Studijų įstatymo projekte siūloma gana radikaliai plėsti mokslo ir studijų reformą, ypač mokslo laipsnių ir vardų. Aišku, tai nėra svarbiausias reformos klausimas, nelabai reikšmingas mokslui bei jo raidai. Ne tiek svarbu, kiek turėsime įvairių mokslo laipsnių ir vardų – vieną, du, dešimt ar dvidešimt – nuo to mažai kas keisis. Dėl to kyla tik daug diskusijų, kadangi sudėtinga atsisakyti per dešimtmečius susiklosčiusių stereotipų, be to, paliečiami asmeniniai interesai. Matyt, būtų teisinga šį klausimą spręsti remiantis principu, jog tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, priimtiniausia būtų kuo paprastesnė mokslo laipsnių bei vardų sistema. Pakeitimams patogiausias metas buvo nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, kai buvo rengiamas Mokslo ir studijų įstatymas, t. y. laikotarpiu, kai buvo radikaliai keičiami senieji požiūriai. Nemanau, kad būtų sudėtinga atsisakyti dviejų lygių mokslo laipsnių, kadangi mokslo darbuotojų profesinio lygio skirtumai gali būti įvertinami nustatant atitinkamus užimamų pareigų kvalifikacinius reikalavimus mokslo ir studijų institucijose. Tačiau šių dienų sąlygomis tokį klausimą spręsti radikaliai vargu ar yra priimtina, netgi neteisinga. Būtų tikslinga atsisakyti vadinamųjų mokslo pedagoginių vardų, t. y. docentų ir profesorių, kuriais remiantis skiriamos atitinkamos pedagoginės pareigos, ir, tikiuosi, dėl tokio siūlymo neturėtų kilti didelių diskusijų. Užimti dėstytojo, docento arba profesoriaus pareigas būtų galima tik įvertinus atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus ir kokio nors formalaus dokumento tam nereikėtų. Nelabai protingai ir logiškai atrodo tokie titulų “duetai”, kaip prof. habil. dr., doc. dr., kurie galbūt kokiam “žvaigždučių” mėgėjui ir glosto savimeilę.

Negalima nesutikti su prof. E. Zavadsko šiais klausimais “Mokslo Lietuvoje” pateiktais vertinimais bei argumentais. Iš tiesų, negalima lyginti ką tik daktaro disertaciją apsigynusį arba kvalifikuotą, bet nelabai rezultatyvų docentą, ir sėkmingai dirbančius, mokslo pasaulyje pripažintus habilituotus daktarus bei profesorius. Skirtumai akivaizdūs šiandien, išliks jie ir ateity. Ne paslaptis, kad didžioji daktaro disertacijų dalis yra nedidelės mokslinės vertės, išskyrus tas, kurias parengia turintys gabumų doktorantai. Bet tokių nėra daug. Kita vertus, daktaro disertacijų mokslinė vertė gali priklausyti ir nuo mokslo srities specifikos – jeigu šioje srityje naudojami formalūs metodai (pvz., matematika, fizika, chemija ir kt.), tai gero mokslinio lygio disertacijai parengti čia yra palankesnės sąlygos nei kitose srityse. Be to, mokslų daktaro laipsnį įgyja ir asmenys, neturį nieko bendro su mokslu ir dirbantys tik praktinį darbą – dažniausiai jie ir netaps mokslininkais. Žinoma, nemanome, kad pastarasis reiškinys pats savaime yra blogas. Tačiau jis keičia mokslų daktaro laipsnio prasmę – tai ne tiek mokslo, bet daugiau kvalifikacinis laipsnis (kaip bakalauro ir magistro), pažymintis ankstesnę jo turėtojo kvalifikaciją, sugebėjimą giliau analizuoti ir suvokti. Tokios tendencijos yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Todėl radikalus sprendimas – panaikinti habilituoto daktaro laipsnį kartu panaikintų ribą tarp pripažintų mokslininkų ir mažai ką bendro su mokslu (bent kol kas) turinčių asmenų. Toks sprendimas šiuo metu vargu ar priimtinas.

