jas skirti statyboms, remonto darbams ir pan. Puikus dalykas, kad valstybės sutaupytos lėšos į biudžetą negrąžinamos. Dabar metų pabaigoje likusios lėšos rekvizuojamos, todėl pasitaiko, kad aukštosios mokyklos paskutinėmis gruodžio dienomis perkta ne pirmos būtinybės daiktus.

Ir dar pacituosiu tiesiog fantastišką dalyką: “Jei ne dėl aukštosios mokyklos priežasčių iki finansinių metų pabaigos aukštajai mokyklai nebuvo perduota visa subsidija ir lėšos studijoms apmokėti, jos turi būti perduotos ne vėliau kaip per du pirmuosius kitų metų mėnesius”. Štai kas atsitiko pereinant į 1999 metus. Biudžetas “braška”, Seimas nutaria jį koreguoti – sumažina aukštųjų mokyklų biudžetą 9 mln. Lt. Atėjo gruodžio 31 d. ir 11 aukštųjų mokyklų nebuvo pervesta dar 4,5 mln. Lt. Todėl universitetai liko skolingi už jau atliktus darbus, užsakytas prekes. Štai tas įstatymo projekto punktas užkirstų kelią tokiems akibrokštams. O dabar - nubraukė lėšas - ir žinokitės. Universitetuose susikaupė šūsnys neapmokėtų sąskaitų ne dėl to, kad esame išlaidūs, neplanavome veiklos, bet todėl, kad negavome tų lėšų, kurios teisėtai priklausė. Tad gal visas universitetų neapmokėtas sąskaitas reikėtų atiduoti Finansų ministerijai - tegu apmoka. Todėl šis įstatymo projekto punktas labai palankus mokykloms, bet iš jo, bijau, tik nagai ir ragai beliks, kai projektas pereis Finansų ministerijos kabinetus.

S. Vengris. Man labiausiai patiko, profesoriau, Jūsų aistringos kalbos žodis “fantastika”. Iš tikrųjų tas straispnis fantastiškas - kalbu be ironijos. Bet esu realistas. Bijau, kad šiuo metu toks straipsnio reikalavimas nebūtų įvykdytas netgi tokioje išsivysčiusioje ir turtingiausioje Europos šalyje kaip Olandija. Penkeriems metams planuoti negalėtų net olandai, nors jie pinigų turi. Kas iš mūsų gali numatyti toliau kaip metus iš anksto? Tad ir tokias sutartis su universitetais pasirašęs ministras neišeitų iš teismo salių, nes sutarčių neįstengtų įvykdyti.

Todėl tokį reikalavimą - planuoti finansavimą 5 metams - siūlyčiau įrašyti į Lietuvos aukštojo mokslo baltąją knygą. O Aukštųjų mokyklų įstatymo projekte finansavimą siūlyčiau planuoti geriausiu atveju 2-3 metams.

Ar galima planuoti 5 metams?

Norėčiau, kad kas nors iš mūsų mokslo žmonių padarytų paprastą dalyką – peržiūrėtų kitus valstybės finansinę sistemą reglamentuojančius įstatymus (biudžetinės sandaros, mokesčių) ir pasiūlytų pakeitimus, kurie įteisintų čia aptariamus dalykus. Savaime suprantama, kad tai, kas siūloma, neturi būti taikoma visoms biudžetinėms įstaigoms, tačiau aukštosios mokyklos yra ypatinga sfera, dirbanti ateičiai. Joms privalu teikti prioritetą ir užtikrinti stabilumą dešimtims metų į ateitį. Jei įtikinsime Seimą, kurio nariams turi rūpėti jaunimo ir šviesuomenės požiūris į jų rūpestį valstybės ateitimi, tai šiuos dalykus galėtume įtvirtinti įstatymuose.

Dar to nebuvo, kad kuriais nors metais realios biudžeto išlaidos sumažėtų palyginus su praėjusiais metais - jos tik didėjo. Tegu ir ne taip greitai, kaip norėtume. Todėl sutartimis nereikėtų įteisinti nerealaus finansavimo didėjimo, bet garantuoti stabilų finansavimą įmanoma. Pagaliau penkeri metai - tai vidutinė studijų trukmė, todėl tokį terminą ir siūlome.

S. Vengris. Bijau, kad biudžetinės sandaros įstatymo pataisų gali nepakakti. Konstitucijoje pasakyta: jei pasirodo, kad ateinančių finansinių metų biudžetas keistinas, tai Seimas turi teisę jį pakeisti. Ir jis bus mažinamas. Jūs galite sudaryti bet kokią sutartį, tačiau po metų pagal Konstituciją ją galima peržiūrėti ir joks biudžetinės sandaros įstatymas čia nepadės.

V. Guoga. Sutartyje turėtų būti išlyga: sutartis tikslinama, peržiūrima, jeigu įstatymu keičiami biudžeto asignavimai mokslui ir studijoms. Bet jeigu įstatymu biudžetas nekeičiamas, tai valstybės iždas ir kitos Vyriausybės institucijos Seimo priimtą privalo vykdyti.

