Šis klausimas retkarčiais keliamas spaudoje, mokslo bendruomenėje. Gaila, kad pasitaiko klaidingų aiškinimų net dienraščiuose, visuomenė neteisingai informuojama. Pavyzdžiui, buvo rašoma, kad dviejų mokslo laipsnių sistema Vakaruose nėra taikoma, tai būtų lyg sovietinės sistemos reliktas. Kartais pasigirsta siūlymų, kad reikia atsisakyti habilituotų daktarų laipsnių ir teikti tik daktaro laipsnius, kaip tai priimtina anglosaksų ir kai kuriose kitose šalyse - Ph. D. daktaro laipsnis yra dėstytojų kvalifikacijos tyrimo komponentas, be to, aukštųjų mokyklų dėstytojai turi įgyti žinių ir turėti akademinės savivaldos ir personalo vadybos, tyrimų organizavimo gebėjimų bei tarptautinės darbo patirties.

Žinome tokias JAV dėstytojų karjeros pakopas: assistant / associate/, full professor. Vokietijoje yra kelios profesorių (profesūrų) mokėjimo už darbą grupės (C2, C3, C4). Skelbiant konkursą eiti profesoriaus pareigas nurodoma ir mokėjimo už darbą grupė. Nepaisant gražių kalbų apie moterų mokslo ir švietimo potencialą, tarp C4 profesorių yra tik 4 proc. moterų (Bundesbericht Forschung, 1996).

Kodėl habilitacija reikalinga ir tikslinga? Habilitacijos darbai (Habilitationsschrift) Vokietijoje nustatyti tarp 1816 m. (Berlyne) ir 1868 m. (Kilyje), kurie pagal apimtį didesni už disertaciją. Tačiau pastaruoju metu ne tik pas mus, bet ir Vokietijoje pasigirsta balsų, kad habilitacijos (darbo) reikia atsisakyti dėl dviejų priežasčių: 1) ne visose studijų srityse habilitacija yra būtina, 2) tose srityse, kur mokslo darbai skelbiami pasaulio specializuotuose mokslo žurnaluose (matematikos, fizikos, chemijos ir kt.), specialaus habilitacijos darbo galima atsisakyti, nes nesunku įvertinti, ar moksliniai pasiekimai atitinka pasaulinį lygį, jų reikšmę, naujumą ir kt.

Aptarkime paskelbtas rekomendacijas, kaip skatinama Vokietijos aukštųjų mokyklų jaunoji karta (pagal žurnalą “Das Hochschulwesen”, 1997, 1, s. 61). Jos gali būti naudingos ir mūsų aukštosioms mokykloms. Mokslo taryba mano, kad promocijoms būtina tolesnė kvalifikacijos fazė ir išsakė priekaištų dėl habilitacijos kultūros. Kvalifikacijos fazė neturi būti ilgesnė kaip 6 metai ir baigtis sulaukus maždaug 35 metų, o ne 40 metų kaip dabar. Tuo metu turi būti plėtojamas tyrimų profilis ir kaupiama mokymo kompetencija. Tada ir ateityje habilitacija bus prasmingas kvalifikacijos liudijimas. Ji reikalinga įgyjant aukštųjų mokyklų dėstytojo profesiją. Tačiau pabrėžiame, kad habilitacija yra tik viena kvalifikacijos įrodymo galimybė tarp kitų alternatyvių būdų siekiant profesūros. Tai gali būti mokslinė neuniversitetinė veikla. Todėl Vokietijoje įprasta, kad skelbiant profesūros konkursą, be kitų reikalavimų, nurodoma, jog pirmenybė teikiama turintiems habilitaciją. Kviečiant iš užsienio mokslininkus ar kitais išimtinais atvejais tai gali atstoti lygiaverčiai moksliniai pasiekimai.

Bibliografinėje rodyklėje “Kürschners Deutscher Gelehrter Kalender 1996, Walter de Gruyter, Berlin - New York” pateikta žinių apie 60 tūkst. habilituotų asmenų, kurie dirba mokslo ir mokymo srityse (vokiečių kalba dėstomuose universitetuose, aukštosiose mokyklose ir joms prilygintose institucijose).

Panagrinėję habilitacijos problemą matome, kad dabar atsisakyti habilitacijos netikslinga, gal tik reikėtų griežčiau įteisinti įvairias alternatyvas, ypač dirbantiems pagal bakalaurų programas. Be to, staiga panaikinus habilitaciją gali suprastėti daktarų rengimas bei nukentėti mokslo raida, nes rengiant habilitacinį darbą jauni daktarai ne tik kelia savo kvalifikaciją, bet ir įtraukia į šią veiklą doktorantus bei magistrantus. Be to, jauni gabūs daktarai gali per anksti susižavėti administracinėmis-biurokratinėmis pareigomis ir nutolti nuo mokslinių tyrimų, nes nebus stimulo.

Reikia pasakyti, kad ir be habilitacijos daktarai užima katedros vedėjų, dekanų, o kartais ir prorektorių pareigas. Todėl neteisūs tie, kurie rašo, kad atsakingas pareigas užima tik habilituoti daktarai. Pasitaiko, kad katedroje dirba keli habilituoti daktarai, profesoriai, o jai vadovauti išrenkamas docentas, daktaras ir niekas dėl to nesistebi.

Reikia prisiminti tuos mūsų šviesios atminties profesorius, kaip Antaną Purėną, Joną Matulionį ir kitus, kurie neturėjo aukštų mokslo laipsnių, bet buvo tikri pedagogai, dėstė pagal originalią metodiką, savo studentams sugebėjo įdiegti žinių troškimą ir taip juos parengti, kad jie sėkmingai baigė aspirantūrą ir tapo daktarais, profesoriais, žinomais mokslininkais.

Priekaištų dėl habilitacijos galima padaryti dėl to, kad kai kuriose mokslo srityse tai susiję su brangiai kainuojančiais eksperimentiniais tyrimais, kuriuos dėl menko finansavimo sudėtinga atlikti. Tačiau nepaisant to, dabar nereikėtų atsisakyti habilitacijos, nes tai gali neigiamai atsiliepti mokslo raidai, studijoms.

Reikia pažymėti, kad habilitacija padeda užimti profesoriaus vietą ne tik Lietuvoje, Vokietijoje, bet ir Šveicarijoje, Austrijoje. Tai matyti iš Vienos universiteto skelbimo “Deutche Universitäts Zeitung”, N 8, 1997. Įstojus į ES tokiuose konkursuose, atrodo, kartais galės dalyvauti ir Lietuvos mokslininkai.