Manau, pakoregavus studijų įstatymo projektą, galima rasti priimtiną sprendimą. Lietuvoje pakaktų tik vieno mokslinio laipsnio – mokslų daktaro, t. y. kaip daug kur Vakaruose priimta “filosofijos daktaro” (Ph. Dr.), neskirstant pagal atskiras mokslo šakas. Skirtingai nuo daktaro laipsnio, kuris tik patvirtina jį pelniusio asmens galimybes, pripažintų mokslo rezultatų pasiekusiems asmenims būtų suteikiamas profesoriaus mokslo (bet ne mokslo – pedagogikos) vardas, pvz., pagal habilitacijos reikalavimus (habilituoti daktarai turėtų būti nostrifikuoti kaip profesoriai). Vienas mokslo laipsnis ir vienas vardas atitiktų visame Vakarų pasaulyje įprastus du mokslinės kvalifikacijos lygius – daktaro ir profesoriaus. Jiems nesudėtinga rasti Vakarų ir Rytų šalių mokslo laipsnių ir vardų atitikmenis. Profesoriaus mokslo vardą turėtų suteikti tik mokslo ir studijų institucijos ir tik aktyviai mokslo darbą dirbantiems mokslininkams. Šis vardas jo turėtojui galėtų teikti pirmumą užimant profesoriaus pedagogo arba vyriausiojo mokslinio bendradarbio pareigas. Tačiau tokių privilegijų negali turėti mokslininkai, kurių mokslo laipsniai įgyti sovietiniais metais toje mokslo šakoje, kuri iš esmės pasikeitė šiomis sąlygomis. Ši išimtis, aišku, neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai mokslo laipsniai įgyti nepriklausomybės metais. Studijų įstatymo projekte numatyta galimybė šias pareigas užimti ir daktarams, kurių kvalifikacija atitinka papildomus reikalavimus, t. y. jei jie pasiekę pripažintų mokslo rezultatų, kurie paskelbti prestižiniuose šalies ar užsienio mokslo leidiniuose (šiuo atveju pateikiamus rezultatus apibendrinantį darbą), arba yra išleidę gero lygio vadovėlį ar monografiją, taip pat taikant ir mokslinio, ir pedagoginio stažo reikalavimus...

Organizaciniai pretendento sugebėjimai (sėkmingas vadovavimas doktorantams) laikytini privalumu, tačiau neprivalomi užimant pedagoginį profesoriaus etatą, kur labiau reikšminga turėti pedagoginių sugebėjimų ir mokėti suprantamai pateikti naujausius mokslo pasiekimus. Pretenduojant į vyriausiojo mokslinio bendradarbio pareigas sugebėjimas organizuoti mokslinį darbą turėtų būti esminis reikalavimas. Bet kuris asmuo, užėmęs profesoriaus arba vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas, turi teisę tituluotis profesoriumi. Reikalavimai eiti kitas pareigas gali būti palikti tokie, kokie numatyti įstatymo projekte.

Įvesti amžiaus cenzą mokslo ir studijų srityje vargu ar tikslinga. Talentingas, aukštos kvalifikacijos, nors ir garbaus amžiaus mokslininkas neretai yra gerokai vertesnis ir kiekybiniu, ir kokybiniu požiūriu už vidutinių gabumų jaunesnį kolegą. Galimybių ribojimas remiantis formaliu amžiaus kriterijumi visuomenei gali būti daugiau žalingas nei naudingas.

Dėl tikslingumo leisti užimti pareigas mokslo ir studijų institucijose turėtų nutarti atitinkamos kvalifikacinės komisijos kiekvienu konkrečiu atveju.

Šis pasiūlytas kompromisinis variantas gali būti traktuojamas kaip laikinas. Profesoriaus mokslo vardo ateityje būtų galima ir atsisakyti, jeigu pasirodytų, jog yra tikslinga taikyti tik vieno laipsnio sistemą.