Koks universiteto statusas

S. Vengris. Kaip fizikui, man rūpi klausimas: kokie parametrai nusako sistemos būseną? Aukštąją mokyklą galime nagrinėti kaip tokią sistemą. Manau, kad tą statusą nusako du dalykai. Pirmas - tai Konstitucija, kuri suteikia tam statusui autonomiją. Ir antra – Aukštųjų mokyklų įstatymas turi aiškiai statusą nusakyti atskirais straipsniais (net jei tas statusas ir nėra atskirai įvardytas). Svarbiausias aukštosios mokyklos statuso požymis - autonomija. Tai vienintelė institucijų rūšis, išskirta Konstitucijoje. To ir turėtų užtekti, o visa kita - įstatymo kokybės klausimas.

J. Antanavičius. Įstatyme reikėtų aiškiai parodyti, kodėl iš visų biudžetinių organizacijų tik universitetai turi autonomiją. Deja, gyvenime valdininkų požiūris toks: jūsų įstaiga biudžetinė, kadangi jums duodami valstybės biudžeto pinigai, todėl jūs turite būti paklusnūs ir dėkingi… O turėtų būti kitaip: universitetinė sistema, dar iš gilios praeities paveldėjusi autonomijos tradicijas, teikia visuomenei labai aktualias paslaugas - išmokslina jaunus valstybės žmones, rengia specialistus. Už tai universitetai reikalauja adekvataus visuomenės atlyginimo. Valstybė perka universitetų teikiamas paslaugas ir užmoka už jas – niekas niekam nelieka skolingas.

V. Gontis. Biudžetinės įstaigos statusas riboja institucijų teisę savarankiškai uždirbti lėšas, nes valstybė ją finansuoja, kontroliuoja ir apie jokius čia lygiateisius santykius nėra nė kalbos. Taigi biudžetinės įstaigos statusas aukštąsias mokyklas pastato į nelygiateisę padėtį. Todėl ir keliamas klausimas dėl bendresnio aukštųjų mokyklų statuso, kuris ir leistų įgyti didesnių veiklos galimybių. Beje, tą jau daro sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigos, kurios pertvarkomos į viešąsias įstaigas. Dėl to ir Finansų ministerijai teisėtai kyla klausimų, nes mūsų įstatymo projektas kontrastuoja su finansistų supratimu, kas tai yra biudžetinė įstaiga.

B. Kaulakys. Mokslo ir studijų įstatyme yra išlygų, kuriose numatytas visai kitas aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų statusas. Ir lėšomis šios institucijos gali disponuoti laisviau negu kitos biudžetinės įstaigos. Tik visa bėda, kad niekas iš ministerijų valdininkų nesilaiko tos Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos.

V. Guoga. Prisiminkime juridinių asmenų statusų sąrašą: gali būti biudžetinė ir viešoji įstaiga, įmonė - kas dar?

V. Gontis. Juridinių asmenų statusas platus. Jis skirstomas į 2 grupes: įmonės (jų labai daug), nepelno organizacijos (viešosios įstaigos, asociacijos, fondai) ir biudžetinės įstaigos, kurios finansuojamos ir kontroliuojamos valstybės.

J. Antanavičius. Kartu su tuo, kas išvardyta, siūlau pridurti dar vieną statusą – universitetus. Tada įstatymas būtų kuriamas būtent tokį savarankišką statusą turinčioms institucijoms.

V. Guoga. Norėčiau truputį paprieštarauti garbiam rektoriui, kuris paminėjo aukštųjų mokyklų funkcijas: teikiame paslaugą, arba parduodame (dalyvaujame kaip rinkos partneriai). Manau, kad aukštosios mokyklos vaidmuo visuomenėje yra savitas, ji atsakinga už visuomenės švietimą, jos lavinimą. Ji savo funkciją turi vykdyti, nes jos partneriai, pirkėjai yra visuomenė. Net jei už tai dabar atlyginama ir gerokai mažiau nei laisvoje rinkoje išsimokslinimas kainuoja, aukštoji mokykla vis viena turi vykdyti šią funkciją. Blogėtų kokybė, bet tokia aukštosios mokyklos paskirtis. Autonomija jai todėl ir suteikiama, kad aukštoji mokykla geriausiu būdu, kokybiškiausiai tą savo funkciją atliktų. Bet kuris kitas statusas – biudžetinės ar viešosios įstaigos – taip, kaip tai reglamentuoja tokių įstaigų veiklą atitinkami įstatymai, tikrai varžys aukštosios mokyklos savarankiškumą, jos autonomiją ir galimybes savarankiškai prisiimti atsakomybę dėl studijų ir mokslo lygio.

Biudžetinių įstaigų vienas požymis - jos gauna biudžetinį finansavimą. Aukštosioms mokykloms, kaip numatyta Mokslo ir studijų įstatyme, skiriama subsidija. Subsidiją aš suprantu kaip realią valstybės paramą, kurią aukštoji mokykla turi visiškai savarankiškai ir laisvai panaudoti savo misijai įgyvendinti. O biudžetinis finansavimas – tai tiksliai apskaičiuotas finansavimas, kurį valstybė be išlygų skiria visoms įstaigos funkcijoms finansuoti. Kaip žinia, aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti reikalingo finansavimo niekas ir niekur neduoda. O biudžetiniu finansavimu vadinti tai, kad dalį reikiamų lėšų skiria biudžetas, nėra išmintinga.